Be jūros – lyg „žuvis be vandens“

Rasa GEDVILAITĖ, 2009-11-20
Peržiūrėta
1939
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Aistringų žvejų, gyvenančių šalia jūros ir sukaupusių daugybės metų patirtį, aprėpiančią daugiau nei 60 metų, likę jau ne daug. Gyvybingumu trykštantys jūreiviai nejausdami baimės visais laikais stoja į kovą su įnoringąja jūra, o didžiausią malonumą patiria pagavę geidžiamą laimikį. Vienas iš senųjų žvejų Valdis Grišinas gyvena Šventojoje ir nekantriai laukia artėjančios Šv. Klemenso – Žvejų dienos todėl, kad likę penki jūros veteranai galėtų tinkamai ją atšvęsti. Nuo 16 metų ėmęsis šio amato V.Grišinas neįsivaizduoja savo gyvenimo be pavojingosios Baltijos, kuri dovanoja ypatingų dovanų ir stiprią sveikatą.

 

Gyventi su jūra

Pirmoji V.Grišino pažintis su jūra įvyko jam sulaukus vos 16 metų, perėmus šią profesiją iš savo tėvo. Šis amatas tęsiamas iš kartos į kartą nepaliko abejingų ir V.Grišino sūnų, kurie nesibodi išplaukti kartu su tėvu į atvirą jūrą. Ne kartą patyręs pavojingų gyvybei nuotykių, V.Grišinas neatsisakė ir niekada nesuabejojo savo pasirinkta profesija. Kadaise iš Šventosios į Palangą plukdęs žmones, prekiavęs alkoholiu ir ėmęsis įvairiausios veiklos, kad išmaitintų šeimą, V.Grišinas visuomet išliko ištikimas jūrai. Pasak sūnaus Vytauto Grišino, jis be jūros, kaip „žuvis be vandens“.

 

Ekstremalios situacijos

Atmintyje išsaugojęs galybę prisiminimų, net ir apie pavojingiausius V.Grišinas šiandien kalba neslėpdamas šypsenos. Sunkumai bebaimį jūreivį metams bėgant tik užgrūdino. 61 metus šia veikla užsiimantis vyras prisimena ne kartą saugojęs savo gyvybę. Kartą didelių nesklandumų sukėlęs nutrūkęs vairas pažadino tuomet dar pradėtą kaupti patirtį ir padėjo sėkmingai išsaugoti bendražygius. Pasak V.Grišino, didžiausius išbandymus sukeldavo žiema, kai viskas tapdavo ledu, sustingusiu ir nepajudinamu, tekdavo į pagalbą pasitelkus kirvuką kapot „užšalusius“ lynus. Dar prieš armiją plaukiojęs V.Grišinas pajuto net ir apgadinto laivo sugrąžinimo į uostą svarbą, mat visi dingę laivai buvo fiksuojami, kad nebūtų dezertyravusių kareivių.

„Net ir šaukiantis pagalbos, retai jos jūroje sulauksi“, - pasakojo V. Grišinas. Pasak jo, tai pavojinga ir patiems gelbėtojams, tai jie bijodavo rizikuoti. Jūreiviai privalėdavo iš visų keblių situacijų išsisukti patys. „Šiais laikais mes turim susisiekimo priemones, ištikus bėdai, o seniau tokių dalykų nebūdavo“, - šiuolaikinės žvejybos privalumus išdėstė Vytautas Grišinas. Stengdamiesi nepakliūti į uraganą, žvejai imasi visų saugumo priemonių, domisi prognozėmis, anksčiau tekdavo rizikuoti, nežinant, užklups ar neužklups koks nelaukiamas uraganas. 

„Kartą ir aš mačiau baltą tunelį“, - pasakojo V.Grišino sūnus Vytautas, kartą patyręs ledinį vandens šaltį. Pasak jo, buvo gera sugrįžti į krantą, tačiau į jūrą išplaukti visgi išlieka didžiulė atgaiva.

 

Įvairūs radiniai

Be didesnio ar mažesnio žuvies laimikio niekada negrįžtantys žvejai visuomet gali pasigirti pačiu didžiausiu ir nepamirštamu laimikiu. V.Grišino pagauta didžiausia lydeka svėrė 60 kilogramų, menkė – 38, vertingoji lašiša – 6. „Po vienos išvykos kartais parsivežam 6-7 tonas strimėlių“, - tiek tėvas, tiek sūnus bėrė įspūdingus skaičius. Be žuvų V.Grišinas prisimena pagavęs ir kitokių „laimikių“. „Kartą ištraukėm miną“, - pasakojo jūreivis. Pusantro metro gylyje stūksojusi mina netrukus, ją atradusių jūreivių, buvo saugiai sugrąžinta į tą pačią vietą. Šiurpą sukėlė ir atrastas žmogaus kūnas, nežinia kada „palaidotas“ jūroje.

Į tinklus pakliuvusių žuvų geidžia ne tik žvejai, bet ir jūros gyventojai ruoniai. Šie dažnai pasigardžiuoja jau sugautu laimikiu. „Mums žuvų negaila, bet gaila sudraskytų tinklų“, - guodėsi giminės amato tęsėjai.

 

Visuomet nutrūktgalvis

Šeimą neskubėjęs kurti V.Grišinas iki santuokos patyrė daug nuotykių. „Visi jūreiviai yra mergišiai“, - patvirtino ir sūnus. Niekada nejautęs baimės jausmo V.Grišinas jaunystėje mėgdavo ekstremaliai pašėlti ir sausumoje. Vairavęs motociklą, pakliuvo į avariją ir susižalojo koją, tačiau tai nesumažino gyvenimiško džiaugsmo, kuris lydi iki šiol. Nesenstantis jūreivis linksmai žvelgia į visus savo patirtus nuotykius, nesigailėdamas nei vienos akimirkos. „Jei išvežtų mane kur nors toli nuo jūros, net ir klupdamas grįžčiau“, - juokavo jūros mėtytas ir vėtytas jūreivis.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Kitą savaitgalį, rugpjūčio 5-7 dienomis, Šventojoje šurmuliuos Jūros ir žvejų šventė. 


Pirmąjį rugsėjo šeštadienį minima Baltijos jūros diena. Rugsėjo 3 dienos rytmetį Palangos lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“ auklėtiniai taip pat  paminėjo Baltijos jūros dieną. Grupėse buvo diskutuojama apie  Baltijos jūrą, jos taršos problemas ir pavojus  žmogui, gyvūnijai bei augmenijai. 


Jau kitą savaitgalį, liepos 30 – rugpjūčio 1 dienomis, Šventoji tradiciškai pakvies į Jūros ir žvejų dieną. Šventės programa sudaryta atsižvelgiant į SAM rekomendacijas ir numatomus žmonių susibūrimo ribojimus, todėl esant būtinybei organizatoriai pasilieka teisę keisti renginių programą.


Fotografijos klasiko Algimanto Kunčiaus serija „Prie jūros. Palanga 1965–2015“ – tai daugiau nei pusę amžiaus besitęsiantys Lietuvos pajūrio gyvenimo fotografiniai užrašai, laiko perspektyvoje tampantys intriguojančia sociologine-antropologine studija, skelbia 15min.lt


Palanga maudynėmis jūros vandenyje netolimoje ateityje galės vilioti ne tik vasarą, bet ir šaltuoju metų laiku – trečiadienį Vyriausybė apsisprendė perduoti Palangos miesto savivaldybei jūros vandens siurblinę bei inžinerinius įrenginius, tai atveria galimybę ateityje tiekti jūros vandenį kurorte veikiančioms sveikatinimo, gydymo bei apgyvendinimo įstaigoms.


Žiemiški orai pajūryje pradžiugino stintos mėgėjus – žvejų tinkluose ši agurkais kvepianti žuvis spurda vis dažniau. Tiesa, pasak vietos žvejų, kol kas laimikis nėra itin gausus – per naktį į tinklus pakliūva vos keliasdešimt kilogramų stintų. Jei oras palankus, pavyksta sužvejoti maždaug 100 kilogramų.


Šventoji trumpiausią metų naktį kviečia sutikti prie jūros

„Palangos tilto“, Palangos m. sav. inf., 2013 06 20 | Rubrika: Miestas

Lietuvai laikas turėti Joninių sostinę, ir šis garbingas titulas atiteko Šventajai, kviečiančiai trumpiausią metų naktį sutikti jūros ir gamtos prieglobstyje. Joninių sostinės atidarymas Šventojoje – birželio 23 d


Kovo 23 dieną Klaipėdos apskrities jūros šaulių sąjunga savo būstinėje Klaipėdoje šventė neeilinę sukaktį – šiemet sukako 90 metų nuo sąjungos įkūrimo. Iškilmėse dalyvavo ir Klaipėdos apskrities jūros šaulių 3-osios rinktinės Palangos šaulių 6-osios kuopos šauliai.


„Tikrai neįsivaizduoju savo gyvenimo be Palangos ir jūros. Bent jau paskutinį dvidešimtmetį – tai tikrai“, – sužinojęs mūsų pokalbio temą patvirtina visų laikų Lietuvos šlagerių karalius maestro Stasys Povilaitis, kitąmet minėsiantis savo penkiasdešimtmetį scenoje. Ir priduria, kad jau nuo kovo mėnesio prasidės jo jubiliejinių koncertų turas po...


Be jūros – lyg „žuvis be vandens“

Rasa GEDVILAITĖ, 2009 11 20 | Rubrika: Kultūra

Aistringų žvejų, gyvenančių šalia jūros ir sukaupusių daugybės metų patirtį, aprėpiančią daugiau nei 60 metų, likę jau ne daug. Gyvybingumu trykštantys jūreiviai nejausdami baimės visais laikais stoja į kovą su įnoringąja jūra, o didžiausią malonumą patiria pagavę geidžiamą laimikį. Vienas iš senųjų žvejų Valdis Grišinas gyvena Šventojoje ir nekantriai laukia artėjančios Šv. Klemenso –...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius