Scenos maestro, tapęs palangiškiu: „Dainuoju, nes jaučiuosi reikalingas“

Linas JEGELEVIČIUS, 2011-01-18
Peržiūrėta
980
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

73-ejų metų Eduardas Kaniava su gastrolėmis išnaršė visą pasaulį, kalbant tiksliau, koncertavo arti šimto šalių, bet operos maestro ramybę kartu su savo žmona rado Palangoje, kur jis gyvena tėvų namuose. Iškilus baritonas prieš kelis metus viešai paskelbė apie savo pasitraukimą nuo didžiosios scenos, bet E. Kaniava purto galvą: „Netiesa! Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, regis, prieš du metus, atlikęs Džiuzepe Verdi Rigoleto partiją, pasakiau, kad tai buvo paskutinis toks mano vaidmuo. Na, žiniasklaida ir pasigriebė, ir nusinešė... Kol dar turiu parako ir jaučiuosi kitiems reikalingas, dainuoju: vien praėjusiais metais surengiau solinių 50 koncertų, o kur dar „Trijų Tigrų“ projektai. Be to, dar dėstau Klaipėdos Universitete, esu Klaipėdos muzikinio teatro meno tarybos narys ir neseniai buvau pakviestas teatre dėstyti teatrą...“

 

Ko gero, ne kiekvienas septyniasdešimties metų sulaukęs vyras, gali pasigirti tokia aktyvia veikla. Kas jums suteikia energijos?

Kai manęs paklausia, kaip aš laikausi, kai noriu labai pasigirti, atsakau: „Man trūksta laiko“. Manau, kad kai žmogui trūksta laiko, jis yra kažkam reikalingas. Kai žmogus jaučiasi, kad jis yra kažkam reikalingas, geresnio dopingo ir negali būti.

Kada ir kas jums pranašiškai pasakė, kad jūs galite dainuoti? Ir ne tik – stebinti savo balsu žiūrovus.

Niekuomet gyvenime, prisipažinsiu, negalvojau, kad aš galiu būti dainininkas. Dar mokydamasis mokykloje, turėjau labai didelį norą tapti chirurgu. Deja, prisipažinsiu, mokiausi mokykloje labai vidutiniškai. O tais sovietiniais laikais įstoti į Medicinos Institutą ar Medicinos fakultetą Vilniaus Universitete buvo nežmoniškai sunku, nes tuomet į šią specialybę buvo milžiniški konkursai. Bet tuomet studentai, siekiantys savo tikslo, žinojo tokią gudrybę: pirmiausia įstoti į Veterinarijos Akademiją, pasimokyti joje vienerius metus, praeiti histologijos ir anatomijos kursus, o po metų sugrįžti į pirmą kursą Medicinos Institute. Tokie dalykai tais laikais buvo įmanomi.  Toks buvo mano planas. Tačiau aš turiu tokią savo žvaigždę, kuri pakreipia mano likimą ir gyvenimą tam tikra linkme. Kai įstojau į Veterinarijos Akademiją, pradėjau dainuoti jos nepaprastai garsiame vyrų chore. Jo dirigentas, Andrius Kairys, man davė padainuoti keletą solinių dainų. Vieną dieną mes atvažiavome koncertuoti į Vilnių, kur mūsų koncerto turėjo klausytis ir Lietuvos scenos legenda Kipras Petrauskas. Aš solo sudainavau kompozitoriaus Švedo dainą „Baltos gėlės“. Po pirmos dalies visi man ėmė šaukti, kad manęs ieško pats K. Petrauskas. Jis man pasakė: „Brolyti, tau reikia ne paskui karvių uodegas vaikščioti, o eiti į sceną ir dainuoti.“ Jau kitais metais aš buvau Lietuvos Konservatorijos studentas. O būdams trečio kurso studentas, aš buvau pakviestas dainuoti į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą.

Ar buvo gyvenime tokių akimirkų, kad jūsų žvaigždė būtų nuo jūsų nusisukusi?

Tos žvaigždės globą aš labai jaučiu visą gyvenimą. Būna, kad žmonės gyvenime dažnai abejoja ir negali apsispręsti, o man tarsi kažkas pašnibžda: „Daryk šitaip!”  Atsakant į jūsų klausimą, pasakysiu: mano profesija tokia, kad negali būti nesėkmių. Laimei, jos mano gyvenime buvo labai laikinos. Be abejo, buvo ir sunkių metų, teko ilgiau kaip metus dėl balso stygų traumos nedainuoti. Buvo labai sunki trauma. 1972-ais metais turėjau ilgas, tris su puse mėnesio vykusias gastroles Australijoje ir Naujoje Zelandijoje. Sudainavau daugiau kaip devyniasdešimt koncertų. Matyt, aš per tas gastroles taip persitempiau, kad sugrįžęs namo, pajutau, kad mano instrumentas – balsas – nelabai manęs klauso ir tarnauja. Atlikus medicinius patikrinimus, gydytojų sprendimas buvo vienbalsis: būtinas stacionarinis gydymas ir labai daug poilsio. Bet, laimei, mano žvaigždė ir vėl man buvo palanki – mano balsas nepatyrė nepataisomos žalos.

Sovietmečiu jūs labai daug koncertavote užsienyje. Ne paslaptis, kad tuomet visi, kurie turėjo galimybę prasiveržti pro sovietų „geležinę sieną“, buvo KGB dėmesyje. Ar jūs, kaip artistas, jutote sovietų saugumo akis?

Be jokios abejonės, tais laikais buvo visko su KGB. Tiesa, kad kai kurie menininkai dirbo saugumui, kad saugumiečiai domėjosi kelionėmis į Vakarus. Pasakysiu atvirai: su manimi nebuvo šnekėta, bet apie mane tikrai buvo šnekėta. Aš tuo nė kiek neabejoju. Tiesiog tais laikais, jeigu išvažiuodavai į užsienį, o ypač tokias šalis kaip Jungtinės Amerikos Valstijos ar Australija, negalėjo būti, kad išvažiuotum ir ten būtum nestebimas, ar kad apie tave nekalbėtų. Bet, kartoju, jokių įpareigojimų ar pokalbių su ta tarnyba aš niekada neturėjau. Galbūt mane „saugojo“ tai, kad tuo metu turėjau aukščiausią Tarybos Sąjungos apdovanojimą – buvau TSRS liaudies artistas.

Kokiomis privilegijomis galėjote tuomet naudotis turėdamas tokį vardą?

Tiesą pasakius, tų išskirtinių privilegijų nebuvo tiek daug ar labai ryškių. Na, galėčiau paminėti tai, kad man koncertų organizatoriai pirkdavo vietą traukinio vagone, skirtiems labai svarbiems asmenimis. Savotiškas VIP atitikmuo šiandien. Arba, tarkime, nuvažiavęs į kokį nors Sovietų Sąjungos miestą, apsistodavau erdvesniame kambaryje. Bet, patikėkite, tas titulas man nedavė jokio materialinio paskatinimo.

Aš šiandien Lietuva deramai pasirūpina savo iškiliausiais artistais, menininkais?

Na, sovietmečiu tie titulai su žodeliu „nusipelnęs“ buvo dalis sistemos, kuri tuo labai rūpinosi. Žinia, mes dabar tokių titulų artistams nesuteikiame, bet negaliu sakyti, kad Lietuva nesirūpina savo iškiliais meno žmonėmis. Juk žinote, kad kiekvienais metais yra skelbiami Nacionalinių premijų laureatai, yra nemažai ir kitų premijų. Beje, įdomu tai, kad visi tie sovietmečiu suteikti vardai, pavyzdžiui, nusipelnęs liaudies artistas, niekur nėra nubraukti. Žinoma, kad nebeliko tų žodžių pradžioje. Todėl kartais ir dabar įvairiuose leidiniuose matau, kad esu pristatomas kaip Lietuvos nusipelnęs liaudies artistas.

Jūs esate koncertavęs beveik šimte įvairių pasaulio šalių, susilaukėte tarptautinio pripažinimo.  Bet ar jūsų karjeroje kada nors nutiko taip, kad jūsų koncertas būtų patyręs fiasko?

Po ilgų gastrolių Australijoje ir Naujoje Zelandijoje 1972-ais metais, regis, po mėnesio, jau grįžęs į Lietuvą, susiruošiau į solinį koncertą Jaltoje. Iki šiol prisimenu, kad vos ne vos padainavau jo pirmąją dalį, o po jos pasakiau: „Ne, daugiau negaliu“. Pajutau, kad mano balsas – kaip ne mano, neatsigavęs po gydytos balso stygų traumos.

Ar patyrėte daug intrigų užu scenos?

Žinau daugelio nuomonę, kad teatre ar mene yra labai daug intrigų. Noriu pasakyti: tai – nesąmonė. Kadangi man teko paragauti politiko duonos (E. Kaniava-Socialdemokratų partijos narys, buvęs Seimo narys – aut.), tai galiu pasakyti: lyginant su politikų intrigomis, menininkų intrigos atrodo vaikų darželio lygio. Ko gero, didžiausios intrigos teatre yra dėl negauto vieno ar kito vaidmens. Bet tai –smulkmenos.

Ar viską jūs dainuojate? Kokios operos partijos nesiimtumėte, o gal nesiėmėte dainuoti?

Mano karjeroje buvo atvejų, kuomet aš atsisakydavau man pasiūlytų vaidmenų. Save laikau tikru profesionalu, todėl visada rinkausi, kas man tinka, o kas ne. Įsitikinęs, kad kiekvienas scenos žmogus turi mokėti pasakyti ne tik „taip“, bet ir „ne.“ Neduok Dieve, papulti į tokią kūrybinę situaciją, kai vaidmuo ar kūrinys yra tolimas ar svetimas. Natūralu, kad kiekvienas teatras turi savo interesus, bet kartais atlikėjui savo interesai turi būti svarbesni. Pavyzdžiui, man kažkada buvo pasiūlyti vaidmenys, kurie reikalauja bosinio balso. Aš atsisakiau, nes toks vaidmuo prieštarautų pačiai gamtai.

Keliomis kalbomis galite dainuoti?

Jeigu prireiktų, ko gero, uždainuočiau ir kiniškai. Bet noriu pabrėžti štai ką. Labai svarbu suprasti ką dainuoji. Jeigu jums parodyčiau klavyrą, pamatytume, kad virš kiekvieno žodžio yra parašytas vertimas. Dainuoti yra tekę labai įvairiomis kalbomis – ir rusų, ir ispanų, ir italų, ir kitomis kalbomis. Tačiau aš niekada nebuvau dainuojanti papūga – aš žinau, ką aš dainuoju.

Jūs kartu su Vladimiru Prudnikovu ir Virgilijumi Noreika dėl jūsų bendrų koncertų esate vadinami trimis Baltijos tigrais. Paaiškinkite, iš kur kilo toks pavadinimas? Ar jis yra dalis jūsų rinkodaros?

Papasakosiu istoriją trumpai. Trys rimti vyrai, operos solistai, V. Noreika, V. Prudnikovas ir aš, prieš dvylika metų, tai yra Tigro metais, pasikalbėję nusprendėme Naujųjų metų koncertui truputį paišdykauti. Paruošėme labai žaismingą programą – dainuojame rimtą itališką ariją ir staiga „nusukame“ į kokią nors lietuvių liaudies dainą. Beje, koncerto afišoje buvo parašyta: „Tikro garso koncertas“. Taigi koncerto vedėjas Sigutis Jačėnas, mus pristatydamas Vilniaus sporto rūmų salėje, praneša žiūrovams: „Šiandien išgirsite tigro balso koncertą..“ Žodžių žaismas, bet smagus. Be to – koks sutapimas! –tais pačiais Tigro metais Kauno Zoologijos sode tigrė atsivedė iškart tris tigriukus. Mus, tris operos solistus, pakvietė būti tigriukų vardatėviais. Taip gimė mūsų pavadinimas.

Kalbant apie skaičių „tris“, ko gero, pasaulyje yra žinomiausia kita trijulė – trys tenorai: Placido Domingo, Jose Careras ir Lučiano Pavaroti, kurie save pasaulyje reklamavo nuo 1990-ųjų iki 2000-ųjų. Ko trūko Trims Tigrams tapti pasaulinio garso trio? Pinigų? Kitos šalies vardo? Ypatingo vadybininko?

Reikia turėti ypatingai gerą vadybininką. Be to, būtina, kad jis turėtų tarptautinį pripažinimą, bet ne tik Lietuvos. Deja, kalbant apie meno vadybininkus, Lietuvoje nėra nė vieno vadybininko, kuris būtų pripažintas visame pasaulyje. Patikėkite, žinomiausi pasaulio atlikėjai, kol jie neperžengia Jungtinių Amerikos Valstijų didžiausių scenų, tol jie pasaulinio pripažinimo  nesulaukia. Taigi, svarbiausia – vadybininkas. Kita vertus, jeigu vertintume mūsų individualius pasiekimus, mes visi – ir V. Noreika, ir V. Prudnikovas, ir aš – esame koncertavę daugelyje pasaulio šalių. Kaip Trys Tigrai, ko gero, esame labiau žinomi Baltijos regione, taip pat buvusioje Tarybų Sąjungoje. Beje, vien lapkričio mėnesį mes Lietuvoje surengėme 15 koncertų. Tai- nemažai. Mus vis dar kviečia, nors mes jau nesame jaunikliai (šypsosi).

Ar Lietuvos televizijų įvairiuose muzikos projektuose girdite daug nemokšų dainininkų? Ar jus tai erzina?

Girdžiu ir daug nemokšų, ir jie erzina. Dainavimas man yra amatas. Bet kuris žmogus, kuris siekia dainininko profesijos, nesvarbu, kokie yra jo profesiniai tikslai, pirmiausia turėtų pasimokyti dainuoti. Nesvarbu, ar profesionalioje studijoje, ar pas pedagogą. Deja, televizijoje matau nemažai ir tokių, kurie paprasčiausia nepažįsta gaidų. Gerbdamas visus atlikėjus, sakau: jie yra mėgėjai, o ne profesionalai. Nesvarbu, kad jiems televizija galbūt ir sumoka už dainavimą.

Ačiū jums už pokalbį. Sėkmės.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Šeštadienį, gegužės 7 dieną, Palangos Koncertų salėje Ukrainos Charkivo nacionalinio akademinio operos ir baleto teatro baleto artistai ir orkestras surengė jaudinantį ir širdį veriantį pasirodymą.


Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras atvyksta į Palangą: dieną galima mėgautis saulės ir jūros voniomis, o romantiškus vasaros vakarus palydėti scenos meistrų koncertuose ir spektakliuose. 


Palangos senosios gimnazijos biologijos mokytoją Daivą Urbštienę gyvenime sunku labai nustebinti, tačiau kai prieš karantiną, viename susitikime jai prisistačius mokytoja, vos ne visi ėmė sutartinai prisiminti savo mokyklas, mokytojus ir net atskirus dalykus, ji širdyje nusistebėjo: „Žmonės, baigę mokyklą prieš 30 metų ir daugiau, iki šiol prisimena ir kalba apie savo buvusius mokytojus.“


„Solistui visada būna malonu, kai sulaukia publikos pripažinimo. O jeigu už sukurtą vaidmenį, už sunkų darbą nusipelnai dar ir „Auksinio scenos kryžiaus“ – tai didžiulis įvertinimas, tai – tiesiog laimė“, – prisipažino operos solistas Tadas Girininkas, šiemet Tarptautinės teatro dienos proga apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“...


Viešėdami Šventojoje nepraleiskite progos aplankyti unikalų objektą - ant kopos netoli sveikatos centro „Energetikas“ esančią Žemaičių alką, rašo Virginija Kesminė, laikraščio "Vakarų Ekspresas" žurnalistė.


Viešoji įstaiga „Palangos orkestras“ Kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko įsakymu pripažintas profesionaliojo scenos meno įstaiga.


Antradienį, birželio 16 d., Savivaldybėje lankėsi ir su miesto meru Šarūnu Vaitkumi susitiko Lietuvos operos ir baleto teatro operos solistas Vytautas Kurnickas bei dainininkė Gražina Skinderytė-Kurnickienė.


Visai Lietuvai kalbant apie Saulių Skvernelį užklupusią sunkią ligą – premjeras serga pirmos stadijos limfoma, vėžiu, Palangos politikai, vaizdžiai tariant, noriai kalba apie gyvybę Marse ir gėjų teises, tik ne apie savo sveikatą. „Palangos tilto“ šaltiniai kurorto sveikatos įstaigose teigė, kad miesto politiką jose išvysti galima išvysti nebent su sloga....


Po rekordinių 2015-ųjų, kai per metus Lietuvos oro uostai aptarnavo 4,2 mln. keleivių ir 50 tūkst. skrydžių, Vilniaus, Kauno ir Palangos oro vartai neketina sustoti. Pusmečio statistika rodo, kad šiemet sausio-birželio mėnesiais per Lietuvos oro uostus jau skrido 2,2 mln. žmonių – t. y. 14,6 proc. daugiau negu pernai tokiu pačiu metu. Skrydžių skaičius per tą patį laiką ūgtelėjo...


73-ejų metų Eduardas Kaniava su gastrolėmis išnaršė visą pasaulį, kalbant tiksliau, koncertavo arti šimto šalių, bet operos maestro ramybę kartu su savo žmona rado Palangoje, kur jis gyvena tėvų namuose. Iškilus baritonas prieš kelis metus viešai paskelbė apie savo pasitraukimą nuo didžiosios scenos, bet E. Kaniava purto galvą: „Netiesa! Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius