Vertybės išliko – sumažėjo entuziastų

Garsinti Palangą – tai buvo ir yra svarbiausia visų susikūrusių meno kolektyvų užduotis, nesikeičianti net keičiantis laikams ir vertybėms. 1980 metai. Iš nespalvotų nuotraukų žvelgia gausūs kolektyvai, o antraštės skelbia, jog ruošiamasi respublikinei Dainų šventei. Palangos miesto pučiamųjų instrumentų orkestras, Pagyvenusių žmonių šokių kolektyvas, Vaikų lėlių teatras, Kaimo kapela, Palangos miesto Kultūros namų moterų bei vyrų chorai – visi pasižymėjo narių gausa ir noru pradėtą darbą padaryti gerai. Ne visi kolektyvai tęsia savo veiklą iki šių dienų, kai kurie egzistuoja tik dar prisimenančių jų akordus atmintyje. Tuometinė Kultūros skyriaus vedėja Birutė Aleknaitė gyveno „paskendusi“ šių aktyvių žmonių rūpesčiuose ir nuolat planavo jų užimtumą.

Būti geriausiais

Tuomet dar neturėję šiandieninių pavadinimų, kolektyvai visuomet buvo svarbūs kurortiniam miestui. Vasarą miestą nugulusiems svečiams visuomet rengiamos didžiausios šventės ir teikiamos smagiausios pramogos, tačiau „užaugusiems“ meno kolektyvams pamažu viename mieste pasidaro ankšta ir jie skuba savo sugebėjimus parodyti ir kitiems, taip parveždami pasididžiavimo vertų apdovanojimų ir pagerbimų. „Šiais laikais menininkai išvyksta į užsienį, „kelia sparnus“, mes tuomet šito padaryti negalėjom“, - pasakojo B.Aleknaitė. Visgi noras būti geriausiems buvo, ypač smagu būdavo nugalėti kitus Dainų šventėse. Pasak tuometinės Kultūros skyriaus direktorės, atsirasdavo lenktyniavimo jausmas, kuriam visi ir paklusdavo.

Jauni kolektyvai

„Kolektyvuose tuomet vyravo jaunuomenė“, - į prisiminimus nugrimzdo B.Aleknaitė. Trykštantys entuziazmu žmonės ne visuomet atrasdavo kolektyvuose sau vietą, net jei ir nestigdavo noro. Kaip teigė B.Aleknaitė, tekdavo sunkiai dirbti, kol surinkdavo grupę norinčiųjų ir turinčių klausą. Tuomet kitokio palaikymo sulaukdavę ir iš darboviečių palangiškiai ryždavosi prisijungti ir užpildyti savo laisvalaikį. Gaudavę piniginę išmoką ir laisvų dienų skubėdavo rodyti savo talentus liaudžiai. „Tekdavo ilgai ir kantriai mokytis, chorvedžiai turėdavo plušėti visą savo laisvalaikį“, - pasakojo B.Aleknaitė. Tačiau, pasak jos, rezultatai būdavę labai geri ir atnešdavę naudos.

Iš kartos į kartą

Kai kurių kolektyvų tradicijos išlikusios iki šiol, einančios iš kartos į kartą. Kaip prisimena B.Aleknaitė, į repeticijas susirinkdavo ne tik dalyviai, jie atsivesdavo ir savo vaikus, sukurdami didžiulį visą šeimą talpinantį kolektyvą. „Ir dabar dar sutinku žmonių, kuriems ši veikla tarsi „įaugo į kraują“ ir nebeįstengė to atsisakyti“, - pasakojo tuometinė Kultūros skyriaus vedėja. Entuziastų netrūksta visais laikais, jaučiančių tikrąją savo veiklos skleidimo prasmę. Didžiulis talentas – jau vien pateikti savo talentą taip, kad įkvėptum prisidėti.

Kurorto šventės

1970 metais pasirodžiusi kurorto dainų šventė, o kitais metais ir kurortinio sezono atidarymas buvo pradžia visų vėliau gimusių renginių. Svarbiausia misija – suteikti nepamirštamų pramogų, todėl tekdavo plušėti visiems, tiek mažiems, tiek dideliems. Tuo metu turėjęs paklausą Vaikų lėlių teatras sulaukdavo nuolatinių mažųjų žiūrovų dėmesio, tačiau neilgai gyvavęs, nutraukė savo veiklą. Ypatingai atlikėjų širdis nudžiugindavo malonūs atsiliepimai apie pasirodymus. Nors ne visuomet kolektyvuose vyraudavo taika ir santarvė, tačiau siekius įgyvendindavo darniai. Gausūs moterų bei vyrų chorai, garsusis Palangos orkestras nepalikdavo nei vieno abejingo klausytojo, todėl nebūdavo keista sulaukti atitinkamų pagyrų. Puoselėdami savo sukurtas vertybes kai kurie kolektyvai jas išlaikė iki šiol, o išnykęs moterų choras išlaikė tik kai kurias savą vietą jau kitur radusias aktyvistes. Svarbu gyvuoti, kurti, skleisti savąjį talentą ir niekuomet nenuleisti rankų. Puiki pradžia išsitęsė ir nuolat tik tobulėjo, šiandieniniame kontekste įgavusi kitokią, tačiau tokią pačią svarbią prasmę.