Vienintelė Palangos „Auskos“ gidė Vilma Lisauskienė: „Šis pastatas manęs nepaleidžia“

Agnetė Benetytė

Šiandien „Auska“, prabangi sovietmečio vila Palangoje, kuri netolimoje ateity, po beveik 35 milijonų eurų investicijos, virs į modernų sveikatos kompleksą, prabyla per pasakojimus Vilmos Lisauskienės lūpomis. Vilma – vienintelė gidė, pasirinkusi šį objektą kaip savo pagrindinę ir vienintelę ekskursijų erdvę. „Auska“ – vienas ir vienintelis objektas, kuriame šiai dienai vedu ekskursijas. Kai klientai manęs klausia, ar dar kur nors vedu ekskursijas, juokauju, kad esu „vienos dainos dainininkė“(juokiasi). Vis neprisiruošiu – o gal tiesiog nerandu sau kito tokio objekto ekskursijoms. O gal dar „Auskutė“ nepaleidžia?...“ – V. Lisauskienė sakė „Palangos tiltui.“

– „Auska“ jums yra tik vienas iš ekskursijų objektų, ar vieta, kuri jus asmeniškai kažkuo „užkabino“?

– „Auska“ – vienas ir vienintelis objektas, kuriame šiai dienai vedu ekskursijas.

Šis pastatas karantino metu paskatino mane baigti gidų kursus (nors pradžioje planavau išklausyti tik architektūros kursą, kuria domėjausi nuo jaunystės, nors studijavau ekonomiką).

Per pandemiją, susiklosčius aplinkybėms, apsistojau Palangoje (nuo studijų laikų gyvenau mylimame Vilniuje) ir įsidarbinau „Auskoje“ administratore. Iš pradžių nelabai supratau, ką aš čia veikiu. Tačiau keičiantis savininkams ir man vis sugrįžtant į „Auską“, supratau, kad turiu nuveikti kažką jos labui – pasidalyti informacija, kurią surinkau iš įvairių šaltinių: knygų, straipsnių, architekto Juozapo Šipalio prisiminimų, meno kūrinių autorių pasakojimų, „Auskos“ klientų patirčių.

Jei „Auska“ užkabina, tai tikrai visam laikui (juokiasi). Tai liudija ir nuolat sugrįžtantys klientai – ir tikrai ne vien dėl serviso.

– Koks šis objektas, jūsų akimis, yra Palangos istorinių vietų kontekste ir kuo jo vertė išsiskiria iš kitų?

– Nežinau kito tokio vėlyvojo modernizmo objekto Baltijos pakrantėje, taip gražiai įsipatoginusio ant jūros kranto – 22 hektarų pušyne, su tiek gausiai ir puikiai išlikusių aštuntojo dešimtmečio interjero elementų bei meno darbų.

Tai išties išskirtinis objektas, į Palangą priviliojantis ne tik vietinius režisierius, bet ir tarptautines kino kompanijas. Šiomis dienomis į didžiuosius ekranus „išeina“ Talino kino festivalyje geriausiu filmu pripažintas Jurgio Matulevičiaus filmas „Kinų jūra“. Net ir filmo plakate matome vieną iš žinomiausių „Auskos“ simbolių – baseiną (ne, ne Lietuvos formos – tai mano lakmuso popierėlis, ar žmogus buvo mano ekskursijoje).

Tai nuostabi erdvė skleistis menui, todėl labai džiugu ir sveikintina, kad šią vasarą pirmasis šiuolaikinio meno festivalio desantas stipriausiomis pajėgomis „šturmavo“ „Auską“.

Žavi ir paties architekto – tuo metu dar jauno – Juozapo Šipalio išmonė bei pastato formų įkvėpimo šaltinis.

Architektūrinės formos įkvėpimo paslaptį pasiliksiu ekskursijoms, nors nežinia, ar jos dar vyks. Bet taip „meluoju“ jau penktus metus.

Naujieji „Auskos“ savininkai įpareigoti išsaugoti architektūrinį pastato tūrį ir menines vertybes, tad galėjau tuo pradžiuginti architektą. Jis mano, kad SPA paskirtis yra vienas geriausių dalykų, galėjusių nutikti „Auskai“, išsaugant ir įveiklinant tai, kas jau buvo sukurta (nors nei pats pastatas, nei interjeras nėra įtraukti į saugotinų objektų registrą).

– Sakoma, kad „Auska“ buvo kuriama be biudžeto ir reglamentų ribų – kaip jūs šią kūrybinę laisvę „išverčiate“ lankytojams, kad ji būtų ne tik suprasta, bet ir pajusta?

– Na, tas biudžetas vis dėlto buvo – 8 milijonai rublių. Tiek gavo visa Palanga kartu su šio objekto statyba. Buvo modernizuotas vandentiekis, pastatyta nauja telefonų stotis. O štai prieplauka ties „Auska“ taip ir neatsirado – gal dėl lėšų trūkumo, o gal ir dėl kitų, saugumo, sumetimų.

Tačiau menininkai tikrai galėjo pasidžiaugti – pagal tuometinius įstatymus 2 procentai nuo pastato sąmatos buvo skiriami interjerui. Kaip yra minėjusi nuostabaus židinio autorė Nora Blaževičiūtė-Dovydienė, kūrybinės laisvės niekas nevaržė.

Nereikia daug teksto – pakanka pamatyti ir pajusti kūrinių originalumą bei išskirtinumą. Juk kūrė geriausi to laikmečio menininkai.

– O koks klausimas apie „Auską“ jums pačiai vis dar lieka neatsakytas, nepaisant visų sukauptų žinių ir patirties?

– Nežinau, kas „Auską“ taip pavadino ir kas paskleidė tokius gajus gandus apie „Lietuvos formos baseiną“ ar apie tai, kad vila buvo statyta konkrečiai Brežnevui. Tačiau net neabejoju, kad yra daugybė paslapčių, apie kurias net nežinau esant...

– Kas šiandien labiausiai domisi „Auska“ – jaunesni lankytojai ar vyresni, ir kaip skiriasi jų klausimai bei reakcijos? Gal jaunoji karta „Auską“ mato labiau kaip architektūrą, o vyresni – kaip asmeninių prisiminimų ar patirčių vietą?

– Trisdešimtmečiai – pati skaitlingiausia auditorija. Tai greičiausiai sietina ne tik su aktyviu poilsiu, bet ir su aštuntojo dešimtmečio dizaino mados atgimimu. Jie neturi išankstinių nuostatų ar skaudžių patirčių, susijusių su sovietiniu laikotarpiu. Stebisi kai kuriais to meto inovatyviais sprendimais ir net „matuojasi“ juos savo interjerams.

Vyresnieji labiau nori išgirsti istorijų apie to meto nomenklatūros gyvenimą. Jie visuomet aikčioja pamatę prezidentinių apartamentų dydį ir jų įrengimą, prisimindami savo vaikystės erdves, kuriose gyveno.

Dar vienas, kol kas mažiausiai „užgriebtas“, segmentas – užsieniečiai. Jiems įdomi ir sovietmečio santvarka, ir architektūra, ir to laikotarpio menininkų darbai. Ne vienas maloniai nustemba sužinojęs, kad tikrai gali užsisakyti nakvynę prezidentiniuose apartamentuose.

O tradicinis klausimas ekskursijos pabaigoje beveik visada kyla vyrams – apie „slėptuvę“ ar „slaptą išėjimą“, kuris, tęsiantis karui Ukrainoje, virto žodžiu „bunkeris“.

– Kaip apskritai prasidėjo jūsų kelias į gido profesiją – ar tai buvo planuotas pasirinkimas, ar labiau natūraliai atėjęs smalsumas?

– Manau, ekonomikos studijos  Vilniaus Universitete, nebuvo geriausias pasirinkimas. Visuomet labiau traukė humanitariniai-socialiniai mokslai. Tais laikais nebuvo madinga gaišti laiką savęs paieškose.  Susiklostė daug aplinkybių, kurios pastūmėjo į savojo “aš” atradimą - netekau darbo kompanijoje, kurioje išdirbau 15 metų, vaikai tapo savarankiški, paveldėjau būstą Palangoje. Karantinas paskatino apsistoti Palangoje, nes čia buvo mažiau streso ir daugiau laiko sau.

Nuo studentavimo laikų išliko poreikis ko nors naujo išmokti ar sužinoti, tad gidų kursų programa man labai tiko: pasikartojau istoriją, išklausiau paskaitas apie meną ir architektūrą, kas mane visuomet domino...

Svarbiausia, kad man labai patinka dalintis atradimo džiaugsmu. Jau pirmaisiais metais klientus, kurie apsistodavo ar tiesiog užklysdavo į „Auską“, tampydavau po erdves dar nebūdama gide ir pati ne viską žinodama.

– Vedant ekskursijas, ar labiau remiatės faktais, ar intuicija ir lankytojų nuotaika – kaip apibūdintumėte savo, kaip gidės, darbo metodus?

– Turiu stiprią vizualinę atmintį – man reikia matyti tai, apie ką kalbu. Nors gidas paprastai stovi nugara į pasakojamus objektus, aš dažniausiai stoviu šonu, kad matyčiau ir auditoriją, ir objektą.

Žinoma, remiuosi faktais, skaičių nebijau, o kokia gi ekskursija be istorijų. Pagal auditoriją – jų užduodamus klausimus, amžių, kartais intuityviai „priskirdama“ žmones menininkams, o kartais ir pagal grupės progą (vestuvės, draugai iš užsienio) – nusprendžiu, kurioje vietoje labiau įsigilinti ar praplėsti pasakojimą.

Intuicija ir grupės pajautimas yra itin svarbūs – nuo to priklauso, ar ekskursija pavyks. Sunkiausia, kai auditorija labai skirtinga. Tuomet tenka laikytis „griežto reglamento“, kad niekas neužsisėdėtų ant patikusio foteliuko, nepasiklystų erdvėse ir visi išgirstų bent tiek, kiek buvau numačiusi.

– Gyvendama Palangoje, ar jaučiate sezonišką miesto dvilypumą – ir kaip jis veikia jus pačią?

– Tas sezoniškumas vis pasuka mano mintis Vilniaus link. Rudeniop planuoju pabėgimus į parodas, teatrus, kino premjeras Vilniuje – Klaipėdos man nepakanka, nors ir čia lankausi gerokai dažniau nei vasarą.

Esu sakiusi, kad Palangoje galėčiau gyventi, jei bent jau veiktų kino teatras. Todėl su nekantrumu laukiu regioninės filmatekos „Naglyje“ atidarymo.

Pati gamta bando pratęsti patirčių sezoną Palangoje – jūra kuria menus, o aš siunčiu nuotraukas draugams į Vilnių, bandydama juos prisivilioti atvykti į Palangą.

Laikinoji ledo čiuožykla prie Palangos tilto (gaila, kad trumpam) ir Tiškevičių parkas paskatino vėl susirasti pačiūžas (juokiasi).

– Kas jus labiausiai atpalaiduoja ar įkvepia Palangoje – kokie jūsų asmeniniai hobiai ar ritualai prie jūros?

– Jūra yra pagrindinis mano įkvėpimas Palangoje. Maudynėmis stengiuosi mėgautis iki pat vėlyvo rudens, o vaikščiodama sparčiu žingsniu po parką vis pagalvoju, kokį grožį esame paveldėję – Tiškevičių sukurtą.

Vilma Lisauskienė. Asmeninio albumo nuotrauka