Paulinos Mongirdaitės kolekcijos restauravimas ir konservavimas

Paulina Mongirdaitė – ryški asmenybė Lietuvos fotografijos pasaulyje. Iki šiol žavimės jos paliktomis grafų Tiškevičių nuotraukomis, senosios Palangos vaizdais, miestiečių ir poilsiautojų portretais, peizažais. Nors ši fotografė didžiąją gyvenimo dalį gyveno ir kūrė Palangoje, tačiau jos pavardė gerai žinoma visoje šalyje. P. Mongirdaitė buvo atvirukų leidėjų pradininkė ir pirmoji fotografė moteris Lietuvoje.

Palangos kurorto muziejaus rinkiniuose saugoma negausi, bet unikali jos fotografijų ir atvirukų kolekcija, kuriai daugiau nei šimtas metų. Bėgant laikui vertybės prarado pirminę išvaizdą, daugumai iškilo grėsmė sunykti. Artėjant 100-osioms fotografės mirties metinėms, kurios bus 2024 m. lapkričio 5 d., muziejininkai nori šią unikalią kolekciją pristatyti visuomenei. 2023 m. Lietuvos kultūros taryba ir Palangos miesto savivaldybė finansavo muziejaus projektą „Paulinos Mongirdaitės rinkinio restauravimas ir konservavimas“, kurio metu restauruotos ir konservuotos, labiausiai laiko pažeistos, kolekcijos vertybės: 9 fotografijos ir 18 atvirukų. 

Paulina Mongirdaitė 

P. Mongirdaitė gimė 1865 m., bajorų Mongirdų šeimoje, Raseinių apskrityje. Mergina su tėvais Palangoje įsikūrė apie 1885 m. Šeima buvusioje Mėmelio (dab. Vytauto) gatvėje, šalia senosios Palangos vaistinės, įsigijo žemės sklypą su dviem namais. Ji buvo išsilavinusi, mokėjo tris užsienio kalbas: lenkų, prancūzų, rusų. Mėgo siūti, siuvinėti, gražiai piešė. Kurdavo atminimų albumėlius, miniatiūras su Palangos vaizdais. 

Besisvečiuodama pas seserį Varšuvoje (Lenkija), P. Mongirdaitė mokėsi fotografijos meno. Kretingos muziejaus vyriausioji muziejininkė istorikė Jolanta Klietkutė, tyrinėjanti fotografės biografiją, mini, kad 1889 m. savo namuose atidarė pirmąją meninės fotografijos ateljė Palangoje. P. Mongirdaitė turėjo du fotoaparatus: mažesnį ir didesnį, kurie buvo statomi ant trikojų. Pati gamino chemikalus reikalingus nuotraukų ryškinimui. Dažnai į pagalbą samdydavo vietinius gyventojus.

XIX a. pab. – XX a. pr. fotografė moteris buvo retas reiškinys. Iki P. Mongirdaitės atvykimo į Palangą, mieste fotografo nebuvo. Kartais jis atvykdavo iš Telšių. Fotografijų reikėdavo ilgai laukti, kol jas atsiųsdavo paštu. Gal dėl to, kad mieste nebuvo fotografo, o gal dėl savo nuoširdaus bendravimo bei sugebėjimo fotoateljė sukurti jaukią atmosferą, P. Mongirdaitė greitai pritapo prie vietos bendruomenės .

P. Mongirdaitė įamžindavo poilsiautojus, darė portretines bei grupines nuotraukas. Ji fotografavo ne tik savo fotoateljė, bet ir vykdavo pas žmones, įamžindavo dvarus, didikų šeimas. Iki pažinties su P. Mongirdaite, grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891) fotografą atsiveždavo iš Klaipėdos, tačiau pamatęs jos gebėjimus, pasiūlė tapti jų šeimos fotografe. Labiausiai P. Mongirdaitė mėgo fotografuoti gamtą: Baltijos jūrą, pajūrį, pušis, saulėlydžius. 1911 m. dalyvavo Lvove (Ukraina) vykusioje parodoje, kurioje buvo apdovanota sidabro medaliu. 

XIX a. antroje pusėje išpopuliarėjusi antropologinė fotografija (fotografijos žanras perteikiantis žmogaus rasę, kilmę, buitį) paskatino P. Mongirdaitę fotografuoti savo krašto žmones, aprangą, gyvenimą. Tuo metu fotografuodama ji atliko kraštotyrinį darbą, kuris įgavo dar didesnę prasmę prabėgus šimtmečiui. 

Restauravimas

Palangos kurorto muziejuje saugoma P. Mongirdaitės fotografijų ir atvirukų kolekcija yra unikali ir reikšminga Palangai. Per ilgą laiką šias vertybes paveikė fiziniai ir cheminiai procesai. Norint sulėtinti vertybių neigiamus pokyčius, reikėjo laiku jas konservuoti ar restauruoti. Muziejininkai atrinkę 27 blogiausios būklės P. Mongirdaitės fotografijas bei atvirukus perdavė į restauratorės Gabijos Gužaitės rankas.

Muziejinės vertybės buvo nešvarios, dėmėtos, popieriaus paviršius dulkėtas. Daugelio fotografijų ir atvirukų kampai sudilę, popierius suplonėjęs, porėtas, sulankstytas. Vaizdinės pusės danga apsitrynusi, vietomis nublukę dažai, o kai kurių vertybių nugarinė pusė nusėta bakterinės kilmės rusvių dėmėmis. 

Pasak restauratorės Gabijos Gužaitės, pradedant restauravimo ir konservavimo darbus, labai svarbus pirminis dokumento ištyrimas ir sudėliotas tikslus darbų planas. Pirmiausia vertybės buvo fotografuojamos. Objektų fotofiksacija svarbi vertybių dokumentacijos ruošimui. Be to, žvelgiant į fotografijas galime pamatyti kaip keitėsi fotografijos ir atvirukai restauravimo ir konservavimo metu. Fotografijų ir atvirukų paviršių dengiančios dulkės, purvas, apnašos buvo nuvalomos švelniu šepetėliu bei vata. Prilipęs purvas, vabzdžių ekskrementai, seni klijai nukrapštyti skalpeliu, nepažeidžiant vertybių. Vienas atvirukas turėjo ryškias, įsisenėjusias mėlyno rašalo dėmes, kurios buvo valomos rūgšties tirpalu.  Atvirukai, kurie neturėjo rašalo įrašų ir atspaudų, plauti šalto vandens vonelėje. Vanduo ištirpina nešvarumus ir rūgštis susikaupusias popieriaus pluošte. Restauratorė akcentavo, kad rūgštingumas yra viena svarbiausių popieriaus irimo priežasčių. Tolimesnėje eigoje vyko fotografijų ir atvirukų popieriaus šarminimas. Popieriaus šarminimas – tai toks procesas, kai į popierių įterpiama medžiagų, galinčių reaguoti su susidarančiomis rūgštimis ir palaikyti optimalų pH dydį. Tolimesnėje eigoje restauruojamas fotografinis popierius įsotinamas įmerkiant jį į klijų tirpalą, juo apipurškiant arba suvilgant. Vertybės sutvirtinamos, o vėliau išdžiovinamos tarp gelumbės lentų. Fotografijų ir atvirukų vaizdinės dalies pažeidimai buvo retušuojami pieštukais bei pastele. Restauruotos ir konservuotos vertybės darbų pabaigoje fotografuojamos. Tolimesniam ilgalaikiam saugojimui, kiekvienai fotografijai ir atvirukui restauratorė pagamino aplankalą iš pergamentinio popieriaus. Itin svarbu parinkti kokybišką popierių, nes šiam liečiantis su vertybėmis, jame esančios rūgštys migruoja. 

Apibendrinimas

XIX a. pab.–XX a. pr. fotografavusi P. Mongirdaitė kėlė ne tik susižavėjimą, bet ir nuostabą. Lietuvoje fotografų vyrų buvo mažai, o moterų iš vis nebuvo. Fotografė savo kruopščiu darbu pelnė ne tik vietinių miestelėnų, poilsiautojų, bet ir grafo šeimos pasitikėjimą. Net ir praėjus beveik 100 metų po fotografės mirties, jos kurtos fotografijos ir atvirukai neprarado savo vertės. Žinoma, bėgant laikui muziejinės vertybės po truputį nyksta, o siekiant išsaugoti šias fotografijas ir atvirukus kaip unikalų paveldą, pasitelktos restauratorių žinios ir pastangos. 2023 m. skirtas finansavimas „Paulinos Mongirdaitės rinkinio restauravimas ir konservavimas“ buvo restauruotos ir konservuotos 27 vertybės,  kurios apsaugotos nuo sunykimo. Šios fotografijos ir atvirukai svarbus pažinimo šaltinis visuomenei: muziejininkams, istorikams, akademinei bendruomenei, palangiškiams, ir visiems besidomintiems senąja fotografija, Palangos istorija.

Naudota literatūra:

KLIETKUTĖ, J. Pirmieji pajūrio fotografai: Paulina Mongirdaitė, Ignas Stropus. Vilnius, 2015, p. 69.

KLIETKUTĖ, J. Fotografė Paulina Mongirdaitė [interaktyvus], [žiūrėta 2023-09-05]. Prieitis per internetą: .

KLIETKUTĖ, J. Pirmieji pajūrio fotografai..., p. 75.

KLIETKUTĖ, J. Fotografė Paulina Mongirdaitė [interaktyvus], [žiūrėta 2023-09-05]. Prieitis per internetą: .

Ibid., p. 77.

Ibid., p. 81–83.

Ibid., p. 83.

Gintarė Bertulė

Palangos kurorto muziejus