Po spektaklio žiūrovai būna ir taip sukrėsti, kad jiems net nekyla rankos ploti

Vaidilė GEDMINAITĖ, 2016-01-21
Peržiūrėta
2069
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

 Palangos „Grubiojo“ teatro režisierius Virginijus Milinis.
Palangos „Grubiojo“ teatro režisierius Virginijus Milinis.

Sakoma, kad laimę žmogui neša ne tik duona, bet ir žaidimai. Palangos „Grubusis“ teatras netrukus ir vėl nudžiugins savo gerbėjus bei teatro mylėtojus. Rytoj, šeštadienį, 16 valandą Palangos senojoje gimnazijoje pristatoma spektaklio „Šaunuolis iš Vakarų pakrantės", sukurto pagal to paties pavadinimo airių dramaturgo John M. Synge pjesę, premjera. „Ši šimto metų senumo pjesė mums aktuali dėl to, kad mes, lietuviai, palyginti su likusiąja Europa, dar esame pakankamai konservatyvi ir uždara visuomenė. Esame linkę susikurti didvyrius, stabus ir vieną dieną juos beatodairiškai garbinti, o kitą – sumalti su žemėmis. Aišku, yra alegorinis kalbėjimas“, – premjeros išvakarėse kalbėjo Palangos „Grubiojo“ teatro režisierius Virginijus Milinis.

Turi savo kampą
Su Palangos „Grubiojo“ teatro režisieriumi susitikome Kurhauze įrengtoje dar mediena kvepiančioje „Grubiojo“ teatro repeticijų palėpėje. Teatralas džiaugėsi, jog, nors nedidelis, tai yra savas kampas, kuriuo nereikia su niekuo dalintis. „Į naujas patalpas įsikėlėme prieš metus. Tiesa, vietos čia nedaug – dvylika aktorių kai sustoja, nėra kur apsisukti, bet vis dėlto tai savas kampas“, – džiugias permainas pristatė režisierius.
V. Milinis atskleidė, jog netolimoje ateityje su aktoriais žiūrovams ketina pasiūlyti intriguojančią naujovę: „Ateityje planuojame pradėti dramų ištraukų skaitymą – per mėnesį pristatyti kokią vieną dramą, kuri dar niekur nepublikuota, tik yra kokiuose internetiniuose fonduose. Pastebėjau, kad žmonės mėgsta prozos ištraukas, poeziją, bet dramos nelabai skaito, todėl planuojame tuo užsiimti čia, savo repeticijų kampe, kurį ketiname pavadinti „Grubiojo“ teatro palėpe“. Menininkas atskleidė, jog šia naujove savo gerbėjus aktoriai planuoja pradžiuginti jau vasario pabaigoje.

Kviečia į premjerą
Rytoj, šeštadienį, 16 valandą Palangos senojoje gimnazijoje „Grubusis“ teatras rodys spektaklio „Šaunuolis iš Vakarų pakrantės“, sukurto pagal to paties pavadinimo airių dramaturgo Džono Milingtono Singo pjesę, premjerą. Pagrindinį vaidmenį spektaklyje sukūrė A. Benetis.
„Beveik kasmet mes išleidžiame premjerą. Šiais metais – airių dramaturgijos klasiko Džono M. Singo komedija „Šaunuolis iš Vakarų pakrantės“. Pjesės veiksmas nukelia į XX amžiaus pradžios Airijos salą, kur žmonės gyvena labai uždarą gyvenimą – tokį uždarą, kad pasitaiko net incesto atvejų. Ši šimto metų senumo pjesė mums aktuali dėl to, kad mes, lietuviai, palyginti su likusiąja Europa, dar esame pakankamai konservatyvi ir uždara visuomenė. Esame linkę susikurti didvyrius, stabus ir vieną dieną juos beatodairiškai garbinti, o kitą – sumalti su žemėmis. Ta pjesė yra apie tai – aišku, yra alegorinis kalbėjimas“, – spektaklio premjerą pristatė V. Milinis.
Pasak režisieriaus, ruoštis spektakliui pradėta dar pavasarį. „Vasarą turėjome pertrauką – palangiškiams tai dėsninga, kad vasarą visi pasineria į verslą. Prie spektaklio grįžome rudenį. Galėjome jį ir anksčiau pristatyti, tačiau negavome salės“, – kalbėjo režisierius.

Vaidins daug debiutantų
V. Milinis pasakojo, jog šis spektaklis, skirtingai nuo ankstesnių, yra didelis jame dalyvaujančių aktorių skaičiumi – jų spektaklyje vaidina trylika, iš kurių net šeši – debiutantai. Kalbėdamas apie pastaruosius, režisierius prisipažino, jog, nors nauji aktoriai džiugina, tačiau paruošti šuos žmones spektakliui – nemažas iššūkis. „Jie viską pradeda nuo nulio – visus išmokyti yra didžiulis edukacinis darbas. Ateina moksleiviško amžiaus žmonės, dar neturėję sąlyčio su teatru. Susirinkti repetuoti mes galime tik vakarais po mokslų, darbų – ne taip, kaip profesionaliame teatre. Suderinti laiką – sunkiausia: vienas groja, kitam krepšinis ar dar kažkas. Kai reikia suderinti keturiolika žmonių – tai yra titaniškas darbas, – be menkiausio nepasitenkinimo ramiai kalbėjo V. Milinis. – Vienas aktorius kas vakarą atvažiuoja dviračiu iš Klaipėdos – per sniegą, per pūgą. Po repeticijos mes einame namo, o jis išmina dviračiu – įsivaizduokite, kokį žvaigždėtą dangų jis mato. Toks šio žmogaus gyvenimo būdas. Mes jam sakome, kad uždrausime važinėti dviračiu, kad važiuodamas nepargriūtų, tai jis sako, aš pėsčias ateisiu. Tas aktorius irgi debiutuos mūsų spektaklyje“.

Didelė pažanga
Pasiteiravus, ar ne paprasčiau būtų dirbti su profesionaliais aktoriais, kurių jau nereikia mokyti daugelio dalykų, pašnekovas teigė, jog tai prieštarautų „Grubiojo“ teatro koncepcijai. „Mūsų darbo specifika – visus edukuoti. Reikia juos mokyti nuo pirmo žingsnio, nuo pat įlipimo į sceną. Taip pat yra sceninė apranga, scenografija, dikcija ir kiti dalykai. Kam nors gali pasirodyti, kad skundžiuosi, tačiau noriu pabrėžti, jog taip tikrai nėra – jokiu būdu nenoriu skųstis, tiesiog konstatuoju, kokia yra mūsų situacija, iššūkiai. Ir kaskart ruošiant vis naują spektaklį žmonėms tenka iš naujo išmokti žodžius, įsijausti į savo personažą – tu juk ne save vaidini, turi įkūnyti personažą“, – kalbėjo režisierius ir primygtinai pakartojo, jog tikrai nesiskundžia esama padėtimi.
Nepaisant to, kad iki pasirodymo scenoje debiutantams teko nueiti pakankamai sudėtingą kelią, režisierius džiaugėsi jaunaisiais aktoriais: „Manau, nuo to karto, kai mes susitikome, pažanga yra didžiulė. Yra visokių teorijų, viena iš jų – kad visi žmonės gali būti aktoriais, tik ne visi vienodai gerais. Vieni bus įtaigesni, kiti – mažiau įtaigūs. Tad, manau, pažanga yra didžiulė, juolab, kad mes siekiame, jog aktoriai išmoktų daugiau – nepasitenkintų tik teksto išmokimu".

Puoselėja mėgėjų meną
Kad Palangos „Grubusis“ teatras yra mėgėjų teatras, tikriausiai niekam nėra naujiena. Kalbant su režisieriumi, smalsu, kas lėmė būtent tokį jo pasirinkimą. „Labai skaitlingas ir išraiškingas yra Lietuvos mėgėjų teatras. Ilgą laiką buvo ruošti specialistai šiems teatrams. Esu dramos režisūros magistras, pats įkūriau tą teatrą, ir jau tokia yra jo specifika, tokia lemtis – puoselėti mėgėjų meną, užimti žmones, perduoti etnografines tradicijas, dirbti su jaunimu“, – sakė V. Milinis.
Tas darbas su jaunimu jau davė vaisių – nors teatras nesiekia ugdyti profesionalų, vis dėlto, kai kurie, vaidindami jame, atranda ir tikrąjį savo pašaukimą. „Yra net šeši žmonės, kurie pas mus vaidino, o vėliau pasirinko aktoriaus kelią, iš to valgo duoną. Nors aš to neskatinu – tai sunkus kelias, kur pasitaiko net depresijos apraiškų“, – atviravo „Grubiojo“ teatro režisierius.
Darbas mėgėjų teatre, palyginti su profesionalų teatru, turi ne tik savo specifiką – nestokojama čia ir savito žavesio. „Jei pasikviesčiau profesionalaus teatro aktorius, atsirastų piniginiai santykiai, o mes viską darome veltui. Atėję žmonės stebisi, pirmiausia ieško, kur nusipirkti bilietą, o pas mus tokių nėra. Jei nori, galima įmesti į dėžutę auką“, – kalbėjo menininkas.

Įvertinimas – ne vien plojimai
Kalbėdamas apie į aukų dėžutę įmetamas aukas, teatro režisierius juokėsi, jog, spektakliui nepavykus, žmonės jų kitą kartą neaukos. „Manau, labai bloga tendencija, kai žmonės po kiekvieno spektaklio atsistoja ir ploja – kitam gal ir nepatiko pasirodymas, bet jis tiesiog priverstas stoti su visais. Tai aukos parodys, ar mūsų spektaklis patiko“, – juokėsi V. Milinis.
Dalindamasis mintimis apie žiūrovų įvertinimą, režisierius pabrėžė, jog ne vien gausūs plojimai liudija apie spektaklio sėkmę. „Kartais po spektaklio žmonės būna taip sukrėsti, kad jiems net nekyla rankos ploti. Baigiasi pasirodymas, ir kurį laiką tyla. Tik vėliau žmonės jau gali ploti“, – tikino teatralas.
Pasiteiravus, ar publika palankiai vertina „Grubiojo“ teatro pasirodymus, režisierius džiaugėsi negalintis skųstis. „Mūsų spektakliai žmonėms patinka. Dėl to mus ir pasikviečia kitų teatrų atstovai. Yra toks momentas, kad mėgėjų teatro žiūrovai dažnai ateina pažiūrėti, kaip vaidina jų pažįstamas, bet, tarkime, kokioje Jonavoje ateina žmonės ir žiūri mūsų spektaklius – jau jie žiūri į svetimus. Mums visur patinka vaidinti. Žmonės seka mūsų spektaklius. Ne taip dažnai juos rodome, bet žmonių susirenka“, – džiaugėsi pašnekovas.

Brangus kaip naujagimis
Palangos „Grubusis“ teatras savo spektakliu žiūrovus yra pamaloninęs jau ne vieną kartą, tačiau išskirti, kuris spektaklis jam pačiam brangiausias, režisierius teigė negalįs. „Brangiausias spektaklis visada yra naujausias, nes šiuo metu mintimis, jausmais, širdimi tu esi su juo. Negali gyventi tuo, kas buvo prieš penkiolika metų. Teatro tokia lemtis – negali prisirišti. Viskas vyksta tik kartą. Tą patį spektaklį vaidinant antrą kartą, ateis žmonės su pasikeitusia psichofizine savijauta, nuotaikų amplitude – viską tenka gimdyti naujai. Teatras gimsta čia pat ir su paskutiniu atodūsiu numiršta. Žinoma, galima užfiksuoti spektaklį, nufilmuoti, bet tai jau bus negyva. Čia kaip su vaikais: savo vaiką labai myli, bet kai gimsta naujas vaikas, anas jau laksto, daugiau gali pats padaryti, o šitas dar nieko nemoka, tai visa giminė ir žiūri tik į jį. Tas pats ir su spektakliais. Aišku, „Moteris be kūno“, K. Donelaičio „Žiemos rūpesčiai“ – brangu, liko prisiminimai“, – kalbėjo menininkas.

Apdovanojimų nesureikšmina
V. Milinis tikino, jog net gauti įvertinimai vargiai galėtų pakeisti jo požiūrį į spektaklį. Teatralas įsitikinęs, jog šiandienos pasaulyje apskritai per daug reikšmės teikiama įvairiems apdovanojimams. „Jei būtų kažkokie laimėjimai, galėtum sakyti, kad tas spektaklis brangiausias, nes daugiausia laimėjo, bet aš to neakcentuoju. Žinoma, pripažinimas svarbus kiekvienam aktoriui – jei sakai, kad tau nereikia pripažinimo, vaidink savo šuniukui ar katytei, – bet apdovanojimus sugalvoja žmonės, jie įsteigia taures. Tarkime, nelaimėjai kokio nors mero įsteigto prizo – nieko tokio. Per daug mūsų gyvenime kovojama dėl titulų, dėl vardų – tai sąlyginiai dalykai. Tas pats, jei aš įsteigčiau savo taurę, nupirkęs ją prekybos centre – kas ta taurė būtų?“ – retoriškai klausė menininkas.
Nepaisant to, kad režisierius nelinkęs sureikšminti apdovanojimų, Palangos „Grubusis“ teatras tokių yra gavęs ne kartą. „2000 metais esame laimėję „Aukso paukštę“ – aukščiausias apdovanojimas. Mūsų aktorė R. Milinienė kasmet laimi arba bent jau nominuojama geriausios sezono aktorės nominacijai. Ir už scenografiją esame gavę statulėlę“, – atskleidė pašnekovas.

Ginčijasi nuolat
Režisieriaus žmona vaidina „Grubiajame“ teatre, todėl smalsu, kaip po vienu stogu sekasi sutarti dviems menininkams. „Puikiai. Čia nėra taip, kad uždarai duris, ir viskas – būna, valgant pradedame kalbėtis – gal ne taip reikėjo atsisukti ir panašiai. Mane išvaduoja futbolas, – juokėsi pašnekovas ir pridūrė, jog juodu su sutuoktine nuolat ginčijasi, tačiau pabrėžė, kad tai ir būna ginčai – jokiu būdu ne konfliktai. – Ginčų nuolat kyla – ginčuose gimsta tiesa. Mes visą laiką ginčijamės. Tai labai gerai, nes vienas galėtum visai nuvažiuoti į lankas“.
Na, o laisvalaikį menininkas mėgsta leisti keliaudamas su žmona. „Labai daug laiko praleidžiame keliaudami gamtoje: dviračiais, slidėmis, pėsčiomis labai daug einame. Bet dviratis mūsų šeimoje – karalius: turime po du dviračius ir išsitraukiame juos pagal orą, nuotaiką, sudėtingumą, rūbą. Po Lietuvą dviračiais labai daug keliaujame. Taip pat kažkada žaidžiau krepšinį, dabar tik žiūriu. Jei kada nebebūsiu teatralas, man niekas neatims gamtos“, – kalbėjo režisierius.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Lapkritis – kovos su prostatos vėžiu mėnuo. Visgi neretai (net trečdaliui pacientų) šiai kovai pasirenkami ne tradiciniai chirurginio ar medikamentinio gydymo įrankiai, o skiriamas aktyvus stebėjimas.


Moterys nori ne tik auginti vaikus, o vyrai – ne tik „daryti karjerą“. 


Penktus metus iš eilės Palangoje vykstančiose didžiausiose Baltijos šalyse „Aurum 1006 km lenktynėse“ varžosi ir žiūrovai.


Dėl senatvinių ortopedinių pakitimų, traumų ar profesinių pažeidimų nejudrus, nesilankstantis – „negyvas“ – rankos nykštys – ortopedų-traumatologų darbo kasdienybė. Dylant sąnariams ir kaulams, žmonėms tampa problematiška pasukti riešą, ypač nykštį – jaučiamas skausmas.


Viskam būna pirmas kartas – seksui, kelionei lėktuvu ir apsilankyti naujajame Palangos baseine – taip pat. Kalbant paauglių žargonu, su pastaruoju aš „žiauriai“ vėluoju – juk baseinas atvėrė duris kovą. Bet gi visi žinome šventą tiesą: geriau vėliau nei niekada.


Šiemet šalies mokytojams atlyginimai skaičiuojami pagal naują – etatinio – darbo užmokesčio modelį. Šalies mastu skambėjo įvairių atsiliepimų. Kai kurie mokytojai nusivylė, kadangi gavo mažesnius, o ne didesnius atlyginimus, kaip žadėta. Kaip žinia, naujos pertvarkos dažnai sukelia sąmyšį ir ne visada pateisina lūkesčius.Apskritai, šiemet buvo...


Sakoma, kad laimę žmogui neša ne tik duona, bet ir žaidimai. Palangos „Grubusis“ teatras netrukus ir vėl nudžiugins savo gerbėjus bei teatro mylėtojus. Rytoj, šeštadienį, 16 valandą Palangos senojoje gimnazijoje pristatoma spektaklio „Šaunuolis iš Vakarų pakrantės", sukurto pagal to paties pavadinimo airių dramaturgo John M. Synge...


Rugpjūčio 31 d., 18 ir 20 val. „Ramybės “ kultūros centre  (Vytauto g. 35, Palanga) įvyks šokio spektaklio „Nepaisant nieko/visko“ (In Spite Of Everything/All) premjera. Choreografas Anthony Vezich (Naujoji Zelandija). Šoka Anna-Marija Adomaitytė, Mantas Černeckas, Greta Grinevičiūtė, Sigita Juraškaitė, Agnietė Lisičkinaitė.


Sakoma, kad lytėjimą kūdikiai supranta kaip meilės išraišką, bendravimą su jais. Šią kalbą puikiai perpratusi kineziterapeutė, masažistė Ramunė Ronkaitytė papasakojo, kokią naudą kūdikiams teikia masažas. Nors, kaip paminėjo specialistė, tėvams pradžioje sunku pasitikėti, tačiau puikūs rezultatai sunaikina visas abejones. „Seniau tėvai patys mėgindavo masažuoti savo mažylius, pastaruoju...


Vykusiame miesto valdžios posėdyje trečiąjį kartą buvo svarstytas klausimas dėl karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio bei dėl daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros diferencijuotų maksimalių tarifų. Tačiau  sprendimas nepriimtas, nes kelti rankos už naujus mokesčius neišdrįso nei vienas politikas.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius