O kam toks šukos? Pasipureni plaukus ir nusišypsai veidrodžiui...

Palangos tiltas, 2024-02-22
Peržiūrėta
1267
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

M. K. Čiurlionio paveikslas
M. K. Čiurlionio paveikslas

Lauke tyliai sninga. Aukštos eglės, tarsi baltos kolonos ,apglėbusios čia stovintį  pastatą,  dvelkia tyla ir ramybe. Šimtmečiais alsuojančioje ramybėje niekas nesikeičia: pastato misija  taip pat aiški – tarnauti žmogaus sveikatai.

Kelionė į save

Gimiau ir augau prie jūros. Vaikystėje ir jaunystės metais Palanga man atstojo  visus Lietuvoje buvusius kurortus. Vėliau , studijų metais –  Vilnius pilnai užpildė jauno žmogaus  valiūkišką būtį. Kai gyvenimo kreivė pasisuko  kita kryptimi – atradau kitus nuostabius miestus bei miestelius  įvairiose pasaulio šalyse. 

Taip jau atsitinka (po artimo žmogaus netekties),staiga pastebi, jog nori į rankas pasiimti lagaminą ir uždaryti savo namų duris.  Ar tai noras pabėgti? Ne, tai noras padėti sau, kad galėtum gyventi toliau. 

Užsisakiusi porą naktų Royal SPA  Birštone ir porą naktų Royal SPA Druskininkuose, sėdau į autobusą ir pradėjau savo kelionę ten, kur niekada nebuvau buvusi. 

Lauke spengė  šaltukas , tačiau jo nejutau. Kai   gerai suplanuoji kelionę, autobusų  niekur ilgai laukti nereikėjo . Buvau nustebusi, jog Lietuvoje kelionė viešuoju transportu  yra ganėtinai pigi (ypač tai turi pajusti senjorai). 

 Ir kam tos šukos...

Važiuodama į Birštoną žinojau, jog jame yra daug įžymių vietų (Vytauto kalnas, Apžvalgos bokštas, nuostabi gamta ir t.t.),bet šį sykį aš ieškojau laiko pabūti su savimi. Penkeri metai kovojant su sunkia vyro liga paliko gilius randus ir mano kūne.

 Atvirai prisipažinsiu, kai išpakavau savo daiktus naujai renovuotame savo numeryje supratau,  jog  į kelionę nepasiėmiau šukų, ir ,kaip ne keista, jų man neprireikė visą savaitę, tol, kol sugrįžau į namus.

Šepečio plaukams neturėjimas man suteikė savotišką humoro ir laisvės kūnui  polėkį – pasipureni plaukus ir nusišypsai veidrodžiui...

Dovana sau

 Pirmas kartas visada teikia įspūdį , todėl ir mano  džiaugsmas  buvo dvigubas. Sėdėdama terasoje ir keldama raudono vyno taurę dėkojau likimui už galimybę man čia būti. Gavau dovaną ir supratimą, jog aš  buvau jos verta. O tai jau dvigubas džiaugsmas. Vadinasi, kažkada priėmiau sprendimą tokį ,koks jis ir turėjo būti, vadinasi perlipau per save net ir tada, kai rodos nebuvo kur  ir į ką įsitverti. Vaikštinėdama apsnigtais parko takais šalia pastato  ir žvelgdama į tolį, kuriame matėsi nedidelės trobelės su apsnigtais stogais miško palaukėje, supratau, jog čia yra ta vieta, kurioje man gera būti.

Graži „Royal Rezidence“ aplinka, puikus aptarnavimas, skanus maistas padovanojo man  jėgas ir aš būtinai sugrįšiu čia dar kartą.  Aš noriu užlipti į į patį aukščiausią Apžvalgos bokštą Lietuvoje, aš noriu sugerti į save  visą tą grožį, kurį sukūrė žemėje motina – gamta.

Branginti tai, ką turime

Nežinojau, jog norint nuvažiuoti į Druskininkus, visų pirma reikia nuvykti į Prienus. Atvykusi į labai jaukią  miesto  autobusų stotį (ko nepasakyčiau apie Birštono autobusų stotį), mano kelionė tęsėsi  toliau.

 Pro autobuso langą stebėdama pasakišką žiemos peizažą suvokiau vieną vienintelį dalyką: saugokim tai, ką turime. Miškai, šimtamečiai medžiai Lietuvoje yra tarsi mūsų šalies vizitinė kortelė.  Netekę jos, prarasime savo esatį čia gyventi ir kurti.

Pasiliksiu dar vienai nakčiai

Royal SPA Druskininkuose pasitiko mane gana liūdnokai. Numeris, kuriame apsigyvenau, buvo sename, vaiduoklius man primenančiame name. Mano kambarys ,kaip supratau vėliau, buvo skirtas tiems gyventojams, kurie atvyksta čia su savo augintiniais. Tad supratusi, jog ir į baseiną reikės keliauti „per lauką“ (šaltu koridoriumi), sau pasakiau, jog  rytoj važiuosiu į namus ir nebeprasitęsiu nakvynės kitai dienai. 

Taip jau būna; rytas už vakarą visada protingesnis. Sočiai ryte papusryčiavusi (skanus maistas), išėjau į lauką. Mano kojos nuvedė prie upės, kurios vardas   – Nemunas. Beribėje dangaus  ir ledus savo vandeniu nešančioje versmėje  pajutau magišką jėgą (gal man jos ir trūko?).  Ji leido man suvokti, jog gyvenimo pilnatvę – būti čia ir dabar – turime priimti kaip Visatos dėsnį, tol, kol gyvi esame.  O savo skausmą, kad ir kiek jį „betaškytum“ į baltą sniegą, baltą tylą, baltą kelią, reikės išgyventi, niekur jis nedings, jis  tekės ,kaip ši galinga upė , nešdama savo sunkią naštą – ledus, į tolių tolius...  

 „Nemune ledai išplauks, Obelys pabals, parymok , manęs palauk Prie baltos obels“,– kartojau iš kažkur  į mano širdį atklydusius S.Nėries eilėraščio žodžius. 

Palikdama šį unikalų, žmogaus sveikatai palaikyti (mineralinio vandens šaltiniai, SPA centrai, viešbučiai, neatkartojami žilagalvio Nemuno vingiai ir kt.) gamtos ir žmogaus rankomis sukurtą įžymųjį Lietuvos kurortą – Druskininkus, vyliausi dar kartą čia sugrįžti.

Bičiulystė

Aplankiusi savo draugus Kaune, (savaitgalyje autobusai nevažiavo į pajūrio pusę) labai gerai įsisavinau dar vieną, galbūt lietuvaičių, ir ne tik jų, primirštą žodį – bičiulystė.

Jį perskaičiau vaikščiodama palei upę prie stendo, kuriame puikavosi M. K.Čiurlionio paveikslo „Bičiulystė“ paveikslo kopija.

 Balto sniego fone saulė, kurią laikė Karalius ant savo delno, rodos švytėjo savo stebuklingąja energija nešti žmonėms   šviesą, tikėjimą, viltį ir suvokimą, kad svarbiausia gyvenime yra eiti... 

Juk gyvenimas, tai tik viena ilga kelionė.

Irena Valužė

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Lauke tyliai sninga. Aukštos eglės, tarsi baltos kolonos ,apglėbusios čia stovintį  pastatą,  dvelkia tyla ir ramybe. Šimtmečiais alsuojančioje ramybėje niekas nesikeičia: pastato misija  taip pat aiški – tarnauti žmogaus sveikatai.


Po dviejų merginų naktinio konflikto Palangoje, viena jų nakvojo areštinėje. 


Lapkritį Rumunijoje įvykusiame jaunimo karatė kiokušin Europos čempionate, merginų jaunimo kategorijoje iki 20 metų, +65 kg svorio kategorijoje startavo šventojiškė, o dabar Vilniuje studijuojanti ir sportuojanti Julija Balčiūtė. Anksčiau iškovojusi ir jaunučių, ir jaunių Europos čempionės titulus, šįkart mergina iškovojo bronzos medalį. Julija atsakė į žurnalo „Lietuvos pajūris“...


Regis, niūresnio meto ir būti negali: vėlyvas ruduo, o dar visi tie „kovido“ suvaržymai ir nežinia, kada vėl grįšime į normalų, kiekvienam mūsų įprastą gyvenimą. Tačiau tuomet, kai kiti kremtasi dėl to, ko negali pakeisti, Vijoleta Šmitienė, labiau visiems žinoma kaip „Grožio simfonijos“, parduotuvės miesto centre, savininkė, ko gero, jau su vėjeliu...


Net ir atlaisvinant karantiną, iki pusės miesto poliklinikos paslaugų – ir kai kurios gydytojo konsultacijos – bus ir toliau teikiamos tik nuotoliniu būdu. Miesto poliklinikoje nuo šiol jus sustabdys prie registratūros – joje bus reguliuojami pacientų srautai pas gydytojus. Po kiekvieno paciento apsilankymo bus dezinfekuojamos ir vėdinamos patalpos. Prie gydytojo...


Net ir atlaisvinant karantiną, iki pusės miesto poliklinikos paslaugų – ir kai kurios gydytojo konsultacijos – bus ir toliau teikiamos tik nuotoliniu būdu. Miesto poliklinikoje nuo šiol jus sustabdys prie registratūros – joje bus reguliuojami pacientų srautai pas gydytojus. Po kiekvieno paciento apsilankymo bus dezinfekuojamos ir vėdinamos patalpos. Prie gydytojo...


Palangos dailininkų kūrybinės grupės „Mostas“ steigėjas ir narysRomas Paulikas birželio 19 dieną atšventė savo 64-tąjįgimtadienį. Prieš ketvertą metų likimas lėmė menininkui išgirsti klastingos ligos diagnozę.„Tiesiai iš ligoninės atvažiavau įsavo jubiliejinę parodą,kurią suorganizavo Juozas Griušyskartu su mano draugais“, –...


Labai malonią, naudingą, reikalingą dovaną birželio pabaigoje, laukdamas svečių iš ne visada svetingojo kapitalizmo, gavau iš malonaus, profesionalaus, paslaugaus dar nuo gerbiamos Allos Valužienės laikų, šios darbščios Palangos „turistinės industrijos ugdytojos“, kolektyvo. Tai 2015 metais Vilniuje išleista Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos...


„Vitalius mane stebino tuo, kad būdamas įmonės „Palangos vandenys“ vadovas, nebuvo siauro technokratiško mąstymo – priešingai, jis – labai gilus, šviesus žmogus, tikras humanitaras, visą gyvenimą atidavęs gyvybę teikiančiai dvasiai. Tad linkiu ir toliau šviesai ir dvasiai darbuotis“, – tokius žodžius ištarė kunigas...


Tarybos narys ir UAB „Palangos butų ūkis“ direktorius Danas Paluckas yra, ko gero, pats neryžtingiausias direktorius, o ir žmogus mieste. Nors vyras, atrodo, gan rimtas ir moka pašnekėti.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius