Ir pusiaužiemyje poeto Pauliaus Širvio žodžiais šnekanti Palanga

Sveikos gyvensenos propaguotojas, pavyzdingas Vydūno ir rytietiškos jogos žinovas bei pasekėjas, savimi sau ir mums visiems seniai įrodęs sveikatinimosi be cheminių vaistų naudą ir galimybes, be fotoaparato Palangos ir Kretingos apylinkėmis nevaikštantis Augustas Balvočius aną šalto sausio vakarą neapsikentęs tarė: „Vienintelis sunkiausias dalykas gyvenime yra žiema. Izoliacija. Kad negalim laisvai „plasnoti“ pajūriais. Bet neilgai būsim įsikalinę namuose – jau diena „dobrai“ ilgėja! Gerai, kad bent pažintis su poeto, buvusio kareivio ir jūreivio Pauliaus Širvio gyvenimu ir eilėraščiais, paties prisiminimais apie susitikimus su poetu mano sielą sušildė. Ačiū už knygas. Stipriai veikia. Klausyk, o gal dar ką nors paskaityti apie Širvį turėtum? Knygynai dabar Palangoj nieko neranda“. Dovanosiu jam Stasio Lipskio apybraižą „Paulius Širvys“. Reikia.
Visas jų buto didžiojo kambario sienas ir šiandien „apvyniojusios“ lentynos su knygomis, naujausiais fotografijai skirtais žurnalais, enciklopediniais žinynais dar iš Leningrado, Maskvos, Vilniaus, dauguma – rusų kalba, nes anuomet „centro“ leidėjai drąsiau ir atviriau leidosi į „Pasaulinę biblioteką“, negu Sąjunginės respublikos knygiai. O palangiškiai, taip pat ir fotomenininkas Augustinas, sudėtingiausius rusų kalbos išsireiškimus „brežnevizme“ gliaudė laisvai, kaip riešutus. Čia – pasienio zona ir visasąjunginės reikšmės kurortas, tad „rusomagija“ turėjo įtakos ir vardynui, ir suartino su tolimų kraštų vasarotojais.
Ko stebėtis, kad Palangą mėgsta slavų šalių gyventojai? Lengvai susikalbam. Kalba – tarsi raktai į Pasaulio pažinimo šventovę. Kuo daugiau kalbų žinosi – nepasimesi nei Odesoje, nei Voroneže, nei Liverpulyje. Ar, kaip Jonas Mekas – Niujorke. Juk jau tarp Vasario 16-osios aktą 1918-aisiais skelbusiųjų Lietuvos valstybės veikėjų dauguma aukštuosius mokslus buvo baigę Maskvoje, Peterburge, Rusijoje, dar Lenkijoje. Tai žadino, stiprino knygnešių energiją, skatino gaivinti lietuviškų knygų rašymą, leidimą. Rusų, lenkų, vokiečių, anglų, latvių kalbų žinojimas žemdirbiškąjį lietuvį suvedė ir su pasaulio pramonininkais, išmokė valdyti laivus, lėktuvus. Laiminga galva, kurią „okupuoja“ noras mokėti kelias kalbas. Dabar, vien žemaitiškai ar dzūkiškai „varažydamas“, vargu, ar Dakaro ralį pasiektum? Viskas yra gerai, kas nėra blogai, o ypatingai gerai yra susikalbėti su visais pasaulio piliečiais jų gimtais žodžiais, išsyk susigiminiuoji. Būkim atviri: mes, Žemės vaikai, esam to paties Motinos meilės jausmo apglėbiami, visi jo suvienyti, vienodai gimdomi, pamaitinami, verkiant paglostomi, tad ką ir kalbėti apie bet kokį svetimumą? Yra viena žmogaus MAMA. Žmogiškumas suartina visus. Privalo suartinti. Gerumu ir liūtui ūsus išpeši, nesvarbu, kas kokia kalba nekalbėtų. Gerą linkintis kitam suranda žodžių visoms širdims prakalbinti, taip pat ir nebylį, ir akląjį...
O Sveikatingumo metai įsibėgėja. Pusiaužiemyje, 2013-ųjų sausio 24-25 dienomis, didžiulę sielos palaimą su visada padėti pasiruošusia bičiule žmona Vlada patyrėme Birutės parke. Ten, pasak jos „pušys“ – kaip ponios baltom skarom. Palanga – poetiškai graži visais metų laikais, taip pat ir šią „rimtą žiemą“. Mūsų parko prieigose – gal jau visų trijų milijonų lietuvių delnų šilumą patyrusi ir tebeglostoma, svečių pamėgta švelni bronzinio žalčio galvutė. Skulptūra „Eglė žalčių karalienė“, kurios autoriai Robertas Antinis (vyresnysis), o architektūrinę kraštovaizdinę viziją idealiai įgyvendino 1957-1963 metais buvęs Palangos vyriausiasis architektas Alfredas Paulauskas. Ši skulptūra neginčytinai visame lietuviškajame visų laikų mene spindi tarp pačių talentingiausiųjų perlų. Tai inkliuzas, amžinam atsiradęs unikaliajame Palangos parke „savo laiku, savo vietoje“. Čia visi fotografuojasi, čia jau užaugo gal visa „Vasaros Palangos“ Lietuva. Aš pats nuotraukose prie „Eglės“ atrandu savo vaikų ir brolių vaikystę, mamas, mus jaunus. Šią žiemą Birutės parką ir net priejūrių apsnigtus smėlynus išmargino net slidininkų arterijos. Vaikai laimingi sniegą užpakaliais tirpdė irgi ten, ant parko kalniuko. Nepasakysi, kad sausį buvo labai piktų ant žiemos, nors sąskaitos už šilumą palangiškių butuose dar nė velnio nesumažėjo. Viltis, kaip ir komunizmas visiems yra kvailių motina. Gal 2014 metais sumažės? Džiaukimės, kad diena ilgėja: „Šviesėja, šviesėja, šviesėja žmogus ir dangus, ir žuvis, ir Vėjas atėjęs prie Rytmečio durų, „Labanakt, naktie“ pasakys“.