Tarpeklyje berniukas mojo mums iš olos, o prancūzų pora – mūsų „antrininkai“

Inga ŠVIESAITĖ

Mūsų rytas prasidėjo anksti. Ir ne todėl, kad kažkur skubėjome – tiesiog labai puikiai išsimiegojome. Kai aplink tave tokia didybė ir ramybė, kitaip ir negalėtų būti. Kadangi mus supo Atlaso kalnai, o saulė nebuvo dar patekėjusi, pajutau, kad Afrikoje man ... šalta! Apsirengiau kaip įmanoma šilčiau. Pasirodo, ne mes vieni pabudome taip anksti – mūsų kaimynai jau kaitė virdulį ir kvietė rytinės kavos. Pasakiškas jausmas mėgautis karštu gėrimu kalnuose, kai vienintelis garsas, kurį girdi, yra tekantis nedidelis upelis.

Išmoko anglų kalbą iš ... dainų
Mūsų nakties kaimynai man patiko – pasirodė labai šaunūs jaunuoliai, kurie nors ir gyvena „izoliuotoje“ šalyje (siena su Alžyru uždaryta į Europą ir Mauritaniją – norint čia patekti, reikia vizų, o jas gauti yra nepaprastai sunku), domisi jiems nepasiekiamu pasauliu, o norą keliauti malšina žygiais po savo gimtinę. Jie mums pasakojo apie Maroko neturistines, tačiau labai įspūdingas vietas, kurias turėtumėme aplankyti. Tiesą pasakius, kai kurių pavadinimų net nebuvome girdėję. Iš jų sužinojome ir apie vienos arkos griūtį prie Legziros. Šis įvykis dar kartą priminė apie laikinumą – tai, ką gali pamatyti šiandien, nebūtinai pamatysi rytoj. Bam ir štai nebėra dar vieno lankytino objekto. Taip pat mus nustebino ir nepriekaištingos Mohamedo anglų kalbos žinios – buvome įpratę, kad su vietiniais ne taip jau lengva susikalbėti. O, pasirodo, tą nepriekaištingą anglų kalbą jis išmokęs net ne mokykloje, o iš filmų ir dainų. Vadinasi, kai labai nori – tai ir gali!
Po nuostabiai prasidėjusio ryto ir smagių pašnekesių prie kavos, leidomės į savo mini žygį – norėjome dar patyrinėti tarpeklį ir gyvenimą jame. Ir nors atrodo, kad visa erdvė ir laikas priklauso laukinei gamtai, tačiau po valandėlės sutikome ožkaganį su daugybe įvairiausių ožkų. Vienos ėjo uolomis (net neįsivaizduoju, kaip jos taip sugeba), kitos upelio pakraščiu – tačiau visos net neginamos viena kryptimi. Tarsi žinotų, kur yra jų galutinis tikslas.

Berniukas mojavo iš namų ... oloje
Nors marokiečiai gyvena kitaip nei Europos žmonės, tačiau neįsivaizdavau, kad taip kitaip – pakėlę galvas aukštyn išvydome olą, iš kurios mums mojo mažas berniukas. Galėjome įžiūrėti kilimus, keletą buitinių rakandų, todėl supratome, kad tai kažkieno namai. Ir vėl nejučiomis susimąsčiau, kiek nedaug iš tiesų žmogui reikia. Tačiau mus ryjanti vartojimo kultūra bando įteigti kitaip – ir viskas dėl to, kad jaustumeis neva laimingas. O laimingas, deja, dažnu atveju nesijauti. Jei tik žinočiau kaip, būtų tikrai įdomu užsiropšti ten ir pasiteirauti, ar šie žmonės patenkinti tuo, ką turi. Tačiau aš ne ožka ir to nemoku. Tad keliavome toliau.
Ėjome tarpeklio keliu ir gėrėme visą aplinką. Iš tiesų buvo be galo gerai. Saulė kilo aukštyn, darėsi vis šilčiau, drabužių ant mano kūno mažėjo – buvo pats laikas stabtelėti poilsiui, užkandžiams ir kvailionėms. Perbridome seklų upelį ir įsikūrėme ant uolos krašto. Tikriausiai prabuvome čia kokią valandą – taip nesinorėjo judėti toliau. Bet buvo laikas, jei norėjome šiandien pasiekti unikalią vietą Maroke – Ait Benhaddou.

Sutikome labai nesavanaudiškus žmones
Vėl atsidūrėme tarpeklio pradžioje, prieš mūsų akis atsivėrė vaizdas į pačią siauriausią ir stačiausią jo vietą. Kėlėme rankas, stabdėme automobilius, stebėjome, kaip šalia tekančioje upėje kinų porelė skalbia savo rūbus ir fiksuoja visą procesą. Tranzavome kokią valandėlę, kol pagaliau mums sustojo automobiliai – netgi du! Tai marokiečių draugų kompanija, kuri atostogas leidžia keliaujant po gimtinę. Linksmai nusiteikę, labai vaišingi jie mus pavežė iki Tinghrir. Kartu išgėrėme kas kavos, kas arbatos ir persėdę į kitą automobilį patraukėme Marakešo kryptimi. Geras erdvus automobilis, garsiai skambanti muzika, vaišingi šeimininkai, besikeičianti kalnų ir lygumų sintezė ir ... marihuana! Su jais keliavome daugiau nei 150 kilometrų ir kaip supratome, kad kol pasieks Marakešą, 3 suktinės jiems – tai dar ne riba. Kaip ten bebūtų, kelionė buvo gera. Mes ne tik buvome apipilti vaišėmis, tačiau ir stojome įvairiose vietose fotografuotis, jie buvo draugiški ir saugiai (nors pradžioje buvau tuo suabejojus) mus nuvežė iki reikiamo taško. Padėkojome, atsisveikinome ir keliavome toliau. Iki galutinio tikslo – vos 8 kilometrai. Labai norint, praktiškai galima nueiti. Tačiau pakeliui vis stabdėme mašinas – jų nedaug, reakcijos vangios. Mus paėmė senas vairuotojas su dar senesniu sunkvežimiu – už kelionę paprašė 20 dirhamų – net nedvejodami sumokėjome, įsirangėme ankštoje kabinoje ir važiavome toliau. Tas sunkvežimis, tiksliau sunkvežimėlis, buvo toks senas, kad galėjai stebėtis, kaip jis iš viso rieda. Bet rieda! Ir štai po kokių 15 minučių mus pasitiko betemstantis Ait Benhaddou.

Simpatiška prancūzų šeima
Reikėjo susirasti nakvynės vietą – nusprendėme pereiti viešbučius ir paklausinėti kainų. Buvome nusiteikę, jog pavyks lengvai rasti jaukų kambarį už prieinamą sumą. Tačiau mūsų nuostabai, nors miestelis ir buvo itin mažas, apgyvendinimo kainos mums pasirodė neadekvačiai per didelės. Pradėjo lynoti, vis labiau temo. Reikėjo mąstyti greitai. Ir štai likimo dovana! Radome nuostabų kempingą su dušais, baseinu, kavinuke, internetu vos už 5 eurus parai. Įsikūrėme labai poniškai – berberiškoje palapinėje, kur galėjome pasitiesti minkštus čiužinius, buvome apsaugoti nuo vis smarkėjančio lietaus ir kylančio vėjo.
Tą vakarą susipažinome su labai simpatiška prancūzų šeima, kurie keliauja jau ne vieną mėnesį. Nuotykius pradėję Prancūzijoje, dviračiais su savo 1,5 metų sūneliu mynė iki Vokietijos. Pradėjus vėsti orams nusprendė pirkti bilietus į Maroką ir toliau keliauti čia. Tik šį kartą ne dviračiais, o automobiliu. Pasirodo jie, tokie kaip JIS – aistringi keliautojai, kuriems nėra jokių kliūčių. Nors prisipažinę, kad kelionė su mažamečiu vaiku kur kas sudėtingesnė, bet patvirtino visiems žinomą, mano, ir „Adidas“, jau seniai pamėgtą posakį „Impossible is nothing“!
Trumpam aprimus lietui, buvome išėję pasivaikščioti po miestelį, nusipirkti ūkinio muilo skalbimui, žvakių romantikai, ir šiek tiek maisto vakaro užkandžiams. Tiesą pasakius, vaikščioti nelabai buvo kur, nes miestelis toks mažas, kad greitai susisukome ir grįžome į savo naujuosius laikinuosius namus. Užsidegę žvakes romantiškai išsiskalbėme rūbus, truputį pasisėdėjome ir ilgai netempę į naktį sugulėme. Nes ryt laukia nauja diena. Ir laukia nauji potyriai.