Kaip mes poilsiaudavome Palangoje

Nors Palangos pajūrį bene pirmasis „atrado“ 1824 m. vasarą čia poilsiavęs didysis poetas romantikas Adomas Mickevičius ir jį aprašė savo poemoje „Konradas Valenrodas“, lietuviai jį dažniau pradėjo lankyti tik beveik po 100 metų, 1921 m. kovo 31 d. Lietuvai atgavus Palangos kraštą iš Latvijos.

Po nepriklausomybės kovų atkūrus šalies ūkį ir pramonę, susiformavus didesnes pajamas gaunančių žmonių – politikų, verslininkų, inžinierių, dvasininkų, kultūrinės inteligentijos – sluoksniui, poilsis prie jūros tapo svarbia jų vasaros atostogų dalimi. „Kelios savaitės ar mėnuo Palangoje gali sustiprinti sveikatą ir sukurti geros nuotaikos kapitalą žiemai“, – tokią žinią skleidė Lietuvos laikraščiai.

Poilsiautojai įprastai traukiniu atvykdavo į Kretingos geležinkelio stotį, iš kur automobiliais ar autobusais pasiekdavo Palangą. Taip iš Lenkijos okupuoto Vilniaus 1924 m. atvykęs dr. Jonas Basanavičius (1851–1927) liepos–rugpjūčio mėnesiais čia praleido nemažai laiko ne tik ilsėdamasis, bet ir keliaudamas po pajūrį, kartu su kunigu ir poetu Jonu Mačiuliu-Maironiu aplankęs ir garsiuosius Kretingos Porciunkulės atlaidus. Po jo viešnagės prie jūros vedantis grafų Tiškevičių prospektas buvo pervadintas J. Basanavičiaus vardu, o Kretingoje vietoje dar I pasaulinio karo metais okupacinės Vokietijos valdžios statyto vargano geležinkelio stoties pastato pagal architekto Edmundo Alfonso Fryko (1876–1944) projektą 1925 m. buvo pastatyta nauja, Palangos medinių vasarnamių architektūrą primenanti geležinkelio stotis, į kurią atvykti ne tik eiliniams poilsiautojams, bet ir garbingiems svečiams nebuvo gėda. Palangos kurortas ypač suklestėjo XX a. 4-ame deš., kai jame buvo pastatyta daugiau kaip 150 naujų namų, vilų ir pensionatų, o 1933 m. buvo suteiktos miesto ir kurorto teisės.

Vasarą Palanga tapdavo vasaros sostine, nes ten poilsiauti iš Kauno atvykdavo ne tik šalies prezidentas Antanas Smetona su šeima ir palyda, bet ir daugybė kitų garsių žmonių: politikai, verslininkai, kūrybinės inteligentijos atstovai, teatrų aktoriai ir operos dainininkai, dvasininkai, apie kurių poilsį Palangoje, norint populiarinti kurortą ir pritraukti daugiau poilsiautojų, pranešdavo šalies laikraščiai.

Vienas jų „Palangos pajūris“, kurį redagavo į Kretingą iš Suvalkijos 1930 m. atvykęs žurnalistas ir visuomenės veikėjas Tomas Dambrauskas (1899–1943) 1931–1935 m. buvo leidžiamas ir Kretingoje bei Palangoje. Kartu su poilsiautojais iš laikinosios sostinės į Palangą persikeldavo ir pramoginis bei kultūrinis gyvenimas. Kauno restoranų orkestrų pasirodymai, kino filmai, operos ir dramos spektakliai, sporto šventės, arklių lenktynės, literatūriniai vakarai, kazino, kitos pramogos neleido poilsiautojams liūdėti. Vaikai taip pat turėjo, ką veikti: sūpynės, karuselės, įvairios pramogos ir žaidimai užimdavo nemažai laiko, kas leisdavo jų tėvams daugiau laiko skirti sau. Privalomas buvo ir pasivaikščiojimas ant jūros tilto, kurio gale buvo prieplauka, iš kurios norintieji laivu ar jachta galėjo iškylauti jūroje, o netoliese jų laukė paplūdimyje prie pat jūros kranto įsikūręs Pajūrio restoranas. O kokia Palanga be kurorto karaliaus ar karalienės rinkimų, kuriuose dalyvaudavo ir žinomi žmonės! Kadangi tuo metu žmonės buvo santūresni negu dabar, vietinėje spaudoje įdėtuose skelbimuose, aprašant susitikimo aplinkybes, buvo bandoma rasti patikusius, bet laiku nepakalbintus priešingos lyties poilsiautojus. Naujos pažintys, neretai peraugdavusios į romanus, buvo neatsiejama kurortinio gyvenimo dalis, o garsesnieji jų tapdavo ir madinga poilsiautojų pokalbių tema.

Prie jūros saulės vonios ir maudynės laukė poilsiautojų ne tik bendruose, bet ir moterų, vyrų bei nudistų paplūdimiuose, kuriuose nebuvo bijoma ir įsiamžinti fotonuotraukose. Poilsiautojų laukė ir nuo Palangos apie 7 km nutolęs Nemirsetos kurhauzas, kuriame audringi šokiai vykdavo iki paryčių, ir Nemirsetos (Nemerzatė) pensionatas, kuriame mėgo poilsiauti viešumo nemėgstantys menininkai ir kultūrinė inteligentija.

Nors dauguma kretingiškių į tik 12 km nutolusią Palangą atvykdavo vienai ar kelioms dienoms, didesnes pajamas turėjusios inteligentų šeimos čia praleisdavo ištisą vasarą, ilgesniam laikui išsinuomodamos kambarius vasarnamiuose ar net užimdamos visą pastatą. Kaip prisiminė Vilniuje gyvenanti Irena Daujotaitė (gim. 1931 m.), jų šeima su draugais ir bičiuliais tradiciškai čia praleisdavo vasaras, juolab kad jos tėvas garsus miškininkas Marijonas Daujotas (1891–1975), besirūpindamas Lietuvos pajūrio kopų apželdinimu, darbo reikalais Palangoje praleisdavo daug laiko. Daujotų šeima 1931 m. vasarą gyveno garsaus finansininko, politiko, ekonomisto lito tėvu vadinamo prof. Vlado Jurgučio (1885–1966) gimtajame name dabartinėje J. Piktuižio g. Nr. 13, ką byloja šios šeimos archyve saugomos nuotraukos. Mažamečių vaikų priežiūra rūpinosi auklė, kartu su jais daug laiko praleisdama Tiškevičių dvaro parke, nors buvo džiaugiamasi ir saule bei jūra maudantis ir statant smėlio pilis paplūdimyje. Vasara Palangoje neįsivaizduojama ir be draugų, bičiulių kompanijos , nes bendravimas, vakaronės ir dalyvavimas kultūriniuose renginiuose buvo svarbi poilsiavimo dalis.

O kokia Palanga vasarą be orkestrų koncertų grafų Tiškevičių parke ar kurhauzo restorane, kur poilsiautojus linksmino pučiamųjų ir laikinosios sostinės Kauno restoranų „Metropolis“ ir „Versalis“ orkestrai? I. Daujotaitė prisiminė, kad jų šeima 1938–1939 m. vasarojo ir Palangos burmistro Jono Šliūpo (1861–1944) namuose, kuriuose poilsiautojai vasaromis būdavo apgyvendinami didžiojo namo antrame aukšte, kuriame buvo ilgas koridorius ir trys kambariai rytinėje jo dalyje, iš kurių buvo išėjimas į platų balkoną. Ji minėjo ir metais už ją vyresnį J. Šliūpo sūnų Vytautą, su kuriuo teko kartu leisti laiką. O Kretingoje Šv. Antano namelyje su šeima 1936–1940 m. gyvenęs muzikologas knygų autorius eseistas Edmundas Gedgaudas (gim. 1933 m.), kurio tėvas Juozas Gedgaudas (1893–1949) buvo Kretingos pranciškonų gimnazijos pedagogas, direktoriaus pavaduotojas, iki šiol negali užmiršti vasarų, kurias jų šeima praleisdavo Palangoje, kur iš anksto būdavo išsinuomojamas vasarnamis. Kelerius metus šeima nuomojosi vasarnamį „Pušyno pensionatas“ iš jo savininko Navicko dabartinėje S. Daukanto gatvėje, kuriame šiandien įsikūręs skulptoriaus Antano Mončio muziejus, o 1940 m. visai vasarai buvo išsinuomota Jurkaus vila „Gegutė“ Vytauto g. prie pat parko. Nors vyresnieji Edmundo broliai ir seserys jau buvo palikę namus ir gyveno Kaune, vasarą visi stengdavosi susirinkti Palangoje ir čia kartu vasaroti. O vasarojimas – tai tikras poilsis parke ar paplūdimyje prie jūros, pramogos, bendri šeimos pusryčiai, pietūs ir vakarienės namuose ar kavinėse ir restoranuose vakarais, grojant laikinosios sostinės restoranų muzikantams.

Iš savo vaikystės E. Gedgaudas prisimena, kad rytas Palangoje prasidėdavo ankstyvu turgaus link traukiamų tuščių medinių vežimėlių tratėjimu, kai virėjoms ir jų pagalbininkėms grįžtant iš turgaus ratukai jau buvo tylesni, nes juose buvo prikrauta daug nepigiai kainavusių Palangos apylinkių ūkininkų užaugintų ar pagamintų gėrybių. Anuomet Palangos rytus ir priešpiečio valandas ženklindavo net ir paplūdimyje margaspalviais frotinio audinio chalatais vilkintys vasarotojai, kai vyresnio amžiaus ponios ir ponai dienas leisdavo pavėsyje tarp pušų ištemptuose hamakuose, vakarais savo puošnia apranga tapdami prabangių restoranų vertais svečiais.

E. Gedgaudo atmintyje išliko ir išskirtinių dienų Palangoje džiaugsmas, kai jis su šeimos nariais iš grafo Tiškevičiaus rūmų ledainės su ratukais parsiveždavo keletą pjuvenomis apibarstytų ledo gabalų, kuriuos susmulkinus, ledų aparate buvo gaminami nenusakomo skonio ledai. Tačiau ir jie negalėjo sulaikyti prie vaišių stalo juos skanaujančiųjų, kai 1940 m. birželio 15 d. jie pro langus pamatė Vytauto gatvės viduriu slenkančius pavargusius, apskurusius, prakaituotus sovietinės armijos karius, kas reiškė Lietuvos okupaciją ir didžiulius gyvenimo pokyčius, pakeitusius ne tik vasarojimo Palangoje tradicijas bei įpročius, bet ir daugelio vasarotojų likimus.

Bet tai jau kito rašinio tema.

Romualdas BENIUŠIS,

Pajūrio naujienos