Norint išsiskirti, kūdikiai vadinami ir žodžiais, kurie nenaudojami kaip vardai

 Senovėje vardams buvo teikiama kur kas daugiau reikšmės nei dabar. Įvairiose kultūrose buvo laikomasi skirtingų įsitikinimų, tradicijų ir prietarų susijusių su žmogaus vardu. Nors šiais laikais žmogus pasaulį suvokia gan materialiai, tačiau tai nereiškia, kad senasis dvasinis suvokimas nebeturi prasmės. Savo vaikui trokštame tik gero, tad gal kita dovana po gyvybės galėtų būti tikslingai parinktas vaikelio vardas?
 

Vardas – asmenybės atspindys

Senovės keltai vaikui duodavo laikiną negražų vardą. Vardan to, kad piktos dvasios jo neužsimanytų. Subrendęs ir sustiprėjęs vaikas pats pasirinkdavo naują vardą, kuris atspindėdavo jo asmenybę ar siekius. Indėnai duoda vaikui vardą, kuris kažką pasako apie jį, apibūdina asmenybę ar išgyventus svarbius įvykius. Jie per savo gyvenimą ne kartą keičia savo vardą drauge su besikeičiančia asmenybe. Šamaniškose kultūrose žmogus turėdavo du vardus – asmeninį, kurį žino tik jis pats ir jam jį davęs genties žynys ir viešą, kuriuo jį vadina visi aplinkiniai. Tikrasis vardas buvo slepiamas, nes buvo tikima, kad žinant žmogaus vardą įgyjama valdžia jam. Žyniai ir magai ypač slėpdavo savo tikrąjį vardą. Rusai turi priežodį: „kaip vaikelį pavadinsi, taip jam ir seksis“. Juo pripažįstama vardo įtaką žmogui, juk vis dėlto vardas yra garsinė to žmogaus esmės išraiška. Taigi, jei pripažįstame vardo svarbą asmenybei, pagalvokite, kokiais kriterijais reikėtų jį suteikti, kodėl vienas vardas vienam vaikui tinka, o kitam ne.

Tikrąjį būsimo vaikelio vardą motina mėgindavo išgirsti kaip jo aplink sklandančios sielos skambesį arba įsigalėjus krikščionybei parinkdavo pagal tą dieną globojančius šventuosius. O dabar grįžkime į šiuolaikinį pasaulį, kur vardas parenkamas atsitiktinai, pagal tėvų skonį, dažnai iš anksto, dar prieš vaikui gimstant. Kai kurie išsiskirti iš minios norintys tėveliai sugalvoja vaikui labai neįprastą vardą ar pavadina žodžiu, kuris paprastai nenaudojamas kaip vardas.
 

Palangiškiai sumanūs

Daugumai porų vaikui vardo rinkimas yra bene smagiausias užsiėmimas nėštumo metu. Kitiems tai – sudėtingas, daug pastangų reikalaujantis procesas. Juk tai sprendimas visam gyvenimui. Na, nebent vaikas vėliau nuspręstų vardą pasikeisti.

Miesto civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Vida Buivydienė laikraščiui sakė, kad palangiškiai savo atžaloms renka lietuviškus vardus. „Populiariausias berniuko vardas Matas, tačiau tokie pat populiarūs Martynas, Ąžuolas, Motiejus, Kajus. Yra ir įmantresnių, tokių kaip Kipras, Trojus, Markas. Mergaitėms tėvai dažnai duoda Ugnės, Emilijos, Inesos, Austėjos, Aistės, Eglės, Smiltės, Rugilės, Godos, Tėjos, Majos, Agotos vardus. Duoda ir kiek egzotiškesnius vardus, tokius kaip Milana, Vanesa. Man ypač gražus dvigubas Eva Sofija ar Ema Julija vardas. Tačiau turiu pasakyti, jog kurorto gyventojai savo vaikams išrenka tokius vardus, kurie mažai kartojasi. Palangiškiai sumanūs ir išmoningi“, – sakė V. Buivydienė.

Lietuvių tauta – nedidelė, tad labai svarbu išlaikyti tautos tradicijas, tarp jų ir vardus. Jeigu ketinate gyventi užsienyje arba jeigu vaikas gimęs mišrioje šeimoje, galite rinktis trumpus, lengvai ištariamus vardus. Vienas geriausių būdų patikrinti vardą – garsiai jį šūktelėti. Tam tinkamiausia vieta – vaikų žaidimo aikštelė. Jeigu šaukdami vardą jaučiatės nepatogiai, tai gali būti ženklas, kad pasirinktas vardas nėra pats tinkamiausias.
 

Egzotiškos santuokos

Palangos civilinės metrikacijos skyriaus duomenimis per 2011 metus kurorte užregistruota apie 20 santuokų su užsieniečiais. „Moterys dažniausiai teka už vokiečių, airių, britų, italų, tačiau jų pasirinkimo geografija yra platesnė – nuveda ir į egzotiškus Kipro, Irako kraštus“, – pasakojo V. Buivydienė.

Žiniasklaidoje santuokų su užsieniečiais tema neretai sulaukia įvairiausių atgarsių. Nesvarbu, ar tai būtų laiminga moters ar vyro santuokos su kitos šalies piliečiu istorija, ar graudi skyrybų, konflikto dėl vaikų globos drama. Komentatorių – apstu. Šioje vietoje puikiai tinka neseniai išgirsta frazė: „Prieš kažką smerkiant, užsidėk jo batus ir praeik jo kelią, paragauk jo ašarų, pajusk jo skausmą... Užkliūk už kiekvieno akmens, už kurio jis buvo užkliuvęs... Ir tik po to kalbėk, kad tu žinai kaip reikia teisingai gyventi...“