Paroda „Nepriklausomybės akto signataras, pirmasis Lietuvos pasiuntinys dr. Jurgis Šaulys“ atkeliauja į Palangos viešąją biblioteką

Esame girdėję apie Jurgį Šaulį kaip apie signatarą, kurio ranka surašytas 2017 m. Berlyne rastasis Nepriklausomybės Akto tekstas, o dažnam palangiškiui  šis žmogus žinomas kaip vienas iš keturių Nepriklausomybės Akto signatarų, išugdytų Palangos progimnazijoje. Apie tai primena ir 2018-aisiais pastatytas paminklas-stela Signatarų alėjoje Palangos miesto centre.

Kilnojamos nuotraukų parodos „Nepriklausomybės Akto signataras, pirmasis Lietuvos pasiuntinys dr. Jurgis Šaulys” stendai apkeliavę Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos būstinę Kaune, eksponuoti  Gargždų krašto muziejuje, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje nuo liepos 17 d. eksponuojami Palangos viešosios bibliotekos skaitykloje. Šią parodą parengė Jurgio Šaulio draugija (pirmininkė – Gintarė Sargūnaitė), finansiškai parėmus Klaipėdos rajono savivaldybei. Draugija puoselėja ir garsina dr. Jurgio Šaulio atminimą, pristato jo indėlį į Lietuvos valstybės atkūrimą ir pripažinimą pasaulyje.

Jurgis Šaulys geriausiai žinomas kaip nepakeičiamas diplomatas – beje, pirmasis nepriklausomoje Lietuvoje. Didžiulį diplomatinį talentą turintis ir gerus ryšius užmezgęs J. Šaulys buvo pasiuntinys  Vokietijoje, Italijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje bei prie Šventojo Sosto. Jo ranka ir buvo surašytas Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas. Tiesą sakant, jei ne šis žmogus, neaišku, ar šis dokumentas apskritai būtų pasiekęs reikiamus Vokietijos pareigūnus bei laiku išplatintas spaudoje. Be to, J. Šaulys buvo ir „Varpo“ redaktorius, daugybės straipsnių autorius, pasirašinėjęs keliasdešimčia slapyvardžių, vienas didžiausių prieškario bibliofilų, garsus literatūros kritikas bei masonų ložės „Lietuva“ narys. Amžininkų vadintas eruditu ir valstybininku. Tačiau visų svarbiausia – J. Šaulys buvo itin principingas patriotas. Šiandien nepelnytai mažiau žinomas už Joną Basanavičių, Antaną Smetoną, Petrą Vileišį, daugelį kitų valstybės kūrėjų,  veikęs itin sudėtingu istoriniu laiku, kai į Europos žemėlapį reikėjo sugrąžinti Lietuvą, o ir pačiam tik susikūrusios Lietuvos gyvavimui grėsė didžiulės kliūtys.

Jurgis Šaulys (pagal tėvą turėjo būti Šiaulys) gimė 1879 m. gegužės 5 d. Tauragės apskrityje Balsėnų kaime, gana skurdžioje valstiečių šeimoje. Gimtąjį Balsėnų kaimą paliko labai anksti. Būdamas vos aštuonerių, ėmė mokytis Kaltinėnų daraktorių mokykloje (slapta, valstiečių išlaikoma parengiamoji mokykla), kuri buvo daugiau kaip už 50 km nuo gimtinės. Nors prasimokė joje mažiau kaip pusmetį, jau po metų būsimasis signataras pradėjo mokslus Palangos progimnazijoje.

Palangoje J. Šaulys praleido aštuonerius (1888-1896) metus. Į šią prestižinę mokyklą priimdavo mokinius be amžiaus cenzo ir iš visos Lietuvos. Viena priežasčių, kodėl Palangos progimnazija traukė jaunuolius iš skirtingų regionų buvo ta, kad Palanga nuo 1819 m. priklausė Kuršo gubernijai, kur caro režimas buvo liberalesnis. Tuo metu ši mokykla buvo viena žinomiausių visoje Lietuvoje ir neretai vadinama Žemaitijos „mažąja seminarijėle“, mat dauguma ją baigusių stojo į Kauno kunigų seminariją. Vienmetis J. Šaulio bendraklasis, vėliau tapęs Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininku, Steponas Kairys savo atsiminimuose apie mokslą Palangos progimnazijoje rašė: „Mano laikais Palangos keturių klasių progimnazija buvo visoje Lietuvoje labiausiai žinoma vidurinė mokykla. Bene svarbiausia Palangos išgarsėjimo priežastis buvo ta, kad, stojant buvo daroma didelių lengvatų amžiaus atžvilgiu. Ir dėl to progimnazijon galėjo dar stoti jaunikaičiai nuo arklio ir dalgio. Man progimnazijos paruošiamon klasėn įstojus, čia jau visi buvome amžiumi palyginti ne vyresni kaip devynerių-dešimties metų. O kitose klasėse būdavo ir gerokai virš dvidešmties metų. Kalba ir mokslo tvarka niekuo nesiskyrė nuo normalios anų laikų klasikinės progimnazijos ir baigusiam teikė visas jo teises. Mokytojai visi buvo rusai, išskyrus vokiečių kalbos mokytoją džiovininką Pusselį. Man baigiant progimnaziją, buvo čia atkeltas prancūzų kalbos mokyti baronas fon Korf, Pabaltijo vokietis. Visą mokyklą – tiek mokinius, tiek mokytojus – kariškai kietoje rankoje laikė progimnazijos inspektorius Sierkov.“ Mokiniai tarpusavyje privalėjo kalbėti rusiškai, ir ne tik pamokų metų, bet ir bedrabutyje, vaikščiodami ar žaisdami. Taigi, tą minkštai skambią, lyg atlosinę, ru­sų kalbą pažinti bei tiksliai vartoti sumaniai mankštino mokytojai, versda­mi atmintinai išmokti ir klasėj dekla­muoti visą eilę puikių rusų poezijos kūrinių, rinktinių prozos šedevrėlių, senųjų klasikų. Po metų mokslo Palangoje dažnas buvo bepamirštąs lietuvių kalbą. J. Šauliui tokių nesusipratimų nepasitaikė – namai buvo ne taip toli ir jis turėjo daugiau progų dažniau aplankyti namiškius ir lietuviškai (žemaitiškai) pasikalbėti. O ar gi ne keista, kad šioje rusifikavimo aplinkoje išaugo tokie lietuvybės švietalai ? Ko nedavė oficiali mokymo įstaiga, su kaupu atseikėjo gyvenamoji aplinka, giminių nusiteikimas, knygnešių iš Prūsijos gabenamos draudžiamos lietuviškos knygos ir spauda. Draudžiama knyga traukė labiau už peršamą. Iš už anapus sienos plito mintys, kurios šiapus buvo draudžiamos, kaip ir lotyniškomis raidėmis spausdinta lietuviška spauda. Tai ir buvo ta lietuviška gyvenimo mokykla ir kartu „universitetas“, jokios kitos Europos tautos neturėtas. Per knygą ir spaudą, per knygnešystę eita į lietuvišką žodį. Imliems jauniems protams tai buvo sielos atgaiva, atvedusi į lietuvybės gaivinimą ir kėlimą tautoje.

Sekmadieniais ir šventadieniais surikiuoti progimnazijos moksleiviai  eidavo į senąją Palangos bažnytėlę, kur kapelionas laikydavo mišias ir sakydavo pamokslą. Nustatytu laiku atlikdavo išpažintį ir patarnaudavo Mišioms. Už prasižengimus gimnazistai būdavo baudžiami karceriu. Pavyzdžiui, už išvyką laivu į Prūsiją, kuri buvo čia pat, Nemirsetoje, pagautus baudė 12 valandų karcerio, o baigusieji progimnaziją, bet dar negavę diplomų, kaip antai Antanas Smetona, – 24 valandoms karcerio. 

Beje, vienu metu žymiojoj Palangos progimnazijoj  mokėsi nemažas būrys būsimų Lietuvos valstybės veikėjų. Tarp jų – Kazimieras Steponas Šaulys, Steponas Kairys, Antanas Smetona ir, žinoma, Jurgis Šaulys. Keturi žmonės, vienas kitą labai gerai pažįstantys, suprantantys bendramoksliai, atsirado lemtingoje mūsų tautai situacijoje. Jie visi lavinosi Palangoje, o vėliau kartu posėdžiavo, priiminėjo esminius tautai sprendimus. Nepriklausomybės Akto signatarai šiam kraštui suteikė savotišką kultūrinį, istorinį, o kartu ir labai reikšmingą politinį aspektą. Jie skatino radikalias diskusijas dėl būsimos mūsų šalies laisvės, orumo, tapatybės, o to rezultatas – 1918-aisiais šių progimnazijos absolventų kartu pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. 

Palanga, būdama visai netoli sienos su Vokietija (iki Nemirsetos, kurią vietiniai lietuvininkai vadino Nemerzata, tebuvo gal apie trejetas kilometrų), garsėjo ne tik kaip kurortas, į kurį plaukė sve­čiai, pasiturintys žmonės iš Rusijos imperijos ir Vakarų Europos, ypač Lenkijos:  maudytiniai, kumpelninkai, nuo vidutinių iki aukščiausių aristokratų imtinai. Tad būdavo ko pasižiūrėti – veidų, figūrų ir kostiumų – ne vien bažnyčioj, o ir pajūry. Ilsėdavos ar  gydytis atvykdavo ir dva­sios aristokratai – mokslininkai, menininkai, muzikai, dainininkai, poetai. Rusų valdžiai uždraudus lietuvišką raštą, Palanga buvo tapusi vienu svarbiausių tarpiniu punktų knygnešiams ir kontrabandininkams. Kaip tik todėl nemažai progimnazijos mokinių puikiai žinojo apie nelegalią spaudą. Kai kurie iš jų – tarp jų ir J. Šaulys – ją ne tik skaitė, bet ir patys rašė bei padėjo platinti. J.Šaulys bū­da­mas paskutinėje progimnazijos klasėje įsi­traukė į lietuvišką tautinę veiklą, dalyvavo lie­tuvių moksleivių būrelyje, tarp moksleivių platino Ameri­ko­je leidžiamą „Vienybę lietuvninkų“ ir Tilžėje leidžia­mą „Žemaičių ir Lietuvos ap­žvalgą“. Bū­da­mas šešiolikos metų, 1895 m. JAV Lietuvių savaitraštyje pa­skelbė savo pir­­­­­mąjį straipsnį „Vienybėje lietuvnin­kų“ apie Pa­langos moksleivių gyvenimą. 

Vis dėlto mokslai J. Šauliui sekėsi nelengvai: Palangos progimnazijos keturias klases baigė 1895 m. vasarą gana vidutiniais pažymiais. Išduotame progimnazijos pažymėjime aukščiausias metinis įvertinimas penketu buvo elgesys. Iš istorijos ir vokiečių kalbos turėjo po ketvertą. Iš klasikinių – graikų ir lotynų – kalbų turėjo trejetus, kaip ir iš matematikos ir geografijos. Pažymiai mokykloje dar toli gražu ne viskas, nes būtent Jurgis visai giminei buvo tikrų tikriausias mokymosi visą gyvenimą pavyzdys. Jurgis Šaulys buvo vienas iš nedaugelio lietuvių, gavęs tikrą vakarietišką išsilavinimą. 1903-iaisiais, gavęs paramą, jis sėdo į traukinį ir išvyko į Berną Šveicarijoje. Pirmųjų metų kurso jis taip ir nebaigė ir į universitetą teko stoti iš naujo, o gauti daktaro laipsniui prireikė beveik dešimtmečio. 1912 m. Berno universitete apsigynė daktarą iš ekonomikos. Tiesa, šiuo laipsniu jis labai didžiavosi ir beveik visada prieš savo vardą pridėdavo trumpinį „Dr.“

Ši Jurgio Šaulio draugijos surengta kilnojamoji nuotraukų paroda atskleidžia išsamų bei gyvą J. Šaulio asmenybės paveikslą, nušviečia jo darbų reikšmę – Lietuvos kelrodžio – Lietuvos Tarybos Vasario 16-osios diplomatinio akto priėmimo istorijoje. 

Palangos viešosios bibliotekos skaitykloje Paroda „Nepriklausomybės akto signataras, pirmasis Lietuvos pasiuntinys dr. Jurgis Šaulys“ eksponuojama nuo liepos 17 iki rugpjūčio 31 dienos.

 Maloniai kviečiame apsilankyti