Palangos užaugintas poetas Tomas Dirgėla: „Mokausi rašyti iš liaudies, ypač vaikų...“

Palangos tiltas, 2014-11-03
Peržiūrėta
2551
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Tomas Dirgėla
Tomas Dirgėla

Buvęs Palangos senosios gimnazijos mokinys Tomas Dirgėla, kūrybinį kelią pradėjęs būtent šioje mokykloje, šiandien yra žinomas rašytojas, stebinantis ne vieną skaitytoją. Nors 2012 metų pavasarį Lituanistikos fakultete vykusio „Literatūrinio pavasario“ metu buvo „apvilktas Poeto paltu“, juo, anot rašytojo, šildosi retai. Jo kūriniai publikuojami literatūrinėje spaudoje: leidiniuose „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“. „O tempora!“ – tai pirmoji Lietuvos edukologijos universiteto literatūrologijos studento T. Dirgėlos trumpųjų dramų ir pasakėčių knyga, sulaukusi atgarsio literatūros pasaulyje. Rašytojas mielai sutiko pasidalinti mintimis apie Palangą, Senąją gimnaziją ir kūrybą.


– Užaugai Palangoje. Ką Tau davė šis miestas prie jūros?
– Baisiai patikdavo pėdinti po miestą ar pajūriu vėlyvais rudens bei žiemos vakarais, kai prasilenki vos su vienu kitu vaikštinėtoju. Tie vieniši pasivaikščiojimai daug ką dovanodavo, ne tik slogą. Gal tokiu būdu jūra drauge su žiemine Palanga mane ir užaugino kaip ramumos mėgėją, nes karts nuo karto ir pačiam patinka vienam pavaikštinėti ar tiesiog pabūti su savimi. O ir rašalas kompiuterio ekrane gausiausiai liejasi, kai aplink ramu it kokiam rudenėjančiam pajūry.
– Sugrįžti į gimnaziją jau kaip rašytojas. Kokie įvykiai, nuotykiai siejasi su gimnazija? Kokie Tavo prisiminimai apie ją?
– Gimnazijoje buvau krepšininkas, vėliau poetas, paskui juodai akis besidažančiu velniai žino kuo (kad ne velniu, tai tikrai), po to skiauterėtu panku, o dvyliktą klasę baigiau mušdamas būgnus ir vėl poetaudamas – visi metai gimnazijoje buvo it koks vienas smagus nuotykis, prieš kurį ir pats Guliveris kilstelėtų kepurę, sugrįžęs iš savo kelionių. Ne kiekviena mokykla taip jaukiai augina (o ir užaugina!) kuriantį žmogų, kaip Senoji. Tikiuosi, kad ir toliau bus palaikomi eiliuotojai, prozuotojai bei kiti personažai. O ir pats niekada nepamiršiu, iš kur atėjau.
– Kada pajutai norą rašyti? Kas paskatino? Kas Tau yra didžiausias kūrybos įvertinimas?
– Gal penktoje, o gal dar paskutinėje pradinės mokyklos klasėje pradėjau kažką eiliuoti. Po kurio laiko padariau nemažą pauzę, kol pakliuvau į mokytojos Jūratės (Galinauskienės – Dirg. past.) klasę – tuomet eilės liedavosi it kokiam prekybos centre prieš didžiąsias žiemos šventes. Ši mokytoja ir skatino toliau kurti, vienus tekstus „paraudonindama“, prie kitų prirašydama „Puiku“... Šiandien galiu drąsiai mintyti, jog josios buvau nukreiptas labai jau tinkama linkme, o ne į kokią kairę.
Neseniai, po apsilankymo gimnazijos šventėje „Moksleivių poezijos ruduo Palangoje“, sulaukiau daug šiltų žodžių iš savo jau minėtos lietuvių kalbos mokytojos. Kol kas tai, manau, ir yra didžiausias įvertinimas, didėlesnis ir už kokį gerą apžvalgininko žodį kultūrinėje spaudoje ar pagyrimą iš plunksnos brolelių.
– 2013 metais išleista pirmoji tavo knyga „O tempora!“. Kokia šios knygos reikšmė Tau? Ar ji pateisino lūkesčius?
– Pirmąją knygelę būtų galima banaliai palyginti su pirmąja meile – gal ir nenusisekusi, bet visgi pirmoji. Iš to pasimokai, ko geriau nebedaryti ateity, kad identiškas likimas neištiktų ir antrosios.
Būsiu atviras – maniau, po knygos pasirodymo pasipils įvairių įvairiausios premijos (tarp jų – ir Nobelio literatūros), bet kur tau! „Rašytojas planuoja, o Kritikas juokiasi“, – kaip sako kūrėjų liaudies patarlė.
– Daugelis kūrėjų nemėgsta būti lyginami su savo kolegomis. Ar tai, kad Tavo rašymo stilius lyginamas su Juozo Erlicko, Kosto Ostrausko stiliumi, sukelia negatyvių emocijų, o gal, priešingai, skatina kurti toliau?
– Pradžioje palyginimai su pripažintais autoriais skatina judėti toliau, tai didžiulis stimulas nesustoti. Tačiau laikui bėgant veik kiekvienas rašantysis vis labiau norėtų tokių sugretinimų atsikratyti, rašyti savaip, o ne „kaip kažkas“. Kadangi šiandien prirašyta bene visko įmanomo, norint pasirodyti originaliam reikia būti arba su keliais papildomais varžteliais, arba su pastarųjų trūkumu.
– Pasigirsta nuomonių, jog dabartinė mokyklinė privalomos lietuvių literatūros programa yra pasenusi ir nepritaikyta šiuolaikiniam jaunam skaitytojui. Ar Tavo santykis su klasika toks pat, kokį formavo mokyklinės programos?
– Mokykloje žodis „privaloma“ man savaime pridėdavo kažin kokią nuobodulio etiketę, o gal tai buvo tiesiog įprastas tokiam amžiui maištas prieš viską, kas liepiama. Štai ir kūno kultūros pamokose bėgioti būdavo didžiausia kančia, o šiandien lakstau net išsišiepęs.
Dabar į tamstelę Kristijoną ir kitus mūsų literatūros donelaičius žvelgiu it šiandienos keturkojai į Brisių – su nemenka pagarba. O kaip pastarąją išreikšti, tai jau kiekvieno pasirinkimas.
Ką naujo klasikoje atrandu aš? Susipažįsta su rėmais. O pažinus pastaruosius, jau galima drąsiai bandyti kažką naujo, nusistovėjusius kvadratinius rėmus perdirbti į šešiakampius ar kokius apskritus.
– Kaip kuriant pavyksta neperžengti ribos tarp žaismingos parodijos ir piktos ironijos, perkuriant, interpretuojant iškilius lietuvių literatūros klasikus?
– Net nežinau, ar tos ribos tikrai neperžengiu. Iš tiesų man pasisekė, maniškiai parodijuojami klasikai neprieis ir neduos man nosin sakydami: „Čia tai ir negražiai apie mus prirašaliojai, kiaule tu!“ Nebent iš įtūžio karste vienas kitas apsivers, o paskui ir patys linksmai pasijuoks iš mano tekstų.
– Tikriausiai, būnant rašytoju, nėra lengva skaityti kitų kūrinius neanalizuojant jų. Vis dėlto, kokia literatūra žaviesi ir ar turi mėgstamų rašytojų?
– Paskutiniu metu mėgstamiausias rašytojas yra liaudis su savo dainomis bei pasakomis, taip pat ir vaikų literatūra. Ypač – su smagiu nonsenso prieskoniu!
Vis dėlto, stengiuosi nebeturėti kokio vieno mėgstamo rašytojo, kažko labai sunkiai atsiplėšiu nuo jo rašysenos ir nesąmoningai imu pamėgdžioti jo stilių. Tarsi kokia beždžionė ar papūga.
– Rašytojo darbas iš pažiūros atrodo romantiškas. Ar išties?
– Kad ir kaip beskambėtų, tačiau nežinau nei vieno rašytojo darbo privalumo – anoks tai gėris keletą valandų sėdėti prie kompiuterio, gadinti akis ir eikvoti elektrą, vidury nakties keltis iš lovos ir suradus rašiklį užsirašyti įdomią mintį, kuri ryte pasirodo nei šiokia, nei anokia...
Na, gal privalumų ir esti – neretai galiu nusiplauti nuo indų plovimo, grindų siurbliavimo ar bulvių skutimo.
– Dar besimokydamas gimnazijoje buvai tapęs respublikinės šventės ,,Moksleivių poezijos ruduo Palangoje“ laureatu. Neseniai šiame renginyje svečiavaisi kaip rašytojas, komisijos narys. Kokias didžiausias klaidas daro jaunieji poetai? Ko palinkėtum tiems, kurie dar tik bando kurti?
– Turbūt vienintelė klaidelė – tai dažnai jaunųjų poetų kūryboje pasikartojančios frazės, tokios kaip: „auksiniai“ lapai rudenį ir panašūs monai.
Tačiau linkiu nenustoti bandyti. Anksčiau ar vėliau it kokiam išradėjui pavyks palikti bandymų laboratoriją su savojo išradimo brėžiniais, sava kūrybine kryptim. O kai būta krypties – jau šis tas, vis lengviau.
– Gal galėtum pasidalinti savo kūrybiniais ateities planais?
– Žiemop pasirodys „Šiokia tokia knyga apie raganą Šiokiatokią“; gal, žiū, skaitytojams pritiks ir atsidėsiu smagių veikalų jauniesiems skaitytojams rašymu, o ir visai norėčiau. Daugiau planuoti nedrįstu – kaip Laima (irgi mūzos) lems, taip bus gerai.
– Tomai, jeigu nebūtum rašytojas, kuo tada norėtum būti?
– Geru rašytoju (šypsosi).
– Ar gali pasiduoti kūrybinei provokacijai – su žodžiais kakava, apelsinas, Palanga, skruostas, euras, vinis, nosinė, kaktusas, maištas – sukurti improvizuotą kūrybinį darbelį?
– Žinoma!

Vasaros romansas
Aš pirmąsyk tave išvydau Palangoj –
Man ėmė skruostai it burokai raudonėti.
Ir kilo maištas tąkart širdyje manoj,
Net apipyliau kakava taviškį skėtį.

Tu išsitraukei nosinę jį nuvalyt,
O aš ant josios pasidėjau apelsiną.
„Netyčia šitaip. Labai prašau – nepyk“,
Bandžiau maldaut ir išsiėmęs piniginę.

Norėjau eurais už kakavą sumokėt,
Tik kaktusą ranka mana grubiai užkliuvo.
O šis ūmai sumanė tavo pusėn lėkt...
Na, nepasisekė tau. Nieko. Taip jau būna.

Aš pirmąsyk tave išvydau Palangoj,
Dabar aiškėja – tuo pačiu ir paskutinį.
Gal būtų viskas ėjęsis visai tvarkoj,
Bet pamiršau, jog reikia paminėt ir vinį...

Gabija KRIŠČIŪNAITĖ ir Gretė KRIŠČIŪNAITĖ
Palangos senosios gimnazijos IIID klasė

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Naujus metus liaudies dailės tradicijų puoselėtojų bendruomenė tradiciškai pradėjo pagerbdama geriausius metų kūrėjus – vaizdinės, taikomosios dailės ir kryždirbystės meistrus. 


Palangiškė tautodailininkė Irena Kvedarienė Klaipėdos regiono konkursinėje liaudies meno parodoje "Aukso vainikas" įvertinta aukščiausia – pirmąja – vieta.


Moterys ir grožio priemonė, ta – neatsiejamas duetas. Ir tikrai, ši tema yra viena iš tų, kuria dailiosios lyties atstovės galėtų kalbėti valandų valandas. Kai kalbame šia tema, aktualu viskas – ne tik naujausios tendencijos ar naujausios priemonėms, bet ir nepamirštami ir reikalavimai gaminiams. Galima tik pasidžiaugti, kad vis daugėja merginų bei moterų, kurios grožio gaminiams kelia ypač...


Į mano rankas žolynams vystant 2015-ųjų metų Palangos Saulėtekio take tarsi netyčia čia įslydo pavydėtinai kokybiškai Vilniuje išleista 1983-ųjų „Poezijos pavasario“ knyga. Ją Kelmėje tada man padovanojo ir šiandien tarp 1980 m. talentingųjų Šiaulių jaunųjų rašytojų sekcijos kūrėjų minima poetė Regina Biržinytė (1949–1996), užrašiusi:...


Regis, dar visai neseniai laiškų rašymas ranka buvo įprastas ir nieko nestebinantis dalykas. Šiais laikais tai skamba tarsi tikra egzotika, o ypač jaunosios kartos atstovams. Ranka rašytų laiškų nebegauname, patys jų nerašome, o ką ir bekalbėti apie kadaise buvusius ir dabar tik romantiškai įsivaizduojamus pašto karvelius. Spalio 9-ąją...


Buvęs Palangos senosios gimnazijos mokinys Tomas Dirgėla, kūrybinį kelią pradėjęs būtent šioje mokykloje, šiandien yra žinomas rašytojas, stebinantis ne vieną skaitytoją. Nors 2012 metų pavasarį Lituanistikos fakultete vykusio „Literatūrinio pavasario“ metu buvo „apvilktas Poeto paltu“, juo, anot rašytojo, šildosi retai. Jo kūriniai...


Tokią aikštingą ir atšiaurią žiemą ypač sunerimę buvo Lietuvos upių pakrančių gyventojai, – kuo arčiau upės, tuo labiau niaukstėsi: „ Kiaurą parą privalome stebėti upės elgseną, ledų sangrūdas, kad požeminės srovės, „kunkulai“ neišstumtų ledų į krantą, o tada... o tada... ne tik turtui gali būti „amen“. Upė upei nelygi. O gal kitaip...


Vasarą rankomis trina ne tik prekybininkai, bet ir dviračių nuomotojai. Anot jų, žmonės itin aktyviai leidžia laisvalaikį, negailėdami pinigų pramogoms bei pasivažinėjimams dviračiu ar velomobiliu. O dviračius dažniausiai nuomojasi užsieniečiai, ypač rusai.


Beveik keturiasdešimt metų su pačiais mažiausiais palangiškiais dirbanti vaikų lopšelio-darželio auklėtoja Audronė Bružaitė sako, jog specialybę rinkosi todėl, kad tada jai, pačiai dar vaikui, atrodė, kad darbas darželyje – savotiškas žaidimas. Žaidžia ji ir dabar, tačiau prisipažįsta, jog iš vaikų labai daug ko išmokstanti.


Palangiškį menininką Vytautą Kusą drąsiai galima vadinti menininku iš didžiosios raidės. Jis profesionalus dailininkas, poetas, kolekcionierius, gurmanas. Patiems artimiausiems Vytautas dar ir gamtininkas. Dailininko galerijoje, be gausybės paveikslų, meno kūrinių iš kiaušinių, Šunų muziejaus, galima rasti ir paties pasodintų vyšninių pomidorų bei...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius