Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas profesorius Jonas Pranas Aleksa ir Palanga

Specialiai "Palangos tiltui"

2019 m. gruodžio 25 d. sukako 140 metų, kai Kumetiškiuose (Kalvarijos apskrityje), gimė būsimas agronomas, sociologas, ekonomistas, publicistas, filosofas, Pirmosios Lietuvos Respublikos žemės ūkio didysis architektas, lietuvių pilietinės visuomenės, ūkininkų savivaldos ir moderniosios strateginio valdymo metodologijos pradininkas, 1920–1923 m. Lietuvos žemės ūkio ir valstybės turtų ministras, 1926–1935 m. Lietuvos žemės ūkio ministras, 1926–1927 m. Lietuvos Seimo narys, Lietuvos Ministro Pirmininko pavaduotojas, 1946 m. šešėlinės Lietuvos Vyriausybės pogrindyje pirmininkas, Žemės ūkio akademijos garbės daktaras, vienintelis XX a. Lietuvos politikas, už patriotinę veiklą kalintas caro žandarų, tris kartus sovietų ir nacių okupantų, mirė nukankintas Sibire 1955 m. balandžio 22 d., profesorius Jonas Pranas Aleksa. 1990 m. palaikai iš Sibiro atgabenti ir iškilmingai perlaidoti Palangos senosiose kapinėse.
J. P. Aleksa 1900 m. baigęs Marijampolės gimnaziją įstojo į Maskvos universitetą, kur studijavo gamtos mokslus. Čia greitai įsitraukė į nelegalų politinį lietuvių studentų judėjimą. Jau tuo metu J. P. Aleksai buvo labai svarbūs savo tautos ir lietuvybės reikalai, kurių vėliau niekuomet neišsižadėjo. Carinės Rusijos žandarai jį areštavo ir kalino Maskvoje, Varšuvoje, Sankt Peterburge, Kališe. Vėliau studijavo vėl Maskvoje, bet sociologiją, o Varšuvoje agronomiją ir zootechniką.
1918 m. pavasarį J. P. Aleksa atvyko į Vilnių, kur aktyviai įsitraukė į ką tik paskelbtos Lietuvos valstybės kūrimo darbą, nors tuo metu mūsų krašte sklandė didelės nusivylimo nuotaikos. J. P. Aleksa jau buvo užsibrėžęs gyvenimo tikslą –žadinti lietuvių tautos savimonę, gimtajame krašte pavyzdingai ir moderniai sutvarkyti žemės ūkį, nes tik jis galintis būti atsikūrusios Lietuvos valstybės materialinės gerovės ir visų turtų pamatas. Jo dėka prasidėjo pirmieji reikšmingi mūsų kraštui melioracijos ir ypač žemės reformos darbai.
VI Lietuvos Ministrų kabineto narių dėka, kurių tarpe buvo ir J. P. Aleksa, Palanga 1921 m. kovo 23 d. sutartimi buvo gražinta Lietuvai. J. P. Aleksa su kitais VI Lietuvos Ministrų kabineto nariais dalyvavo Palangos miesto grąžinimo Lietuvai iškilmėse prie Birutės kalno. Šioje šventėje J. P. Aleksa susipažino su būsimąja žmona palangiške Salomėja Šauklyte.
Pagal J. P. Aleksos parengtą galutinę Lietuvos žemės ūkio reformos įstatymo projekto redakciją 1922 m. Steigiamasis Seimas priėmė šį įstatymą. Dėka didelių J. P. Aleksos pastangų 1922 m. Lietuvoje buvo įvesta ir nacionalinė valiuta – litas. Tikras palangiškis Vladas Rafaelis Jurgutis, lietuvių finansų mokslo pradininkas, vėliau profesorius, šiuo J. P. Aleksos ryžtu ir pasiekimu labai džiaugėsi. J. P. Aleksos pasiektas rezultatas įvedant litą visiems laikams suartino šiuos du iškilius lietuvius. Lito įvedimas leido šalyje pašalinti infliaciją, sustiprinti finansus, sudaryti ekonomikos raidai palankesnes sąlygas. J. P. Aleksa su kitais VII Lietuvos Ministrų kabineto nariais 1922 m. lapkričio 20 d. Vyriausybės posėdyje aptarė Klaipėdos krašto sukilimo strategiją, kuris buvo nuo 1920 m. valdomas prancūzų. 1923 m. sausio mėnesį buvo skubiai sušauktas Lietuvos Vyriausybės slaptas posėdis, kuriame ryžtingai buvo priimtas sprendimas improvizuoti Klaipėdos krašto lietuvių sukilimą prieš direktoriją ir jos ramstį – prancūzų komisarą Gabrielių Žaną Petisnė ir remiantis krašto gyventojų pareikšta valia, prijungti Klaipėdą ir jos kraštą prie Lietuvos valstybės. Po lietuvių atkovoto savojo Klaipėdos krašto, tik 1923 m. vasario 16 d. Antantės valstybės irgi priėmė nutarimą atiduoti Klaipėdos kraštą Lietuvai.
Be alinančio darbo ministrų kabinete, kur J. P. Aleksa dirbo atidėjęs visus savo asmeninius rūpesčius, teimdamas tik dalelę algos svarbiausiems reikalams, kitą dalį palikdamas jaunai valstybei.
J. P. Aleksa buvo aktyvus kooperacijos organizatorius, pirmasis „Lietūkio“ tarybos, taip pat „Kooperacijos banko“ valdybos pirmininkas, vienas apdraudimo sąjungos „Kooperacija“ steigėjų. Lietuvos ūkiui tirti draugijos vienas iš steigėjų ir valdybos pirmininkas. 1925 m. J. P. Aleksos iniciatyva pradėtas leisti žurnalas „Žemės ūkis“. Jis buvo ir pirmasis šio leidinio redaktorius. Tais pačiais metais J. P. Aleksa pradėjo dirbti Lietuvos universitete, kur dėstė žemės ūkio ekonomiką. Jis buvo 1926 m. Žemės ūkio rūmų steigimo iniciatorius ir pirmasis jų pirmininkas.
Dideli nuopelnai J. P. Aleksai priklauso ir kuriant pieno bei pertvarkant Lietuvos gyvulininkystės ūkius. Taip pertvarkiusi žemės ūkį Lietuva išvengė ekonominės katastrofos prasidėjus pasaulinei ekonomikos krizei. Galima drąsiai tvirtinti, kad tvarkingai ir apdairiai žemės ūkiui vadovaujant J. P. Aleksai, Pirmosios Lietuvos Vyriausybė galėjo turėti subalansuotą biudžetą net ir sunkiausiais krizės metais. J. P. Aleksa pirmasis Lietuvoje parengė sisteminę Lietuvos ūkio būklės apžvalgą, grindė strategines jo gamybos intensyvinimo, gyvulininkystės plėtros, ūkininkų šeimos ūkių ugdymo, žemės ūkio ir perdirbimo pramonės modernizavimo, kooperacijos bei ūkinės savivaldos plėtros kryptis. Pasisakė už subalansuotą žemės reformą. Įvertinant jo prognozės kompleksiškumą bei realumą, jį reikia laikyti Pirmosios Lietuvos žemės ūkio strategijos autoriumi, svarbiausiu vykdymo organizatoriumi.
Viena iš svarbiausių J. P. Aleksos svajonių Lietuvoje išsipildė 1927 m., kai buvo įkurta Lietuvos ūkininkų vienybės organizacija. Ji įsipareigojo saugoti ir stiprinti Lietuvos valstybingumo idėją. J. P. Aleksa buvo ne tik šios organizacijos iniciatorius, bet ir nuo 1928 m. iki uždarymo 1936 m. jos pirmininkas ir nenuilstantis ideologas.
Iš J. P. Aleksos nuveiktų darbų matyti, kad jam rūpėjo Lietuva ir lietuvių tautos ateitis. Jis ne tik svarstė, bet nuolat budėjo tautos sargyboje ir telkė tam tikslui tautiečius. Pajėgė apmąstyti ir suvokti lietuvių tautą istorinėje perspektyvoje, daryti išvadas ir priiminėti sprendimus, pagrįstus ne vien ekonominių, bet ir socialinių, kultūrinių, tautinių, dorovės bei religinių veiksmų pagrindu.
Visus J. P. Aleksos sumanymus ir darbus nutraukė Sovietų Sąjungos okupantai. 1940 m. jis buvo areštuotas ir kalintas Marijampolės ir Kauno kalėjimuose. Šį kartą likimas J. P. Aleksai buvo palankus. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, enkavedistai nesuspėjo visų kalinamų žmonių nužudyti ar išvežti iš Kauno kalėjimo. Tarp neišvežtųjų buvo ir J. P. Aleksa. Jis 1941–1942 m. dirbo Vilniaus Universitete. 1942 m. rudenį J. P. Aleksai suteiktas profesoriaus vardas. Prof. J. P. Aleksa 1942 m. rudenį su dviem bendraminčiais – buvusiu Lietuvos prezidentu dr. K. Griniumi ir buvusiu Lietuvos žemės ūkio ministru kunigu prof. M. Krupavičiumi – vokiečių generaliniam komisarui Kaune lietuvių tautos vardu įteikė Memorandumą, kuriame protestavo prieš Lietuvos kolonizavimą, jos piliečiams, tarp jų ir lenkams, žydams, rusams, daromas nežmoniškas skriaudas. Jis su bendraminčiais Memorandume išreiškė ir vieną iš pagrindinių lietuvių tautos siekių – atstatyti Lietuvos nepriklausomybę. Apie šį Memorandumą, kuris tokio turinio buvo vienintelis Europoje, bei jo signatarus sužinojo ne tik Lietuvos gyventojai, bet ir Europos piliečiai. Naciai reagavo žaibiškai, visus Memorandumo signatarus areštavo. Prof. J. P. Aleksa buvo kalinamas nacių kalėjimuose, vėliau ištremtas į Berlyną.
Sovietų armijai artėjant prie Berlyno prof. J. P. Aleksa apsisprendė ir pasiliko Berlyne tikėdamasis, kad bus reikalingas Lietuvai. Prof. J. P. Aleksa Berlyne sovietų saugumo darbuotojų buvo areštuotas ir 1945 m. birželio pabaigoje atgabentas tiesiai į kalėjimą, esantį Vilniuje. Vėliau jis buvo iš kalėjimo paleistas. Tačiau prof. J. P. Aleksa greitai įsitraukė į lietuvių pogrindinį darbą. Jis aktyviai dalyvavo Lietuvių tautinės tarybos organizacijos veikloje.
1948 m. prof. J. P. Aleksa čekistų buvo areštuotas ir išvežtas į Sibirą. Tik pačiame gyvenimo saulėlydyje, kai Sibiro sąlygomis prof. J. P. Aleksa tapo visišku invalidu, 1952 m. jam buvo leista persikelti į Svetlozelionoje kaimą, Parbigo rajoną Tomsko srityje, pas šeimą. 1955 m. balandžio 22 d., tolimoje tremtyje, dideliuose varguose ir skausmuose, be jokios gydytojų pagalbos ar konsultacijos, nesulaukęs išsipildant nė vienai šviesesnei svajonei, prof. J. P. Aleksos širdis nustojo plakusi.
2009 m. rugpjūčio 21 d. Palangoje buvo pagerbtas prof. J. P. Aleksos atminimas. Vytauto gatvėje prie namo pažymėto 52 numeriu, kuriame jis atostogaudavo, buvo atidengta prof. J. P. Aleksai memorialinė lenta.

Valentinas Aleksa