Palangos bendruomenės metraščiu tapęs „Palangos tiltas“ įžengė į antrą dešimtmetį

„Palangos tiltas“ švenčia savo dešimtąjį gimtadienį. Vartant pageltusius pirmuosius laikraščio numerius, neapleidžia jausmas, kad jubiliatas laikraštis jau įamžino visą epochą  - su jos įvykiais ir žmonėmis. Bet mes, laikraščio žurnalistai (mus, besidarbuojančius spaudoje, kolegos kasdieniškai vadina laikraštininkais –  internetinės žiniasklaidos augimo laikais toks vardas labiau siejasi su žmonėmis, dirbusiais internetinės žiniasklaidos priešaušryje), pradėję laikraščio leidybą prieš dešimt metų ir sėkmingai įveikę metus šiandien, geriausiai žinome, ką reiškia leisti laikraštį. Juk mums, žurnalistams, teko ir tenka kiekvieną naujieną „pavartyti“ savo rankose, suvirškinti ar perleisti per savo sielą ir širdį. Ką apie laikraštį šiandien mano jį pradėję leisti žurnalistai? Kokia buvo pradžia? Koks žurnalistų, stovėjusių prie laikraščio lopšio, likimas? Kas dabar leidžia laikraštį?

Buvo smagu dirbti

Prieš dešimt metų „Palangos tiltą“ pradėjo leisti dienraštis „Klaipėda“. Laikraščiui „gimdyti“ buvo atsiųsta žurnalistų komanda iš uostamiesčio –  prie redakcijos vairo stojo redaktorė palangiškė Ilona Raudytė. Šiandien Ilona gyvena ir darbuojasi Anglijoje  - su ja susisiekti „Palangos tiltui“ nepavyko.

Bet laikraščio pradžia sunkiai įsivaizduojama be dviejų palangiškių – Gedimino Griškevičiaus ir jo sūnaus Mindaugo. Ko gero, pono Gedimino kurorte pristatinėti niekam nereikia – jis dažnas mūsų redakcijos svečias, mielai prisideda savo rašiniais. Jo sūnus Mindaugas, sukūręs šeima, gyvena ir dirba Anglijoje. Jie abu mielai pasidalijo mintimis apie laikraščio ištakas.

„Su politologijos studijas baigusiu sūnumi labai noriai prisijungėme prie pirmosios „Palangos tilto“ komandos. Iki šiol menu žmones, kurie degė kūrybiškumu, nestokojo iniciatyvų. Smagu buvo dirbti su nekasdieniškumo kasdienybėje ieškojusia fotomenininke Darija Martinkute-Vasiliauskiene, su analitiška reportažų autore Vaida Zubrauskaite, Ramune Šeštokiene, Aušra Narmontiene, Edmundu Untuliu, Virginija Spuryte ir kitais,‘‘ – dalijosi prisiminimais ponas Gediminas.

Jis įsitikinęs, kad „Palangos tiltas“ išlieka tolerantišku palangiškių bendruomenės metraštininku.

„Gerai dvasinei sveikatai Lietuvoje ir Palangoje reikia kuo daugiau ir laikraščių, ir juos leidžiančių, ir, žinoma, skaitytojų. Džiaugiuosi, kad „Palangos tiltas“ į miesto gyvenimą įnešė daugiau nuomonių įvairovės, diskusijų,“ – sakė G.Griškevičius, linkėdamas laikraščiui ilgų gyvavimo metų.

Anksčiau konkurencijos tarp žurnalistų nebuvo

Mindaugas Griškevičius, tūkstantmečio pradžioje baigęs politologijos studijas ir pradėjęs dirbti „Palangos tilte“, savo įgytas žinias galėjo panaudoti laikraštyje:

„Turėjau savo nuolatinę politikos apžvalgos skiltį, kurioje galėjau laisvai ir liberaliai, su humoru gvildenti aktualias temas. „Įsivažiavau“ ir darbas laikraštyje labai patiko. Juolab, kad buvo fantastiška stebėti savo augimą – kitas miesto laikraštis buvo neįdomus, sustabarėjęs. Dabar dažniausiai tarp žurnalistų yra daug konkurencijos – net kolegos nesidalija informacija. Tuomet „Palangos tilto“ žurnalistai buvo kaip viena šeima – dalijosi kiekviena informacija. Dabar dirbti „nusistovėjusiuose vandenyse“ yra lengviau – prieš dešimt metų viskas buvo nauja, nepatirta ir kėlė iššūkį,“ – prisiminė Mindaugas.

Nors jau penkis metus jis gyvena Anglijoje, laikraščiui jaučia daug sentimentų – kiekvieną dieną aplanko „Palangos tilto“ interneto svetainę.

„Man patinka, kad laikraštis gvildena savo skaitytojams rūpimus klausimus – orientuojasi į socialinę bendruomenės atsakomybę. Tačiau man laikraštis atrodo šiek tiek per rimtas – pasigendu žaismingumo, kartais – aštresnių temų,“ – žerdamas linkėjimus buvęs laikraščio darbuotojas buvo kritiškas.

„Desantas“ iš Klaipėdos

Vaida Zubrauskaitė-Jutkonė, prieš dešimt metų pradėjusi leisti „Palangos tiltą“, dabar darbuojasi „Vakarų Eksprese“.

„Prieš dešimt metų dirbau dienraštyje „Klaipėda“. Nusprendus leisti jos laikraštį, savotišką priedą Palangoje, su visu „desantu“ kitų uostamiesčio žurnalistų atsidūriau kurorte. Pasiekti palangiškių palankumą nebuvo lengva – palangiškiai labai skiriasi nuo kitų šalies miestų gyventojų. Tačiau per pusmetį mes, atsiųsti klaipėdiečiai, su vietos žmonėmis „susigyvenome“. Manau, kad leisti laikraštį kurorte nėra paprasta – naujienų, įvykių gausu tik vasarą, o žiemą miestas – apmiręs, „bombos“ nesusprogdinsi,“ – prisiminimais dalijosi žurnalistė. Ji iki šiol šiltai mena laikraščio bendradarbius.

„Kai pradėjome leisti „Palangos tiltą“, visi sakė, kad leidžiamas klaipėdiečių laikraštis. Dabar laikraštis turi savo vardą, ir niekas neabejoja, kad jis yra palangiškių bendruomenės laikraštis. Vietos bendruomeniškumo dvasią reikia stiprinti – tik taip galima pasiekti skaitytojų ir prenumeratorių augimą,“ – įsitikinusi buvusi laikraščio bendradarbė.

Laikraštį leidžia palangiškiai

Šiandien jubiliejų švenčiantis „Palangos tiltas“ jau prieš kelis metus atsiskyrė nuo „Klaipėdos“ ir jį laikraštį leidžia bendrovė „Palangos tiltas“.

Jeigu anksčiau laikraščio tematika neretai buvo su uostamiesčio prieskoniu, šiandien laikraštis orientuojasi tik į Palangos bendruomenės gyvenimą – jos problemas, naujienas ir įvykius.

Ko gero, jums, skaitytojai, nereikia pristatinėti laikraščio dabartinių žurnalistų – jų rašiniai yra geriausia vizitinė kortelė.

Natūralu, kad laikraštis keičiasi – ateina nauji darbuotojai, bet „Palangos tiltas“ lieka ištikimas savo principui – būti visada arčiau jūros, kartu su savo skaitytojais ir jų rūpesčiais bei lūkesčiais.

Dėkodami jums, mieli mūsų bičiuliai, už jūsų buvimą kartu per šiuos dešimt metų, tikimės, kad ir toliau žengsime kartu – banalu kartoti, kad be jūsų nebūtų ir mūsų.