Napaleonas Apulskis: kad bitės neįgeltų, pasisveikink su jomis

Birželio 29-ąją palangiškiui Napaleonui Apulskiui sukako aštuoniasdešimt šešeri. Ramioje, L. Vaineikio gatvėje stovi puikus, naujai renovuotas namas. Šis namas mena ne tik darbščias pono Napalio (taip jį daug kas vadina) rankas, bet ir prabėgusį jo gyvenimą. Daugiau nei penkiasdešimt metų N. Apulskis augino bites. Senasis bitininkas sako, jog norint išvengti įgėlimų, reikia su bitėmis pasisveikinti.

Jaunystėje lydėjo sėkmė
Susėdę erdviuose N. Apulskio namuose kalbamės apie paprastus dalykus: tėvus, šeimą, darbą, vaikus, anūkus, – visa tai, ką vadiname įprastu žmogaus gyvenimu žemėje. Puikiai atrodantis vyras sveikata nesiskųstų, jei ne tie nelemti medaus kilogramai, užsilikę senolio spintoje. Kai prieš metus laiko jis savo bites (laikė 25 avilius) atidavė geriems žmonėms, medų valgė be gailesčio. Dabar įsitaisęs cukraligę, teko ir ligoninėje pabuvoti. Bitininkas perspėja, kad medų reikia naudoti protingai, o ne valgyti jį „kibirais“. Prisimindamas savo jaunystės dienas senjoras galvoja, jog jam tada labai sekėsi.
Pono Napalio tėvai – buvę žemdirbiai. Mažasis Napaleonas gimė ir augo kaime (Skuodo raj). Baigė pradinę mokyklą, vėliau aštuonmetę. Šarkės kaime dirbo kolūkio pirmininko pavaduotoju, vėliau buvo išsiųstas į kursus. Po trijų mėnesių baigęs mokslus Dotnuvos Žemės ūkio institute, buvo paskirtas dirbti Ligstodės kolūkio pirmininku. Šarkės kaime sutiko savo išrinktąją Jadvygą. Vedė, su Jadvyga susilaukė dviejų sūnų, atšventė auksines vestuves. Prieš dešimt metų jis tapo našliu. Gyvenimo kelyje būta visko, tačiau visada jis stengėsi žiūrėti į priekį ir jautėsi dėkingas tiems, kas jį gyvenime palaikydavo. N. Apulskis geru vardu mini kolūkius, rajoną, kurie jį, jauną žmogų, niekada nebuvo atstūmę.

Palanga
Beveik prieš šešiasdešimt metų N. Apulskis atvyko gyventi į Palangą. Iš pradžių apsigyveno pas giminaičius, įsidarbino miesto tvarkymo kontoroje tiekėju, vėliau elektriku Statybos valdyboje. Dirbdamas šioje įstaigoje gavo žemės sklypą ir pradėjo statyti namą. Pasak senolio, jis dirbęs dieną ir naktį, negailėdamas nei jėgų, nei sveikatos. Statydamas namą dar gamino medines žuvėdras (suvenyrus). Tuo metu daugelis palangiškių dirbo Plungės liaudies gaminių įmonėje (Palangoje buvo jos cechas). Laisvo laiko nebuvo daug, tačiau savaitgaliais jiedu su žmona ir vaikais eidavo pasivaikščioti į parką.
Prabėgo daug metų. Užaugo pono Napalio vaikai. Štai anūkė, kuri dabar gyvena Italijoje, nepamiršo senelio pasveikinti su gimtadieniu. Džiaugiasi N. Apulskis ne tik anūkais (jų jis turintis tris), bet ir dviem proanūkiais.
Palanga patinka, tačiau prisimindamas praeitį ponas Napalis su nostalgija mena tas vietas, kur prabėgo jo jaunystė. Prieš porą metų lankydamasis tėviškėje stebėjosi, kaip greitai užžėlė keliai ir keliukai.

Kurortui – šimtas procentų
Senjoras įsitikinęs, jog, palyginti su senais laikais, Palangos kurortas pasikeitė tik „į gerą“. Naujos statybos: namai, viešbučiai, miesto autobusų stotis, vasaros koncertų salė – tai statiniai, kuriems neabejotinai galima suteikti aukščiausią įvertinimą – šimtą procentų. O dar prisiminęs, jog Palangos meras žada vietoj buvusios reabilitacinės ligoninės „sermiestyje“ pastatyti sveikatos kompleksą, džiaugiasi dvigubai: „Geras meras, antrą kadenciją eina, jis toks pat palangiškis“.
Sovietiniais metais dirbdamas kolūkio pirmininku dažnai suko galvą, kaip įgyvendinti septynmečio planus. Šiandieną juokiasi, jog kartais popieriuje tekdavo ne tuos skaičius įrašyti, tokia buvusi realybė. „Darbas sekėsi, nebuvę sunku, nes jei tau žmogus yra geras, tai ir tu jam būsi geras. Laikai pasikeitė, reikia tik apgalvotai ir protingai ūkininkauti“, – mano buvęs kolūkio pirmininkas.

Ne dejuoti, o duoti darbo
N. Apulskis sutinka, kad pensijos (nors jam užtenka), ar minimalus darbo užmokestis turėtų būti didesni, tačiau žmonėms visada blogai: „Žiūrėk, bobutė, kuri ką tik „biedavojosi“, maisto parduotuvėje pilną vežimėlį stumia“.
Politika N. Apulskis nesidomi, tačiau jis mano, jog Lietuvoje nėra valdžios. Anot jo, „žalieji“ turėtų rūpintis darbo vietų kūrimu, o ne „šnapso“ draudimu. Taip tvarkantis, valstybės iždas bus tuščias: „Tarybiniais metais „šnapso“ nebuvo, bet visi žmonės turėjo darbą“. Ponas Napalis pasigenda ūkiškumo. Jam visai neaišku, kodėl veršiukus parduodame Izraeliui, užuot juos auginę Lietuvoje, kodėl pieno perdirbėjai žmonėms pardavinėja ne pieną, o vandenį. Jis siūlo žmonėms pirkti tik riebų pieną, vandenį galime įsipilti patys.

Bitės atpažįsta savus
Kaip pasakojo ilgametis bičių mylėtojas, bitės protingos, tačiau su jomis reikia elgtis taip pat protingai: nešaukti, nebūti piktam, tada jos pripranta ir atskiria savą žmogų. „Darbui bitininkas naudodavo tik dūminę, tada bitės ramios“, – sakė jis. N. Apulskio atmintyje išliko nutikimas, susietas su jo darbu bitininkystėje. Kolektyviniame sode, kuriame stovėjo jo aviliai, jis buvo išsikasęs šulinį. Kaimynas netoliese statėsi namą, todėl ateidavęs iš šio šulinio pasisemti vandens. Bitininkas pamena tą momentą, kai kaimyną užpuolė jo bitės, šis įširdęs ant jų Napaliui rėkė: „Kodėl tu be sietelio dirbi ir tau jos nekanda?“. Tuokart bitininkas įtūžusiam kaimynui atšovęs: „O ar pasisveikinai su bitėm?“. „Bitės atspėja, kuris žmogus blogas, o kuris ne, ir nieko čia nepakeisi“, – sakė jis.

„Biednas“ – laimingesnis
Savo pašnekovo paklausiau: jeigu galėtumėt gyvenimą atsukti atgal, ko niekada nedarytumėt, arba atvirkščiai, būtinai tai įgyvendintumėte?
„Esu du namus pastatęs. Jeigu gyvenimas atsisuktų atgal, namų nebestatyčiau. Jie atėmė daug jėgos ir sveikatos. Butą turėčiau. Save daugiau žiūrėčiau“, – atsakė. Pragyvenus ne menką gyvenimo dalį vyras neabejoja, jog beturtis yra laimingesnis už turtuolį. O žinant, kad Palangos kurortas priklauso nuo saulės, visiems palangiškiams jis linki gero gyvenimo ir puikaus oro: „Bus „pagada“ – bus poilsiautojų: biznis vyks, žmonės labiau šypsosis, „bobutės“ įsileis poilsiautojų, mokesčius susimokės, ir gerai“. Taip pat Napaleonas visiems senjorams palinkėjo, kad jų vaikai neskaudintų tėvų, nesivaikytų palikimų, o nuoširdžiai vienas su kitu bendrautų.
Atsisveikinant sužinojau, jog ponas Napalis laukė atvažiuojant savo sūnaus. Tėvo akyse blizgėjo meilės savo vaikui liepsnelė. Jos neįmanoma užgesinti.