Regionų atvejis – indeksacija ar devalvacija?

Robertas Dargis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas

Amerikiečių verslo teoretikas ir pramonės inžinierius Williamas Edwards Demingas yra pasakęs: “Nepakanka stengtis iš visų jėgų. Tu turi žinoti, ką daryti, ir tik tada stengtis”. Šią išmintį, kaip rekomendaciją, galėtume pritaikyti daugeliui mūsų viešosios politikos sprendimų. Bet šį kartą pakalbėkime apie vieną jų - mūsų regioninę politiką.

Neseniai rašiau apie naują niekam nereikalingą darinį - Regionų ministeriją, ir kaip ji augins biudžeto išlaidas. Tačiau Šiauliuose vykusiame regionų forume iš merų, bendruomenių ir verslo išsakytų minčių akivaizdu, kad nesprendžiamos savivaldos problemos gilėja. 

Po kiekvienų rinkimų didžiosiomis raidėmis vyriausybės programoje būna įkalta ta pati tiesa: Vyriausybei regioninė plėtra yra vienas svarbiausių politikos prioritetų. Vietos viešosios investicijos laikomos labai svarbiomis, siekiant pritraukti privačias vidaus ir užsienio tiesiogines investicijas, gerinanti visų gyventojų gerovę ir skatinant vietos darbo rinkas.

Dėmesys regioninei plėtrai pastaruoju metu  rodomos per savivaldybių funkcijų centralizavimą. Nuo 2008 m. atsakomybės buvo perskirstytos daugiau nei 10 kartų, daugiausia perduodant atsakomybę centrinei valdžiai. Ir čia užkoduojama  pagrindinė bėda, nes iš savivaldos atimamos šeimininko teisės jo teritorijoje, o svarbiausia – savivalda beveik neturi sprendimų teisės sprendžiant regiono ar miesto ekonomikos ir jos ateities klausimus. Visiškas absurdas, nes meras yra renkamas tiesiogiai vienmandatėje rinkimų apygardoje,  ir atskaitingumas gyventojams lemia išskirtinį mero statusą – vietos rinkėjai jam deleguoja teisę priimti svarbiausius sprendimus, kurie yra susiję su miesto ar regiono gerbūviu ir ateitimi.  

Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) konstatuoja, kad šiuo metu savivaldybių ištekliai yra riboti, o Lietuva yra labai priklausoma nuo nacionalinės ir ES paramos vietos ir regionų investicijų srityje. Dabar savarankiškosios Lietuvos savivaldybių pajamos nesiekia net 20 procentų.

Jau dabar matome, kokie neefektyvūs yra centralizuoti procesai. Puikus pavyzdys yra regiono savivaldybėse vykdomi ES lėšomis finansuojamus investiciniai projektai. Merai nuolat kalba apie tai, kad centrinės valdžios subiurokratizuoti procesai ir nepasitikėjimas savivalda beviltiškai sulėtino visus sprendimų priėmimus. 2021-2027 m. laikotarpiui LT Regionų plėtros programoje regionams skirta  1 623 946 200 Eur ES lėšų. Šie projektai turėjo pajudėti 2021-2022 metais, o viskas vėluoja dvejus metus. Realiai padaryta darbų per visą Lietuvą yra nepilni 3%(~45.000.000). 

Ir tai ne merų išsigalvojimai. Pažiūrėkime Valstybės kontrolės 2024 m. valstybinio audito ataskaitą apie 2022-2030 m. Regionų plėtros programą, kur konstatuojama, kad programos patvirtinimas vėlavo 6 mėnesius (vėluojant patvirtinti programą, trumpėja laikotarpis, skirtas ES finansuojamų projektų įgyvendinimui), programos projektas keistas ar perrašytas 5 kartus, 5 ministerijų regioninės pažangos priemonės parengtos į Darbo grupes neįtraukiant regionų ir savivaldybių. 27 proc. savivaldybių nurodė, kad nesutampa jų įvardijami vietos poreikiai su tais, kuriems spręsti numatytos regioninės pažangos priemonės.

Praėjo metai nuo valstybės kontrolės išvadų pateikimo. Kas pasikeitė? O gi nieko… nors ne , klystu – kuriame dar vieną biurokratinį darinį – Regionų ministeriją…. 

Niekas nekalba dar apie vieną, mano galva, svarbiausią aspektą – valstybės biurokratinis aparatas stabdydamas šių projektų eigą ir šių pinigų įveiklinimą praranda apie 600 mln. eurų. Tai pinigai, kurie sugrįžtų į valstybės biudžetą per mokesčius, aplinkinių veiklų “įsukimą” ir nuo jų sumokėtus mokesčius. Kad geriau suprasti, ši suma sudaro ketvirtadalį numatomo kitų metų Krašto apsaugos ministerjos biudžeto (2,38 mlrd. eurų). Nei viena valstybė negali leisti sau prabangos prarasti tokių pinigų, bet mes, matyt, ir čia esame drąsi šalis…. 

Šiaulių regiono forume merai pabrėžė, kad regionų potencialas išnaudojamas minimaliai – vos 10 proc. Kas trukdo jiems atsiskleisti? Vadovai tas pačias priežastis: perteklinė biurokratija, centralizuoti sprendimai, nepasitikėjimas, demografija  ...

Metai iš metų tiek merai, tiek regionuose veikiantis verslas  kalba apie šias problemas, o situacija nesikeičia. Kaip neturėjome tai ir neturime vienos institucijos atsakingos už migracijos politiką. Turime suprasti, kad Migracijos departamentas nėra migracijos politiką formuojanti institucija – tai paslaugas teikiantis ir leidimus išduodantis departamentas.   Politikai ir valstybės vadovai ir toliau užsispyrusiai šią problemą ignoruoja, kalbėdami apie gimstamumo skatinimą, didesnes išmokas ir nedrįsta garsiai pasakyti, kad be kryptingos ir  ilgalaike strategija pagrįstos migracijos politikos mes demografijos klausimų jau nebeišspręsime. Tiesiog jau fiziškai to neįmanoma padaryti. Bet galime ir toliau apsimetinėti, kurti pasakas, paremtas paskatomis, taip pat kurtinaujas ministerijas, kurios tiesiog didins biurokratiją ir nespręs problemų. Tuo metu  regionai riedės žemyn, nes darbo jėgos problema regionuose tik didės…

Šiaulių forume dalyvavusių Seimo narių klausiau, tai kaip jie ketina spręsti merų įvardintas problemas. Dominavo du atsakymai: tas nenumatyta mūsų partijos programoje, o kitas – teikite siūlymus.... Bet juk Seime šiuo metu darbuojasi 9 buvę merai, kelios dešimtys buvusių savivaldybių tarybos narių, buvusių merų patarėjų.... Rodos, problemos, su kuriomis susiduria savivaldybės, yra tikrai žinomos ir belieka kartu su merais surėmus pečius jas spręsti.... Ir išradinėti dviračio nereikia, nes  jau beveik prieš penkerius metus EBPO yra pateikusi ataskaitą ir rekomendacijas apie Lietuvos savivaldybių gebėjimų konsoliduoti ir finansuoti viešąsias investicijas stiprinimą. Ten surašyti geriausi Europos pavyzdžiai ir patirtys. 

Beje, labai įdomi šios ataskaitos detalė - joje teigiama, kad Lietuvos Savivaldybių asociacijos (LSA) vaidmuo yra svarbus, tačiau jo taikymo sritis yra ribota. LSA vaidmuo vertikaliame koordinavime ir parama vietos valdžios (VV) institucijoms Lietuvoje yra prastesnis nei lyginamosiose šalyse. Daugelyje šalių tokios asociacijos  atlieka svarbų vaidmenį tarpininkaujant tarp centrinės valdžios ir savivaldos, atstovaudama jų politikos kryptis ir užtikrindama, kad VV interesai gerai atsispindėtų nacionalinėje ir kartais ES politikoje. Danijoje VV asociacija atlieka ypač svarbų vaidmenį, nes būtent ji  derasi dėl VV išlaidų, mokesčių ir skolų limitų. Suomijos savivaldybių asociacija atstovauja vietos ir regionų valdžios institucijoms tiek su centrinės valdžios, tiek ir ES lygmeniu. Ji taip pat teikia konsultacines paslaugas didelėms investicijoms per dukterinę įmonę, Suomijos konsultavimo grupę, kuri aptarnauja didelius miestus ir miestelius, taip pat mažas savivaldybes ir užtikrina tarptautinės plėtros konsultacijas.

Lietuvos savivaldybių asociacija vienija 60-iai miestų ir rajonų savivaldybių, t.y. visos Lietuvos tiesiogiai renkamų vadovų galią. Tai kodėl iki šiol ji yra prašytoja, o ne lygiavertė partnerė su mūsų sprendimų priėmėjais? 

Nenoriu būti pesimistas, bet, matyt, visas bandymas keisti situaciją baigsis ministerijos įkūrimu, po kitų rinkimų vėl konstatuosime, kad situacija negerėja ir tada vėl rašysime naują Baltąją knygą arba kursime naują  biurokratinį darinį... Bet čia ne švietimo sistema ir nepavyks indeksuoti  rezultatų, nors gal mūsų išmanūs biurokratai ir čia pritaikys indeksaciją. Indeksaciją, kuri su kiekvienu panašiu sprendimu devalvuoja mūsų visų gyvenimus ir ateitį.