Apie žymųjį partizanų vadą Vanagą – A. Anušausko knygoje

Rasa GEDVILAITĖ, 2019-04-20
Peržiūrėta
2166
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Balandžio viduryje Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos kolektyvas pakvietė į susitikimą su knygos „Aš esu Vanagas“ autoriumi, istoriku, Seimo nariu Arvydu Anušausku. Jis papasakojo daug atrastų detalių apie partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago neeilinį gyvenimą, vingiuotus, bet tikslingus jo numintus takus. Papasakojo jis ir apie tuos, kurie šioje istorijoje gali būti pavadinti antiherojais.

Prieš 25 metus poreikiai buvo kitokie
„Tikiu, kad daug girdėjote įvairiais žiniasklaidos kanalais apie šią istoriją, aš galbūt papasakosiu tai, ko nebuvote girdėję. Šią knygą rašiau praėjusių metų visą vasarą. Užtrukau keturis mėnesius. Bet šiaip su šia istorija teko susipažinti prieš 25 metus. Pirmą kartą atsiverčiau Vanago bylą prieš būtent tiek laiko, bet tuomet buvo visai kitokie poreikiai, todėl bylą pavarčius, panaudojus istorinių vadovėlių rašymui, užvertėm ją ir atrodė, kad viskas tuo jau pasakyta ir padaryta, niekada galbūt nebereiks ir atsiversti. Bet laikas bėga, žinios keičiasi, liudininkai taip pat išnyksta. Tie žmonės, su kuriais teko kalbėtis, jų jau nebėra. Ateina nauja karta, kurios žinojimas apie istoriją skiriasi. Teko šias žinias atnaujinti“, – pripažino susirinkusiems knygos autorius A. Anušauskas.
Palangoje viešėjęs svečias atskleidė, jog Rūtos Vanagaitės paviešinti dokumentai, sukėlę didžiulį šurmulį visuomenėje, buvo žinomi nuo 1950 metų, tačiau nebuvo iki galo autorės ištirti.
Kaip paminėjo A. Anušauskas, kiekvienai knygai reikalingi ne tik herojai, bet ir antiherojai, tad jis nagrinėjo ir budelių veiksmus, jų likimus. O koks herojus buvo A. Ramanauskas?
„Mes A. Ramanauską žinome kaip mokytoją, aišku, kaip partizanų vadą. Galima pasakyti, kad jis mokytojavo tik okupaciniu laikotarpiu, kitomis sąlygomis mokytojauti neteko. Ir visada mokytojai buvo pastatyti į okupacinius rėmus. Įsivaizduokit situaciją, kai žmonės nori dirbti savo darbą, o jiems vokiečiai atsiunčia lapelius, kuriuose parašyta, kad patvirtintų, kad jų šeimoje nėra žydų. Dabar tai atrodytų beprotybė, o tada taip pasirašė visi. Žinoma, tuos pasirašiusius būtų galima apšaukti naciais ar kitokiais, bet jie tokie nebuvo, jie tik pakluso tuometėms sąlygoms. A. Ramanauskas siekė pakeisti šias sąlygas“, – apie žymųjį partizanų vadą pasakojo istorikas.
Kodėl jam ėmė kirbėti noras priešintis ir keisti okupacines sąlygas? Tam turėjo įtakos jo matyti vaizdai, kaip deginami kaimai. „Prieš 25 metus Rusijoje man teko apsilankyti karo archyve ir turėjau galimybę pamatyti ataskaitas, apie tuos pačius degintus kaimus. Ir visa tai buvo pristatoma kaip karinės operacijos“, – pasidalijo knygos autorius.

Visų buvo gerbiamas
Partizanų vadas A. Ramanauskas-Vanagas buvo labai gerbiamas, jis apeidavo visą teritoriją, pažinojo visus savo bendražygius. Ir, kaip pastebėjo jo gyvenimą nagrinėjęs istorikas, partizanų vadas niekuomet pernelyg nesislapstė. Visur keliavo, naudojosi pakeleivingų vairuotojų malone. Ir anuomet jo niekas neišdavė, kol galiausiai vienas toks neatsirado.
„Saugumui reikėjo panaikinti vadą. Metodai jų buvo patys drastiškiausi. Pavyzdžiui, jie žinojo, kad A. Ramanauskas pats spausdina spausdinimo mašinėle raštus, tad buvo siųsta užminuota spausdinimo mašina. Ji galėjo bet kur sprogti, bet tai nelabai jiems rūpėjo. Dalijo agentams ginklus, kad sutikę jį galėtų iškart nušauti. Bet niekas jo neišdavė. Ne vienas agentas paslapčia sakydavo, kad nė nesiruošia jo išduoti. Jis turėjo autoritetą. Bet, kaip minėjau, atsirado vienas jį išdavęs žmogus“, – detalėmis dalijosi istorikas.
Jam pavyko sužinoti visų penkių A. Ramanauską kankinusių ir prie to prisidėjusių budelių tapatybes. „Šioje byloje, bylojančioje apie A. Ramanausko įkalinimą, esama daug klastotės, kadangi jiems reikėjo kažkokiu būdu nuslėpti visus kankinimus. Vienas iš saugumiečių išsidavė, ką jie norėjo sužinoti iš A. Ramanausko, tai, ką jam paliko Juozas Lukša, kuris turėjo tiesioginį ryšį su Vakarais. Kiti dalykai nelabai rūpėjo. Pavyzdžiui, A. Ramanauskas buvo suimtas su lenkišku laikraščiu rankose, iš kur jis buvo, jiems nerūpėjo“, – pasakojo apie sužinotas detales A. Anušauskas.
Partizanų kankinimas, pagal išlikusius dokumentus, buvęs labai brutalus. Gydytojai visa tai tuomet aprašė. Buvo svarstoma, ar jis galėjo pasidaryti tokius sužalojimus su lango kabliuku, kaip buvo anuomet teigiama. Ekspertai galiausiai išaiškino, kokiomis priemonėmis A. Ramanauskas buvo sužalotas – jis buvo sukarpytas žirklėmis, liko duobės kaukolėje. „Vėliau ekspertai man padėjo išsiaiškinti ir kitus dalykus. A. Ramanauskas buvo taip nukankintas, kad nebegalėjo nei sėdėti, nei vaikščioti, nematė viena akim ir negirdėjo viena ausim. Klausiau apie tokią būseną, ekspertai man teigė, jog žmogus tokiu tampa, kai netenka daug kraujo. Tokios būklės A. Ramanauskas neva dar pasirašinėjo ir dokumentus. Tie parašai buvo klastojami, bet niekam anuomet tai nerūpėjo“, – kalbėjo istorikas.

Stengėsi dėl dukros
Kaip atskleidė knygos autorius, KGB liko dirbti tik vienas iš A. Ramanausko kankintojų, visi kiti buvo atleisti.
„A. Ramanauskas mėgo žaisti šachmatais, tad jo ėjimai buvo nestandartiniai. Pavyzdžiui, jis atidavė partizanų archyvus. Daug kas stebėjosi, o jis tiesiog norėjo turėti tarsi atramą. Visus užrašus jis atidavė, tik vieną egzempliorių jis paliko pas vieną ūkininką, kuris vėliau juos atidavė A. Ramanausko dukrai ir ši išleido memuarus“, – sakė A. Anušauskas.
Nebuvo pamiršta ir jo žmona, kurią taip pat bandyta tardyti, tačiau viso tardymo metu ji tylėjo, nepratarė nė žodžio. Ramanauskai buvo sutarę, kad bet kokiu būdu jie saugos dukrą – jie abu buvo susitarę ką kalbės. Kai buvo surasta dukra ir padaryta namuose krata, nieko nebuvo surasta, nes A. Ramanausko žmona buvo viską sunaikinusi. Ji buvo partizanų ryšininkė, tačiau jokių tai įrodančių įkalčių nebuvo. Nepavyko to įrodyti ir teismui.
Ir šiaip, patikrinus faktus, istorikas išsiaiškino, jog Birutė Ramanauskienė buvo labai apsukri. Nors kentėjo ir ji, buvo mušama tardymų metu, tačiau ji stengėsi kovoti, rašydavo skundus.
Kadangi dukra buvo svarbiausia, A. Ramanauskas 1957 metų rugsėjį susitiko su ja. Aštuonmetė mergaitė su tėvu kalbėjo mažiau nei tylėjo, tuomet jo išvaizda po kankinimų buvo gerokai pasikeitusi. Susitikimas jam suteiktas dėl to, kad buvo siekiama, jog jis nekalbėtų apie kankinimus.
Susirinkusieji knygos autoriaus teiravosi apie įvairius tų laikų niuansus, norėjo išgirsti jo nuomonę

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Lapkričio 29 d. Palangos senosios gimnazijos IIC ir IA klasių mokiniai dalyvavo edukacijoje „Partizanų paslaptys“.


„Buvo ankstus 2013-ųjų metų Kūčių rytas...Mano sūnus Lukas jau gyveno ir studijavo Londone. Aš – Briuselyje ir laukiau Luko atvažiuojant pas mane Kalėdoms. Tačiau jo nesulaukiau...“ – Jūratė Ardour, Luko mama, prisiminė „Palangos tiltui“. Mamą netrukus pribloškė baisi žinia: sūnus pakliuvo į kraupią auto avariją ir jo gyvybė – ant...


Palangiškio autoriaus knygoje – kitokia Palanga

"Palangos tilto" informacija, 2019 05 06 | Rubrika: Miestas

Palangiškis Marijus Gailius, pažįstamas iš publicistinių straipsnių, knygų apžvalgų „Literatūroje ir mene“ ir kituose leidiniuose, 2012 metais išleido savo pirmąją knygą „Šlapias spalis“, savo naująjį romaną „Oro“ savo miesto gyventojams pristatė 19-osios Nacionalinės bibliotekų savaitės metu. Knygą pristatyti jam padėjo ir...


Palangos miesto savivaldybės viešosos bibliotekos kolektyvas pakvietė į susitikimą su knygos „Aš esu Vanagas“ autoriumi, istoriku, Seimo nariu Arvydu Anušausku. Jis papasakojo daug atrastų detalių apie partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago neeilinį gyvenimą, vingiuotus, bet tikslingus jo numintus takus.


Spalio 28 d. mūsų mokyklos mokiniai Tadas Valiukas, Tadas Jarulis (10 kl), Mantas Gaučius (8 kl.) ir Lukas Jarulis (7 kl.) drauge su Palangos V. Jurgučio pagrindinės mokyklos mokinių komanda, vykdydami bendrą projektą „Mes iš pajūrio“, dalyvavo pėsčiųjų žygyje „Kardo rinktinės partizanų takais“ maršrutu Salantai – Grūšlaukė.


Lietuvos šaulių sąjungos suvažiavimo delegatai šeštadienį patvirtino kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgose tarnavusį pulkininką leitenantą Gintarą Koryzną naujuoju šios organizacijos vadovu. Suvažiavime dalyvavo ir palangiškiai, kartu su kitais deleguotais Klaipėdos apskrities Vakarų (jūros) šaulių 3-osios rinktinės atstovais.


Gegužės 14 dieną Klaipėdoje buvo minima partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena, kurioje dalyvavo ir Palangos Šaulių sąjungos nariai.


2015-ųjų vasarą atsveikinau dukart: spalio 2-ąją arti „Medvalakio obuoliukų“ teritorijos, į kurią patekau per aplinkkelio „šernų vartus“, lepšiaujant, ir spalio 4-ąją, nuo Anaičių – Šaipių pusės aplinkui apeinant už jūrą aukščiau esantį Plazės ežerioką, kaip tartų aukštaičiai, o tada, smėlynų patalais palei jūrą...


Pirmą kartą Lietuvos rekordų knygoje gali atsirasti rekordas ir muzikinio ugdymo srityje. Yamaha muzikos mokykla, pažyminti 20-uosius mokslo metus Lietuvoje, nutarė juos baigti netradiciškai –praėjusį šeštadienį 62 Lietuvos vietovėse surengė koncertus, kuriuose dalyvavo apie 5500 mokinių.


„Visų pirma noriu reabilituoti medžiotojus, o tai dabar dažnai jie pristatomi kaip gamtos niokotojai ir vos ne žudikai. Visokių būna. Bet priminsiu jums Gaseto Ortegos žodžius: „Mes medžiojame ne tam, kad žudytume“, – sako Donatas Žuolys, kurio knyga „Su dvivamzdžiu ir plunksna“ šį vakarą bus pristatoma Palangos miesto viešojoje bibliotekoje.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius