Nusipirkti gintaro čia atvažiuoja net užsieniečiai: kainos keliskart mažesnės, tačiau turgelis jau traukiasi

Žmonės tai vadina fenomenu, kuris neturi analogų Baltijos valstybėse, o žinia apie jį sklinda iš lūpų į lūpas tarsi delikati bei labai vertinga informacija. Labai anksti rytais ir vos kelias valandas šeštadieniais Palangos senajame turguje vyksta jau susiformavusias tradicijas turinti, unikali gintaro amatininkų mugė, kuri verta nematerialiojo kultūros paveldo statuso.

Savo produkciją ant prekystalių, tarsi kokiame muziejuje po atviru dangumi, išdėlioja dešimtys gintaro meistrų iš visos Lietuvos, tad asortimentas – stulbinantis.

Kainos – keliskart mažesnės nei gintaro galerijose ar gatvėse. 

Minėtas gintaro turgelis atlieka ir kilnią funkciją: neleidžia išnykti, degraduoti gintaro meistrų amatui, kuris perduodamas iš kartos į kartą.

Žavi tai, jog prekeiviai ne stumdosi alkūnėmis konkurencinėje kovoje dėl klientų, o atvirkščiai – noriai bendrauja tarpusavyje, dalijasi patirtimi, demonstruoja savo gaminius, semiasi naujų idėjų ir taip puoselėja savotišką atskirą kultūrinį reiškinį.

Įspūdingas kaleidoskopas

Vienintelis tokio tipo ir dydžio gintaro gaminių turgus Baltijos šalyse Palangoje (Senojo Turgaus g. 12) veikia šeštadieniais nuo 5–6 ryto iki 9.30–10 val. 

Nepatingėjus anksti atsikelti ir nuvykti į didžiausią šalies kurortą, vaisių, daržovių bei rūbų pilnoje turgavietėje tarsi juoda avis bandoje išsiskiria atskira gintaro amatininkų erdvė.

Jų čia susirenka apie 30–40 ir kiekvienas turi savo paties (ar pagalbininkų namiškių, bendradarbių) rankomis gamintų dirbinių. 

Kitas kontingentas – tai vadinamieji gintaro žvejai, nukraunantys stalus įspūdingais Baltijos jūroje sugautais, 100–200 g sveriančiais grynuoliais ar iš jūrinio gintaro pagamintais įdomiausiais originaliais papuošalais.

Net jei tą dieną būtų ir apsiniaukę, visa turgavietė skęstų šešėlyje, ant prekystalių sukrauti tiesiog kalnai žvilgančio, žibančio ir žaižaruojančio gintaro kaipmat erdvę užpildytų šviesa. 

Pirmą kartą apsilankius šiame fenomenaliame Baltijos aukso anklave galima apakti nuo tokios parduodamų dirbinių įvairovės, kokios gyvenime neteko matyti.

Įvairiausi karoliai: nuo suvertų natūralių gintaro gabaliukų iki poliruotų rutuliukų, plokštelių, kiaušinio, girnų, disko formų; nuo žirnio iki kaštono dydžio. 

Matinis, vadinamasis antikvarinis (senas, pasidengęs patina), skaidrus, medaus, konjako spalvos, oranžinis, baltas, juodas, pilkšvas, rusvas, net raudonas natūralus gintaras. Yra ir termiškai apdoroto. 

Kabučiai iš natūralių grynuolių, kryžiukai, medalionai, diskai, rutuliukai, cilindrai (ritiniai), gintaras būna inkrustuotas ir į sidabrinius, žalvarinius bei kitokio metalo dirbinius, liną.

Žiedai, auskarai, segės, raktų pakabukai, šaukšteliai, net šunų antkakliai bei kūdikių čiulptukai, žmogeliukai, pagaminti pagal vadinamojo Juodkrantės lobio antropomorfines figūrėles, rožančiai ir kt. 

Į maišus sudėti ir pragręžioti patys įvairiausi gintaro karoliukai, kuriuos kilogramais už kelis šimtus eurų perka gatvės prekeiviai.

Be kita ko, tie patys Palangos Vytauto bei Jono Basanavičiaus gatvių gintaro prekybininkai būtent iš rytinio šeštadieninio turgaus amatininkų superka jau gatavus papuošalus ir, pritaikę kelių šimtų proc. antkainį, perparduoda turistams.

Gintaro taurės

Po rytinį gintaro turgelį reikia vaikščioti lėtai, tarsi po muziejų, ir nevengti apžiūrinėti dirbinius, kalbėtis su prekeiviais, domėtis, kas ir kur gamino, kokios yra tradicijos. 

Tai – įprasta, ir atsakymai būna nuoširdūs, nes prisiliečiama prie gintaro iš pirmųjų rankų. Dažnas amatininkas ar jo tėvai yra dirbę kokiame nors sovietmečiu ar nepriklausomoje Lietuvoje veikusiame gintaro apdirbimo ceche Palangoje, Klaipėdoje, Kretingoje, kur išmoko amato. 

Tačiau yra ir tokių, kurie verti didžiausios pagarbos dėl novatoriškų sprendimų.

Tris dešimtmečius gintarą apdirbantis ir papuošalus kuriantis palangiškis Rolandas Raliuga vienintelis visoje Lietuvoje išmoko destruktūrizuoti gintarą ir, panaudodamas šią technologiją, gaminti geriamuosius indus: įvairaus dydžio taureles ir taures. Nuo pritaikytų išlenkti burnelę iki vyno, viskio ar šampano taurių. 

„Gintaro destruktūrizavimas nėra jo lydymas, nes lydant 300 laipsnių karštyje gintaras praranda savo sielą – sukcinito rūgštį, kuri išgaruoja ir kristalizuojasi. 

Aš naudoju aukščiausios kokybės, be žievės bei priemaišų, įvairių atspalvių gintaro gabaliukus, kurie įdedami į specialų mano paties sukonstruotą aparatą ir kaitinami iki 200 laipsnių temperatūroje. 

Tokiu būdu gintaras išlaiko visas savo pradines savybes, struktūrą.

Pro specialų sietelį į pagamintą matricą, formą tirpstantys fosiliniai sakai varva. Patenka ir vienas kitas grūdelis. Tokiu būdu indas turi raštus, spalvinę gamą, kurią galima pačiam parinkti„, – „Vakarų ekspresui“ pasakojo unikaliųjų indų kūrėjas. 

Jis labai daug kalbėti nebuvo linkęs: tik patikslino, kad gintaro destruktūrizavimo metodas išrastas senokai, tačiau Lietuvoje jį taiko tik vienas žmogus. 

Už tą žmogų, savo vyrą, daugiau galėjo pakalbėti Laima Raliugienė. 

„Jūs neįsivaizduojate, kiek bemiegių naktų Rolandas praleido, nervų ląstelių sudegino, kol ištobulino gintaro destruktūrizavimo metodą. Dvejus metus eksperimentavo! Pats sukūrė, sumeistravo tą aparatą, daugybę kartų jam nieko neišėjo: specialiai esame išsaugoję pirmąsias taureles.

O ir dabar kokybiškai pavyksta pagaminti ne kiekvieną kartą, pats procesas taip pat ilgai trunkantis. Todėl neįmanoma šių indų gaminti masiškai, jų turime išties gana nedaug, nes pasitaiko broko, o pardavimui paliekami tik geriausiai pavykę indai. 

Šiek tiek liūdna, o sykiu ir paradoksalu, kad mano vyro gamintas taures, taureles išvydę žmonės tiesiog praeina pro šalį. Netiki, kad jos – gintarinės“, – juokėsi palangiškė. 

Todėl turgavietėje ji visada su savimi turi netyčia sudužusių taurelių nuoskalų, kurias parodo skeptikui ir pasiūlo padeginti, pauostyti: pasklinda tik gintarui būdingas, malonus pušų sakų kvapas. Epoksidinė derva dvoktų.

R. Raliuga išmoko tuo pačiu destruktūrizacijos metodu gaminti rutulio formos karoliukus ir iš gintaro dulkių (iš pirmo žvilgsnio primena akmenukus, o ne gintarą), įvairiaspalvių gryno gintaro gabaliukų.

Turgelis traukiasi 

Jau beveik legendinio rytinio Palangos gintaro turgelio ištakos siekia 1998 m., o aukso amžiumi galima vadinti laikus, kai buvo nusistovėję pragmatiški santykiai su Rusijos Federacija, į Palangą plūsdavo šios šalies turistai, kurie netingėdavo keltis 5 ryto ir tiesiog iššluodavo prekystalius. 

„Drąsiai sakau: nėra nieko panašaus į mūsų gintaro turgelį visose Baltijos šalyse, o gal ir plačiau. Atvažiuoja apsipirkti gintaro prekeiviai ir papuošalų gamintojai iš Latvijos, Estijos, Suomijos. 

Vienus domina didmena (karolių, kabučių ruošiniai), kitus – vertinga ir vis sunkiau gaunama kokybiška žaliava. Unikaliausia, kad mūsų turgelyje net keičiasi kartos: praėjusiame amžiuje prekiavo senieji meistrai, o dabar jų amatą perėmė vaikai, anūkai.

Kontingentas – labai įvairus: be vietinių palangiškių, šventojiškių, savo produkciją, žaliavą atveža kretingiškiai, salantiškiai, nidiškiai, klaipėdiečiai, tauragiškiai, šiauliečiai, vilniečiai ir kauniečiai. Ir parduoda, ir užsiperka ruošinių. Iš Kaliningrado srities atveždavo jūrinio gintaro, o dabar tik keli lietuvaičiai juo prekiauja„, – pasakojo Palangos turgaus (įmonės „Palangos klevas“) direktorius Andrejus Byčkovas. 

Anot jo, gintaro dirbinių ar žaliavos kainos rytiniame turgelyje svyruoja nuo 60 centų iki 7–9 eurų už gramą: viskas priklauso nuo gintaro dydžio, rūšies (dabar ant bangos – baltasis gintaras, o jūrinis visada brangiau kainavo nei iškastinis). 

„Gintaras ateityje tik brangs. Nebegaunama žaliavos iš Rusijos. Išpardavė senovinius papuošalus močiutės ar jų anūkai.

Toks gintaras dabar apskritai yra aukso vertės: jei kokia senutė atneša į turgelį, jį akimirksniu nuperka gintaro meistrai ir neperparduoda, sau pasilieka. 

Mes labai džiaugiamės ir didžiuojamės, kad tas gintaro turgelis dar veikia, nes prekyba persikelia į internetinę erdvę, daug amatininkų dėl to iš Palangos dingo. Prieš 9 metus išduodavome leidimus prekiauti gintaru 89 amatininkams, o dabar likę gal apie 50. Vertiname juos“, – teigė turgaus vadovas.

Bobutės su virgulėmis Patys amatininkai tikino, jog visada rasis žmonių, kurie norės paliesti, apžiūrėti gintaro dirbinį prieš jį įsigydami, galų gale pasigrožėti gaminiais, jei jų net neperka. 

„Mus džiugina ir tokie klientai. Labai malonu, kai tavo autorinį darbą pagiria, pasidomi, kaip čia sugalvota. Žinote, nusipirkęs internetu ir gavęs gaminį į rankas tu po kurio laiko gali suprasti, kad jis tau netinka. 

Ar spalva, forma bus gyvai kitokia, nei kompiuterio ekrane matei, ar dydis nuvils, papuošalo konstrukcija. Todėl visada geriau yra pirkti gyvai. Aš pats ir taisau gintaro papuošalus, galite atnešti“, – sakė vienas iš turgelio senbuvių tautodailininkas Albertas Bukauskas.

Susirenka išties neeiliniai žmonės, kurie į gintarą žvelgia su pagarba ir meile, o ne tik iš komercinės pusės. 

Karkliškis Pranas Zubė parduoda tik savo paties ar žento Baltijos jūroje sužvejotą gintarą, dukra gamina originalius papuošalus. Šie paįvairinami sagomis, kabučiais, kryželiais, pagamintais iš medinių, jūros išmestų, sunkių, pajuodusių, nuskendusių laivų dalių. 

„Žmonėms visa tai labai įdomu, jie patenka tarsi į muziejų po atviru dangumi, nes randa tokius gintaro gaminius, kokių niekur kitur nepamatysi. Čia galima ir pabendrauti, išgirsti įvairiausių istorijų.

Pavyzdžiui, istoriškai yra žinoma, jog prieškariu Palangoje gintaro apdirbimo kromelis buvęs Vytauto g. Ten, kur stūksojo sovietinis obeliskas raudonarmiečiams. Tą cechą valdė žydelis, kuris išvarydavo visus iki vieno darbininkus dviem dienoms, kai naudodavo slaptas technologijas. 

Antai gintaro kaitinimas, siekiant pakeisti jo spalvą, grūdinimas smėlyje, druskoje. Šlifuojant papuošalus būdavo minamas toks dviratis, kurio pedalais suko šlifavimo juostą“, – pasakojo A. Bukauskas. 

L. Raliugienė prisiminė dar keistesnį nutikimą: kartais ateidavo močiutės su virgulėmis ir kažkokiu ant grandinėlės ar siūlo pakabintu konusu.

„Jos tikrino virgulėmis, ar mes visi turguje pardavinėjame tikrą gintarą... Sukosi, sukosi tie sidabriniai strypeliai ir vis rodė, kad nėra čia tikro gintaro!“ – balsu nusijuokė palangiškė.

Kviečia atrasti

Ar išnaudojamas unikalusis gintaro turgelis turizmui? Ir taip, ir ne. 

Pasak A. Bukausko, Palangos turizmo informacijos centro (TIC) bukletuose nėra nė žodžio apie tokį šeštadieninį turgelį, todėl turistai tik iš kitų žmonių sužino apie galimybę apsilankyti tikrame gintaro rojuje. 

„Išties esame įtraukę gintaro turgelį kaip vieną iš lankytinų objektų į naujai kuriamą virtualų gintaro maršrutą. Bus ir leidinys, tačiau turgelio jame neminėsime, nes retas turistas kelsis 5 ryto ir eis į vieną kartą per savaitę ir dar veikiantį vos kelias valandas turgelį.

Privalome turistams pateikti tokią medžiagą, kuri būtų jiems patogi, objektai veiktų nuolat. Kita vertus, jei TIC paklausia, kur galima nusipirkti gintaro gaminių, visada paminime šeštadieninį turgelį„, – „Vakarų ekspresui“ sakė Palangos TIC vadovė Rasa Kmitienė. 

Tačiau vietiniai gidai noriai veda ir pasakoja kurorto svečiams apie tikras Baltijos aukso kasyklas Senojo Turgaus g. 12. 

„Tai yra daugiau nei gintaro turgus ar mugė, tai – atskiras kultūrinis reiškinys. Juk renkasi ne šiaip pardavėjai ar perpardavinėtojai, o patys gintaro žvejai, amatininkai, meistrai, tautodailininkai, kūrėjai.

Galima prisiliesti prie to pirminio šaltinio, ką nors individualiai užsisakyti, sužinoti gaminių ar žaliavos istoriją, pasikalbėti su pačiais išties įdomiais ir noriai su svečiais bendraujančiais amatininkais. 

Jie girs gintarą išsijuosę, nes jį labai myli, suka galvas, kaip čia dar įdomiau mūsų Baltijos auksą perteikti, ką iš jo sukurti, pritaikyti. Išties galima būtų dar plačiau žinią paskleisti apie šį tikrą fenomeną, kurio dėka nuo senų senovės Lietuvoje puoselėtas gintaro apdirbimo amatas yra gyvas ir turi ateitį“, – teigė Palangos gidė Alma Slaboševičienė.

„Vakarų ekspresas“ 

Denisas Nikitenka