Palangos abiturientė Gintarė Petrauskaitė: „Labiausiai vertinu mūsų Palangos bendruomeniškumą“

Agnetė Benetytė

„Po 20 metų norėčiau jau būti grįžusi į Palangą. Svajoju, kad aplinkybės susidėliotų taip, jog mano kelias parvestų į Palangą, kuri, tikiu, visada lauks sugrįžtančių palangiškių,“ – „Palangos tiltui“ sakė Palangos senosios gimnazijos abiturientė Gintarė Petrauskaitė, studijoms besiruošianti viena aktyviausių gimnazijos bendruomenės narių. 

Gintarė buvo ryškiai matoma tiek mokyklos, tiek miesto gyvenime: nuolat savanoriavo Palangos renginiuose, prisidedama prie jų organizavimo, skatino jaunimą jungtis. Gimnazijoje Gintarė buvo mokyklos tarybos narė, kuravo mokinių tarybos veiklą, inicijavo susitikimus, renginius, pati juos vedė.

–Papasakok iš kur tu kilusi, kokie tavo santykiai su šeima. Gal artimieji prisideda prie tavo veiklumo, vertybių bei pasirinkimų?

–Aš kilusi iš visų mylimo pajūrio – Palangos. Čia įsišaknijusi mano šeima, visi nuo pajūrio, net nebesuskaičiuočiau, kelinta karta čia gyvena. Ir pati čia gimiau bei gyvenu jau devynioliktus savo gyvenimo metus. Laisva pajūrio kultūra augina tokius pat laisvus gamtos vaikus, todėl mano asmenybę formavo ne tik šeimos vertybės, bet ir pats pajūris. O pajūrį sudaro daugybė mažų, bet brangių dalelių – saulėlydžiai, vaikystės „kiemo kultūra“ ir meras, kuris pažįsta kone kiekvieną. Visa tai suformavo mane – tikrą Palangos vaiką.

Be abejo, prie manosios dūšelės ugdymo prisidėjo ir žmonės. Tos asmenybės, kurios išsiskyrė, kurios tapo mano autoritetais. Džiaugiuosi, kad tokių žmonių mano gyvenime niekada netrūko. Ypač mane lydėjo stiprios, įkvepiančios moterys, kurios vienaip ar kitaip formavo mano vertybes. Pirmosios jų – mama, močiutės ir vyresnioji sesuo. Iš jų mokiausi gerumo, stiprybės ir meilės žmogui. Vėliau sutikau Auklėtojas ir Mokytojas iš didžiosios raidės, kurios savo pavyzdžiu padrąsino nebijoti dalintis vidiniu turtu.

–Kas tave paskatino įsitraukti į savanorystę ir aktyvią visuomeninę veiklą, ir kaip šis kelias tave pakeitė?

–Nuo pat vaikystės matydavau, kaip mano artimieji negaili laiko kitiems, visada padeda net neprašyti. Matydavau, kaip jie įprasmina save kituose žmonėse. Tada dar nežinojau termino „savanorystė“, bet jos pavyzdžius mačiau kasdienybėje.

Ir pati norą padėti pajaučiau labai anksti. Natūralu sekti pavyzdžiu, kurį matai kasdien. Džiaugiuosi, kad buvau apsupta būtent tokių žmonių. Jų pavyzdys atsispindėjo ir mano tik prasidedančiame gyvenimo kelyje. Dar vaikystėje pajutau stiprų norą įsitraukti, prisidėti, padėti, keisti. To noro taip ir nepaleidau.

Tad kelio be pagalbos kitam žmogui nepažįstu. Ir, tiesą sakant, labai tikiuosi niekada nepažinti.

–Kaip atrodė tavo įprasta diena, kai teko suderinti mokslus, mokyklos tarybos veiklą ir renginių organizavimą? Ar visada lengva rasti laiko savanorystei ir pagalbai kitiems? 

–Visada stengiausi išlaikyti balansą ir įsiklausyti į kūno siunčiamus ženklus. Šiemet, paskutiniais mokyklos metais, tai daryti tapo kiek sunkiau, tačiau tikrai ne neįmanoma. Kai labai nori, visada randi sprendimą. Kai tekdavo suderinti viską, mano diena prasidėdavo pamokomis, o po jų laukdavo mokyklos tarybos susitikimai, renginių planavimas, repeticijos, naujų iniciatyvų kūrimas ar savanoriškos veiklos. Aišku, ir savaitgaliai dažnai būdavo skirti ne tik poilsiui.

Šiais metais stengiausi sėkmingai perduoti darbus, atsakomybes ir užkrėsti tuo vidiniu noru prisidėti ateities kartas. Todėl mano veikla tapo šiek tiek pasyvesnė – teko daugiau dėmesio skirti kitiems tikslams. Tačiau puikiai pamenu ir tas dienas, kai iš mokyklos grįždavau tik devintą vakare. Kartais ten praleisdavau daugiau laiko nei namuose. Būtent tada iš tikrųjų pajaučiau, ką reiškia frazė „mokykla – antrieji namai“.

–Kas tave labiausiai motyvavo imtis naujų iniciatyvų ir neprarasti energijos net esant dideliam krūviui?

–Kartais būdavo ir tokių akimirkų, kai atrodydavo, kad tai, ką darai, neturi tokios prasmės, palyginus su tuo, kiek jėgų tai reikalauja. Tokiomis akimirkomis, kai atrodydavo, jog viskas griūva, sulaukdavau palaikymo iš artimos aplinkos. Dažnai netikėtai išgirstas pagyrimas suteikdavo motyvacijos ilgam. Aišku, ir pasisekimai skatindavo nesustoti.

Esu dėkinga už kiekvieną patirtį, kurią atnešė savanorystė ir visuomeninė veikla. Už žmones, kuriuos sutikau, už pamokas, kurias išmokau, ir už supratimą, kad laiko prasmingoms iniciatyvoms visada atsiranda, jei tik joms atrandi vietos širdyje.

–Kokia veikla tau teikia didžiausią džiaugsmą – organizavimas, dalyvavimas renginiuose ar kūrybinis procesas, ir kodėl?

–Anksčiau svajodavau bent kartą neprisidėti prie renginio ir jį pamatyti iš nepažįstamojo perspektyvos. Šiemet sau šį malonumą dovanojau ir supratau, kad tai ne man. Aišku, tam, kad tai suprasčiau, reikėjo atsitraukti, todėl dėl šio sprendimo nesigailiu. Ši patirtis leido suprasti, kad man per sunku stebėti renginius, kurių „virtuvę“ žinau. Tuomet pradedu viduje kritiškai vertinti, galvoti, kodėl vienas ar kitas dalykas nepasisekė. Net ir nebūdama organizatorė negaliu pasimėgauti reginiu. Tad manau, kad man lemta prisidėti ir patirti organizavimo teikiamą džiaugsmą.

–Kuo tau asmeniškai svarbi Palanga ir ką šiame mieste labiausiai vertini?

–Kaip ir minėjau anksčiau, Palanga – mano gimtasis miestas, todėl jai esu neabejinga. Palanga ir jos žmonės suformavo mano vertybes, požiūrį į gyvenimą ir jo trapumą. Atsimenu kiekvieną rudenį vis tuštėjančią Palangą – kai buvau maža, būdavo šiek tiek liūdna matyti išvažiuojančius turistus, o dabar net laukiu, kol baigsis vasara ir mieste liks tik palangiškiai.

Labiausiai vertinu mūsų miesto bendruomeniškumą. Labai gaila, kad vasarą šis jausmas šiek tiek susilpnėja – palangiškiai pasimeta minioje, bet džiaugiuosi, kad jis niekada visiškai neišnyksta. Kartais net liūdna, kad ne visi supranta šio reiškinio trapumą. Manau, kad nei jūra, nei romantiški saulėlydžiai neprilygsta tam stipriam bendruomenės jausmui, kurį jaučiu savo gimtajame mieste.

–Koks yra linksmiausias ar įsimintiniausias nutikimas tavo veikloje ar gyvenime, kurį prisimeni su šypsena?

–Visus nutikimus nešiojuosi širdyje ir branginu, tačiau šiandien galvoje sukasi naujausi įvykiai. Visai neseniai, birželio 3 d., turėjau galimybę prisidėti prie mados kolekcijos pristatymo. Mano sesuo Gabija Petrauskaitė Vilniuje, Menų spaustuvėje, baigdama mados dizaino studijas VDA, pristatė savo bakalaurinę kolekciją.

Aš turėjau galimybę visą dieną stebėti vidinį mados pasaulį ir prisidėti prie jo gimimo. Tuo pat metu galėjau pasidžiaugti ir pasididžiuoti sesers kūrybiniais pasiekimais. Tad ši unikali patirtis vis dar šiltai kirba mano širdyje.

–Kokius tikslus esi sau išsikėlusi artimiausiems keliems metams ir apie ką dažniausiai svajoji galvodama apie ateitį?

-Kol kas artimiausi mano tikslai yra susiję su studijomis. Svajoju teisingai pasirinkti savo kelią ir atrasti save naujame amplua, kuriame galėčiau augti ir atsiskleisti. O apie kitus dalykus vis dar svajoju tyliai – galbūt iš atsargumo, o gal tiesiog todėl, kad jie man labai brangūs ir trapūs.

–Kaip įsivaizduoji save po 20 metų ir kokį pėdsaką norėtum palikti žmonėms bei savo bendruomenei?

–Po 20 metų norėčiau jau būti grįžusi į Palangą. Nors pavyko pamilti ir sostinę, vis dar geriausiai jaučiuosi čia. Tad svajoju, kad aplinkybės susidėliotų taip, jog mano kelias vėl vestų į Palangą, kuri, tikiu, visada lauks sugrįžtančių palangiškių.

Tikiuosi visu savo gyvenimu įprasminti idėjas, kuriomis gyvenu, ir kurias perėmiau iš savo autoritetų. Norėčiau tęsti jų švietėjišką misiją – dalintis, įkvėpti ir palikti bent mažą, bet tikrą pėdsaką žmonėms bei savo bendruomenei.

Gintarė Petrauskaitė. Asmeninio albumo ir Gintarės Žindulienės nuotraukos