Malonės ir valios santykis krikščionio gyvenime

Kasmet birželio mėn. Telšių Kunigų Seminarijos auklėtiniai skiriami pastoracinei praktikai į įvairias mūsų Vyskupijos parapijas. Šiais metais birželio mėn. pastoracinei praktikai, Telšių Kunigų Seminarijos vadovybė, į Palangos parapiją paskyrė I teologinio (baigusį III seminarijos kursą) klieriką Artūrą Goštautą.
Praktikos metu klierikas ne tik patarnaudavo liturginiuose šventimuose, bet taip pat bendravo ir su parapijos organizacijomis bei maldos grupelėmis. Parapijiečiai liko sužavėti klieriko nuoširdumu, geranoriškumu ir tarnystės dvasia. Šį pamąstymą mums visiems parašė klierikas Artūras, kuris jau baigė savo pastoracinę praktiką mūsų parapijoje.

Malonės ir valios santykis krikščionio gyvenime
Imamės nagrinėti labai įdomią, bet tuo pat metu ir sudėtingą temą. Manau, kad šiandien ne ką mažiau yra būtina suvokti tą santykį tarp valios ir malonės krikščionio ir apskritai žmogaus gyvenime. Šiuolaikinis mąstymas labai veikia kiekvieną, o ypač jauną žmogų, kuris dar nėra suformavęs savo nuomonės vienokais ar kitokiais klausimais. Postmodernizmas veikia ne tik tokio žmogaus mąstymą, bet ir visą jo gyvenimo būdą, todėl dažnai yra neišvengiama klaidų, nusivylimų, dvasinio ir moralinio skausmo.
Šiandien yra sakoma, kad žmogus yra laisvas rinktis, laisvas gyventi taip, kaip jis nori, negalima varžyti tos laisvės, nes kitaip bus pažeista natūrali žmogaus prigimtis, bet nepastebima, kokia nepataisoma žala padaroma taip neatsakingai interpretuojant laisvę. Ši neribota laisvė pati sau pasispendė spąstus: per pastaruosius dešimtmečius sugriautos vertybės sukūrė visuomenę, visiškai nepaisančią moralinės atsakomybės, žmoniškosios valios ir proto, viskas tapo nukreipta į juslinį pasitenkinimą, malonumą, absoliutų vartotojiškumą, siekiantį naudos tik sau. Šiandieninis „Ego“ visiškai pamiršo praeities „communio“: pamiršo džiaugsmą būti kartu su kitais ir puoselėti šį buvimą. Šiandieninis „Ego“ pamiršo praeities „ego“, kuris reiškia buvimą pačiam su savimi gerąja prasme: pamiršo tokį svarbų dalyką, kaip vidinis gyvenimas, pagrįstas dvasios įkvėpimais ir bendravimu su Dievu. Pripažinkim, kad šiandieninis pasaulis yra nuodėmės pasaulis, bet ir mes patys esam šio pasaulio dalis. Mes esame ta dalis, kuri dar priešinasi blogiui, ar bent jau turėtų jam priešintis. Visgi ir tam reikia dvasinės paskatos. Ši paskata kyla iš Šventojo Rašto ir mūsų Tradicijos, iš praeities, kurios problemas sprendė garsiausi Bažnyčios mąstytojai ir šventieji, turintys ką pasakyti ir šiandien, o ypač didysis „Malonės daktaras“ šv. Augustinas.

Nuodėmė
Tai, ką mes vadiname nuodėme, šiuolaikinis mąstymas vadina „suvaržymo ideologija“. Aišku yra suprantama ir pripažįstama, kad pavyzdžiui žmogžudystė ir vogimas yra nusikaltimai. Tačiau nuodėmės esmė pasikeitė. Viskas pasikeitė todėl, kad buvo panaikintas moralinis autoritetas, taip sakant, „niekas neturi teisės man aiškinti, kaip aš turiu elgtis, nes aš esu laisvas rinktis“. Tačiau mes turime paklausti, ką mes galime rinktis? Ką rinktis žmogus turi laisvę? Žmogus turi teisę į tai, kad visuomet būtų saugojami ir puoselėjami jo natūralūs gėriai. Tie gėriai yra įvairūs: nuosavybė, sveikata, šeima, jam sakoma tiesa. Jeigu tai yra pažeidžiama, tuomet žmogaus gėriai tikrai nėra saugojami ir puoselėjami. Visi šie gėriai, galėtume sakyti, yra įrašyti mūsų prigimtyje, bet pasižiūrėkime atidžiau. Argi šių gėrių pažeidimas nėra susijęs su mums taip gerai žinomais 10 Dievo Įsakymų: nežudyk, nepaleistuvauk, nevok, nekalbėk netiesos ir t.t. Taigi, štai ir priėjome prie nuodėmės: nusidedame tada, kai pažeidžiame visus šiuos ir iš jų išplaukiančius Įsakymus. O kaip dėl pirmųjų dviejų Įsakymų? Ką reiškia „neturėk kitų Dievų, tik mane vieną“, „netark Dievo vardo be reikalo“? Šv. Augustinas yra pasakęs: „Mylėk Dievą ir daryk ką nori“. Jei Dievas yra aukščiausias mūsų autoritetas, mūsų gyvenimo švyturys, jei vykdysime Jo valią, tuomet neįsivaizduojama, kad darytume ką nors bloga.

Ar įmanoma gyventi
nenusidedant?
Visgi, kaip vėl gi sako šv. Augustinas: „Mes turime sužeistą prigimtį ir esame traukiami nusidėti, ir tik Dievo malonė gali mus išgydyti“. Šv. Apaštalas Paulius laiške romiečiams labai aiškiai kalba apie nuodėmę, kad kiekvienas žmogus yra jos pažeistas. Adomo nuodėmė iš tiesų nėra vien tik jo, ji sužeidė ir kiekvieną iš mūsų (Rom 5, 12-14). Bet Dievas parodė mums savo malonę ir atsiuntė savo Sūnų, kad kiekvienas būtų išgelbėtas. Tai yra visų mūsų nuodėmių atpirkimas, ir ne už mūsų kažkokius nuopelnus, bet dovanai (Rom 5, 15).
Bet kodėl tada žmogus ir toliau nusideda? Kaip sako popiežius Benediktas XVI: „Žmogui reikalingas nuolatinis atsivertimas“. Tai reiškia, kad Jėzaus auka mums suteikė galimybę išsivaduoti iš nuodėmės vergijos, bet mūsų sužeista prigimtis ir toliau mus veda į nuodėmę. Taigi žmogus vėl ir vėl turi atsigręžti į Dievą, kad Jo malonės dėka toliau kovotų ir eitų į visišką išsivadavimą. Kristus yra tas, kuris neleis šėtonui prisiartinti prie mūsų sužeistos prigimties, per kurią jis mus nuodija, jei tik eisime su Dievu ir visiškai atsiduosime Jam.
Paulius tai patvirtina sakydamas, kad kiekvienas žmogus yra nusidėjęs ir kiekvienas turi pasirodyti kaltas prieš Dievą (Rom 3, 19). Tik kai su nuolankumu prisipažįstame, jog esame sužeisti, Dievo malonė gali pradėti mumyse veikti. Juk nejaugi Kristus nėra tas, „kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių“ (Hbr 4,15). Taigi, visas žmogaus gyvenimas yra nuolatinė kelionė į šventumą ir nuolatinė kova su savo ir viso pasaulio nuodėmėmis. Nuolat klupdamas ir su Dievo pagalba vėl stodamasis, jis eina į pilnutinį išsitaisymą, kurį pasieks tik Dangaus karalystėje prie Viešpaties Sosto.

Kaip akcentuoti žmogaus atsakomybę ir Dievo
malonę?
Pavojus yra tikrai realus. Žmogus labai dažnai yra linkęs nusikratyti atsakomybės dėl savo veiksmų, viską suversdamas kitiems. Dvasiniuose dalykuose tai taipogi neretai gali pasitaikyti. Būtina suprasti, kad žmogaus atsakomybė dėl savo išganymo ir Dievo malonė nuolat sąveikauja. Pavyzdžiui, šv. Augustinas labai konkrečiai atkerta į savo priešininko ir eretiko Pelagijaus argumentus: žmogaus valia yra laisva apsispręsti dėl vieno ar kito žingsnio, bet ji neturi išganymo laisvės. Viskas priklauso nuo Dievo malonės, kuri gali nukreipti valią nuo savęs į norą siekti gėrio ir išganymo. Taigi, žmogus privalo apsispręsti už Dievą, kad Jis galėtų, taip sakant, laisvai disponuoti mūsų norais ir kreipti juos į gėrį. Atsisakymas vergauti savo norams ir yra tikroji laisvė.