Poetas Eugenijus Matuzevičius irgi padrąsina mane gyvenimui

Eugenijus Matuzevičius. Dažnai jį menu. Susitikus 1986 metais Palangoje, kurią, kaip dauguma plunksnos brolių, jis nepaprastai mylėjo, čia gimė dešimtys melodingų, širdimi rašytų posmų apie jūrą („Negeski, švyturio ugnele“), – jų niekam ir niekada nenubrauki! – gerbiamas Eugenijus jam būdingu bosiuku išdudeno: „Kaip, broleli, sekasi gyventi pajūryje“ ar nekamuoja „kaulalaužys“, sąnarių skausmai, juk čia net vasarą drėgnoka?!.“
Atidus, rūpestingas, dėmesingas kiekvienam, nepaisant amžiaus skirtumo, – toks buvo mielas mūsų Eugenijus – Pauliaus Drevinio, Viktoro Miliūno, taip pat daug vietos kūryboje skyrusių jūrai, pajūrio gamtai, jo gyventojams, „šeimos narys“. Išėjo jie, išėjo Paulius Širvys, Jonas Šiožinys, Kazys Inčiūra, Antanas Miškinis, Eduardas Selelionis, Vytautas Misevičius. Ak, kaip sunku apie taurius žmones kalbėti Būtuoju laiku! Telieka guostis, jog paskutinės kelionės neišvengsime nė vienas iš mūsų, nes ne amžinas jaunystės šėlsmas ir žmogiškoji vasara.. Telieka džiaugtis jų paliktąja, sielas taurinančia, viltį gyventi teigiančia Kūryba. Telieka didžiuotis, kad jie buvo geriausi gyvenime sutikti mokytojai...
„... Norėtųsi palinkėti, kad laikui bėgant, prasiplėstų jaunojo poeto temų, minčių, poetinio matymo akiračiai, meistriškesnė pasidarytų eiliavimo technika. O žmogiškas nuoširdumas tegu ir tada sušildys kiekvieną eilėraštį“, – taip man palinkėjo poetas E. Matuzevičius straipsnyje „Gero vėjo!“ 1970-ųjų vasarą „Komjaunimo tiesoje“ ir aš, keldamas virš baltojo lapo plunksną, visuomet prisimenu šį linkėjimą. Beje, gan įdomi jo priešistorė.
Palydėti į kūrybos kelią kaip anuomet buvo priimta ir, manyčiau, tai buvo graži, etiška geranoriška vyresniųjų kūrybos draugų tradicija, tvirtai buvo pasižadėjęs P. Širvys. Visą mano eilėraščių aplanką tampė per vandenynus žvejybos laivuose, kol mudu su anuomet irgi jaunikliu Jurgiu Kunčinu nuo vagių saugojome jo butą sostinės Ukmergės gatvėje. Parplaukė, atėjo į Lietuvos radijo valandėlių vaikams redakciją, kur tuomet dirbau, ir pasakė: „Žinai, Gedimynai (aukštaitiškai gražiai išdainuodamas tą „y“ vardo viduryje!), patiko man tavo eilėraščiai, bet palydimųjų žodžių prie jų aš nerašysiu“. Ir tyli. Aš lyg ir nusiminiau. O jis: „Žinai, jei aš parašysiu, kiek bus kalbų? Sakys, kad „prigirdė Griškevičius tą latrą Širvį, va ir giria“. Ne, aš nerašysiu. Parašys E. Matuzevičius. Aš pats nunešiu, tik pridėk naujų. Kas jau kas, o E. Matuzevičius negaili gero žodžio, jeigu kas gerai rašo. Ir ne latras kaip aš, užtat ant tavo debiuto nekris joks šešėlis...“ „Ką tu, Pauliau, koks tu latras?!“ – šokausi.
„Nepasakok, žinau, koks esu ir ką snobai apie mane šneka. Duokš atgal eilėraščius. Geriau teparašo Eugenijus“, – pasakė tvirtai, nunešė tasai sąžine nespekuliavęs dainius mano „kūrybėlę“ į „Literatūrą ir meną“, kur skyriaus vedėju tuomet dirbo E. Mauzevičius, ir... „žodis tapo kūnu“, ačiū tiems šviesios atmintiems vyrams!
Pedagogas, poetas, vertėjas (išvertęs netgi garsiąją graibstomą ir šiandien A. Tolstojaus knygą „Auksinis raktelis arba Buratino nuotykiai“!), Valstybinės premijos laureatas, daugelio melodingų dainų žodžių ir operos (su V. Laurušu) „Paklydę paukščiai“ libreto autorius E. Matuzevičius savo „Autobiografinėse pastabose“ 1957 m. rašo: „Gimiau aš 1917 m. Rusijoje, Dono srityje, Uriupino stanicoje, kur tuo metu mano tėvai buvo laikinai apsigyvenę kaip karo pabėgėliai. Vaikystę ir jaunystę praleidau Šiaurės Lietuvoje (aludarių ir poetų krašte Krinčine, Pasvalio rajone, kur ir mirė, – aut.) (...) Vasaromis gana daug keliaudavau po Lietuvą. Buvo toks mūsų „keliautojų būrelis“ – trys, keturi žmonės. Pinigų mes turėdavome vos keletą litų, bet tai mums netrukdė apkeliauti, išvaikščioti visą Aukštaitiją, Žemaitiją, keletą kartų pasiekti Baltijos jūrą, Palangą, Klaipėdą, Juodkrantę, Nidą... Tada pirmą kartą drauge su jūros vėju į mano eilėraščius atėjo jūros motyvai. Nuo to laiko ypač pamilau nuostabią Lietuvos gamtą, neužmirštamus, kupinus grožio peizažus, geraširdiškus, paprastus žmones, kurie mus pakely priglausdavo (...) Norėtųsi dar parašyti ir padovanoti skaitytojui ne vieną knygą, kuri pasiektų jo širdį ir protą, kuri padėtų jam gyventi, padėtų geriau pažinti ir suprasti patį save“.
Parašė. Daug. Dėkui humanistui poetui Eugenijui Matuzevičiui. Mus žavi ir žavės jo amžinai paprastas žmogiškumas. Gyvenime ir kūryboje, kuri mums liko: „Negesk, švyturio ugnele!”
Jau paruošta spaudai ir po 45 metų, 2016-aisiais gal pasirodys mano eilėraščių rinktinėlė „Jūros seminarija“, kurios rankraštį siūlau Stasio Lipskio leidyklai „Žuvėdra“. Joje būtinai bus ir E. Matuzevičiaus „Gero vėjo“. Beje, nūnai žinomas kritikas – leidėjas S. Lipskis 1968 metais parengė stamboką mano eilėraščių publikaciją savaitraštyje „Literatūra ir menas“.