Kaip mes važiuodavome iš Kretingos į Palangą

Šiandien retas kretingiškis ar pro Kretingą Žemaitės alėja, tiltu per Akmenos upę ir viaduku per geležinkelį važiuojantis žmogus susimąsto, kad kažkada kelionė iš Kretingos į Palangą buvo gerokai sudėtingesnė.

Kretingiškiai ar nuo Kartenos ir Gargždų atvykusieji turėjo važiuoti per miesto centrą, vingiuota Birutės gatve leistis į Akmenos upės slėnį, pro vandens malūną pervažiuoti tiltą ir kilti į gana statų Pelėdos kalną, kad Palangos gatve, kirtus geležinkelio pervažą, toliau tęstų kelionę per Pryšmančius ir Vydmantus ir taip pasiektų savo išsvajotą tikslą – prie Baltijos jūros įsikūrusią Palangą.

Nors nuo pat pirmųjų nepriklausomos Lietuvos Respublikos gyvavimo metų nemažai dėmesio buvo skiriama šalies automobilių parko vystymui, bet tarpukariu net ir nedidelis automobilis buvo laikomas išskirtine prabanga. Eiliniam Lietuvos gyventojui didžiausia galimybė buvo pasinaudoti autobusu, kurių skaičius Lietuvoje pradėjo augti ketvirto dešimtmečio pradžioje, kai 1932 m. šalyje buvo užregistruoti 360 autobusų. Nors keleivių vežimu daugiausia užsiėmė smulkūs verslininkai, valstybė prisidėjo prie autobusų susisiekimo gerinimo, tvarkydama šalies kelius, statydama naujas autobusų stotis ir jų sustojimo vietas šalies kaimuose ir miesteliuose. Vystantis šalies ekonomikai ir augant žmonių pajamoms, vis daugiau jų galėjo sau leisti vasarą poilsiauti Palangoje, tad nuo 1931 metų maršrutu „Kretinga–Palanga“ ir „Klaipėda–Palanga“ per Kretingą pradėjo kursuoti autobusai. 1932 metais geležinkeliu tiesiogiai sujungus Kretingą su laikinąja sostine Kaunu, padaugėjo atvykstančiųjų traukiniais, o į Palangą juos nuveždavo Kretingos autobusai ar privatūs taksi automobiliai. 1933 metais trys autobusai atliko per 860 reisų, perveždami apie 7 tūkst. keleivių. Kretingos centre, Viešojoje aikštėje, sustodavo ir maršrutinis autobusas „Kaunas–Palanga“.

Į Kretingą specialiu traukiniu iš Kauno su šeima ir palyda į Palangą atostogauti kasmet atvykdavo ir šalies prezidentas Antanas Smetona, ant vagono platformos atsiveždavęs kelis lengvuosius automobilius, kuriais su šeima ir palyda vykdavo iš Kretingos į Palangą bei važinėdavo po Palangos apylinkes, aplankydamas ir Kretingą. A. Smetoną Kretingos geležinkelio stotyje sutikdavo žmonių minia, apskrities valdžia, religinių bendruomenių atstovai. Stotis būdavo išpuošiama žalumynais, grodavo pučiamųjų orkestras, plevėsuodavo vėliavos, buvo sakomos sveikinimo kalbos.

Nors 1932 metais Kretingoje buvo užregistruoti 34 lengvieji automobiliai, 11 sunkvežimių, 5 autobusai ir 54 motociklai, didžioji dauguma apskrities gyventojų naudojasi arklių traukiamais vežimais, rečiau dviračiais. Vykstant į Palangą, autotransportui ar vežimams reikėjo įveikti gana statų Pelėdos kalną, kas nebuvo paprasta. Nelengvas buvo ir nusileidimas juo atvykstant iš Palangos ar Klaipėdos, staigiu kairiuoju posūkiu įveikiant tiltą per Akmenos upę, kas ne visiems sėkmingai pavykdavo. Palangiškė Stefanija Večerskytė-Daukšienė (gim. 1926 m.) 1997 metais išleistoje prisiminimų knygoje „Gyvenimas yra ne tik žodžiai“ vaizdingai aprašė savo tėvų, gyvenusių Monciškių kaime, tarp Palangos ir Šventosios, kelionę į Kretingą. „Kartą išvažiavo tėvai į Kretingą bekono parduoti. Vakare laukiame, likę vieni namuose vaikai, niekaip negalime sulaukti. Susigūžėme ant krosnies. Galiausiai grįžo. Tėvas subintuota galva. Įvažiuojant į Kretingos miestą, prieš Akmenos upę buvo nuokalnė. Arklį turėjome nedidelį žemaituką, pasibaidė jis ir prieš tiltą nuokalne pradėjo zovada bėgti. Būda su kiaule iš vežimo iškrito. Kiaulė pabėgo, bet ją pagavo aplink buvę žmonės. Vežimas apvirto ir prispaudė tėvuką. Mama lėkė per tilto bortą, bet spėjo užsikabinti į tilto turėklus. Kaliošai nukrito į Akmenos upę. Tėvą sužeistą nuvežė į Kretingos ligoninę, kur dirbo mamos pusseserės Juzefos Žilytės dukters vyras gydytojas Gotšalka. Jis suteikė pirmąją pagalbą. Tėvui buvo įskelta virš antakio kakta, įlaužti trys šonkauliai. Ilgai tėvelis sirgo namuose.“

Lengviau pasiekti Palangą galėjo dešiniajame Akmenos krante įsikūrusio Kretingsodžio gyventojai, kuriems nereikėjo įveikti stataus Pelėdos kalno, nes jie Palangos gatvę pasiekdavo važiuodami akmenimis grįsta Šventosios gatve (dabar Jazminų), kuri į Palangos gatvę įsiliedavo šalia Jasinskų šeimos namo, netoli geležinkelio pervažos. 1939 metais po nacistinės Vokietijos aneksijos Lietuvai netekus Klaipėdos krašto ir uosto, šalies vyriausybė susirūpino Šventosios uosto plėtra. Buvo pradėtas tiesti Darbėnų–Šventosios geležinkelis, baigtas 1940 metais, taip pat kelio Kartena–Kretinga ruožo tiesimui skirta 50 tūkst. litų. Toliau nuo Kretingos šis kelias turėjo eiti Palangos ir Šventosios link, o Kretingai apvažiuoti pradėtas tiesti akmenimis grįstas šiaurinis miesto apvažiavimas, pavadintas Šaulių (dabar Žemaitės) alėja. Ji šalia 1939 metais pastatytos Kretingos pradžios mokyklos įsiliejo į Vilniaus gatvę. Tolesnius kelio į Palangą ir Šventąją darbus sustabdė 1941 metų vasarą prasidėjęs Vokietijos–SSSR karas, o jam pasibaigus, Klaipėdos kraštas sugrįžo Lietuvai, vėl tapusiai SSSR dalimi. Tolesni Kretingos apvažiavimo tiesimo darbai buvo primiršti, susisiekimas su Palanga vyko ir 1939 metais užbaigtu Žemaičių plentu, sujungusiu Kauną su Klaipėda, iš kur iki Palangos tebuvo 25 km.

Tuojau po karo Lietuvoje keleiviai buvo vežami bortiniais sunkvežimiais: garsiosiomis „polutarkomis“ GAZ-AA, „zisais“ ZIS-5, o nuo 1946 metų ir populiariaisiais „gazikais“ GAZ-51, kuriuos žmonės naudojo ir ekskursijoms nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Nuo 1946 metų pasirodė ir 17 vietų autobusai GAZ 03-30, kurie SSSR buvo gaminami nuo 1933 metų ir išvystydavo iki 65 km/val. greitį. 1947 metais atnaujintas prieškarinis maršrutas Klaipėda–Kretinga–Palanga, kuriuo 1948 metais šie autobusai važiuodavo 3 kartus per dieną. Kretingoje miesto centre, karo metu sudegusios sinagogos vietoje, buvo pastatyta nedidelė vienaukštė autobusų stotis, kai Palangoje, taip pat miesto centre – 1949 metais.

Pokario metais penktajame ir šeštajame dešimtmetyje Palangos gatvės ir geležinkelio stoties rajone kūrėsi pramonės įmonės: „Kretingos žvėrininkystės ūkis“, kretingiškių vadinamas „lapynu“, „Kretingos kombinuotų pašarų kombinatas“, vadinamas „kombikormine“ ir kt. Per Kretingą geležinkeliu vykdavo daugybė prekinių ir keleivinių traukinių. Tolimieji: „Kaliningradas–Maskva“, vietiniai: „Klaipėda–Vilnius“, „Klaipėda–Skuodas“, „Klaipėda–Radviliškis“, o traukinius „Kretinga–Klaipėda“, kuriais kretingiškiai rytais vykdavo į darbą ir iš jo pavakare grįždavo namo, vadinamus „triūdėmis“, sunku buvo ir suskaičiuoti.

1959 metais su šeima iš tremties Sibire į Kretingą grįžęs ir Palangos gatvės 6 numeriu pažymėtame mediniame namelyje apsigyvenęs šių eilučių autorius tapo šio intensyvaus gyvenimo liudininku. Pavasarį ir rudenį Palangos gatvė ir stoties rajonas tapdavo sovietinės kariuomenės karių ir karinės technikos susitelkimo vieta. Ant geležinkelio vagonų platformų atvežti įvairios paskirties kariniai sunkvežimiai, tankai, artilerijos pabūklai, šarvuočiai ir kt. pavasarį būdavo iškraunami geležinkelio stotyje, iš kur jie lauko keliukais pro Kretingalę važiuodavo į Nemirsetoje prie jūros įsikūrusias kareivines ir karinį poligoną vasaros pratyboms, iš kurių rudeniop vėl sugrįždavo, kad traukiniais išvyktų ten, iš kur ir buvo atvykę. Nors lankytis Nemirsetoje kariniame poligone buvo draudžiama, poilsiautojai galėdavo karines pratybas stebėti ir poilsiaudami Palangos paplūdimyje, kai iš pabūklų ar raketų nuo kranto buvo šaudoma į virš jūros karinio lėktuvo tempiamą didelį maišą primenantį taikinį, šalia kurio, sprogus sviediniui, pasirodydavo dūmų kamuolys. O kretingiškiams dieną ir naktį nenutylantis karinės technikos gausmas tomis dienomis buvo tapęs įprastu reiškiniu,. Keletą kartų dažniausiai iš pietinių SSSR respublikų kilę ir tik karinėje tarnyboje vairuoti pramokę karinių sunkvežimių vairuotojai, nusprendę iš geležinkelio stoties rajono su vėjeliu nulėkti į miesto centrą apsižvalgyti ar nusipirkti rūkalų bei degtinės, neįvertinę nusileidimo nuo Pelėdos kalno klastingumo ir viršiję saugų greitį, pralaužę tilto turėklus, savo kelionę baigė automobiliui gulint aukštyn ratais Akmenos upėje po tiltu prie užtvankos (plūskos), kur po akmenimis vakarais vietiniai, pasišviesdami kišeniniais prožektoriais, rankomis su pirštinėmis gaudydavo vijūnais vadinamas žuvis, kurių tais laikais upėje buvo gana gausu. Panašus likimas yra ištikęs ir kelis kitus greitį mėgusius sunkvežimių vairuotojus. Kadangi traukinių eismas ties Kretinga buvo intensyvus, pačios stoties rajone vykdavo ir krovininių vagonų sąstatų formavimas, prie geležinkelio pervažos, nusileidus užtvarui, susiformuodavo ilgos, daugiausiai krovininių sunkvežimių, neretai siekusios ir Birutės gatvę eilės. Dažname atvirame bortiniame sunkvežimyje matėsi į „lapyną“, į savo paskutinę kelionę vežami iš šalies kolūkių surinkti ligoti ar nusenę, darbui nebetinkami arkliai, kurių mėsa buvo šeriami kailiniai žvėreliai. Jų liūdnos akys vaikams kėlė gailestį, nors tarp karo ir pokario metų žiaurumus išgyvenusių suaugusių tai nebuvo dažna.

„Tinkamas tik lapėms“, „nurašys į lapyną“, – juodasis humoras tapo girdimu ir tarp kretingiškių. Žmonių gausą Palangos gatvėje liudijo ir trys čia įsikūrusios maisto prekių parduotuvės: ant Pelėdos kalno, už keliasdešimties metrų Motužių šeimos name, Birutės gatvės gale, ir prie pervažos kampiniame Stoties ir Palangos gatvės mediniame name. Čia vietiniai žmonės ir automobilių eilėse prie pervažos stovintieji vairuotojai galėjo įsigyti elementarių maisto produktų, o vaikai už 3 ar 5 kapeikas, kas tais laikais jiems buvo nemažas turtas, – saujelę čiulpiamų saldainių. 1964 metais gyvenimas Palangos gatvėje iš esmės pasikeitė.

Nusprendus pagaliau baigti įrengti dar tarpukaryje suplanuotą šiaurinį Kretingos apvažiavimą, pastačius naują tiltą per Akmenos upę, toje vietoje ištiesinus upės vingį bei per geležinkelį pastačius viaduką 1964 m. buvo nutiestas naujas kelias per Kvecius ir Tenžės upelio durpingą slėnį iki Vydmantų, kad kretingiškiai ir tranzitinis transportas greičiau pasiektų Palangą, be stovėjimo eilėse prie geležinkelio pervažos. O nuo Klaipėdos gatvės pusės per kretingiškių daržus iki plento Šiauliai–Palanga, nugriovus keletą namų‚ buvo nutiesta nauja gatvė, kuriai buvo suteiktas senosios Šventosios gatvės pavadinimas. Taip Palangos gatvės reikšmė sumenko, o po kelerių metų visai uždarius transportui geležinkelio pervažą, ji ištuštėjo ir atrodė, kad čia ilgą laiką vykusio intensyvaus gyvenimo kaip ir nebūta. Naujasis šiaurinis Kretingos apvažiavimas iš esmės pakeitė transporto situaciją mieste, žmonės daug greičiau galėjo pasiekti išsvajotą vasarinę Palangą, kai iš Kretingos autobusų stoties išvykstantieji sovietiniai „LAZ“ markės autobusai, vėliau vengriški „Ikarus“ būdavo grūste prigrūsti pajūrio malonumų ištroškusių, suprakaitavusių kretingiškių ar traukiniais iš Lietuvos ir plačiosios Sovietų Sąjungos atvykusių turistų.

Šiandien, kai kelionę autobusu daugumai žmonių pakeitė kelionė nuosavu automobiliu, kas sovietmečiu buvo retenybė, didėjant automobilių srautams svarbi tapo ir Kretingos šiaurinio apvažiavimo rekonstrukcija. Pastatytas antrasis tiltas per Akmenos upę, iš dalies praplatintas kelias su įrengtu turbožiedu turėtų palengvinti automobilių eismo ir jo tranzito pro Kretingą problemą, nors iki galo visi galimi darbai ir nebuvo atlikti. Manau, kad neišplatinus Žemaitės alėjos iki 4 eismo juostų nuo turbožiedo iki Melioratorių gatvės, susiaurinus vietomis aiškiai per plačius šaligatvius bei panaudojant privačią ir valstybinę žemę praleista proga išnaudoti turimas lėšas ir visas galimybes, kad rekonstrukcijos darbai būtų atliekami žiūrint gerokai toliau į ateitį, nes 1964 metų ir dabartinę rekonstrukcijas skiria nemenkas per 50 metų laikotarpis. Akivaizdu, kad dar nesame tikri savo žemės šeimininkais, subrendę visiškai pasinaudoti turimomis lėšomis ir galimybėmis, žvelgiant toliau į ateitį ir galvojant apie save ir čia gyvensiančius žmones, juolab kad kitos rekonstrukcijos sulauks tik ateities kartos, kai kaimyninė Palanga tai padarė jau šiandien. Ir vis dėlto norisi tikėti, kad prie turbožiedo pastatytas šviečiantis kryžius bent artimiausiu metu netaps naujų vairuotojų kančių, stovint automobilių kamščiuose, simboliu...

Romualdas Beniušis

„Pajūrio naujienos“