Gyvenimas kurorte yra... anekdotas, kur ir egoistė Žuvis – su meškere

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2015-07-02
Peržiūrėta
1777
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Gyvenimas kurorte yra... anekdotas, kur ir egoistė Žuvis – su meškere

Kai aš, Palangos „dvaro raštvedys“, smalsaudamas vasarėjimo ženklų ir akcentų pajūrio pusmiestyje, Virbališkės take galvojau, kurioje vietoje gegužės rytą girdisi muzika ir jaunų balsai, netoli „Luizos“ susitikau kuklų, santūrų, velniškai darbštų, žemaitiškai atkaklų, originalų, idėjomis verdantį menininką Vytautą Kusą, pasisveikinęs pirmučiausiai klausiau: „Vytai, kaip manai, kurioje Palangos vietoje dabar viešai kalba, groja, klega šventiškai nusiteikę jaunuoliai, palangiškiai, pradinukai, o gal... darželinukai?“ Tai man sviete žinomas dailininkas plius poetas taip atsakė: „Ar žinai, Gedmin, anekdotą apie 80-metį senuką, kuris poliklinikoje otolaringologui arba ausų, nosies ir gerklų ligų gydytojui guodėsi ir klausė: „Sakykite, daktare, kas man ausyse ūžia?“ „Tai ne ūžesys, tai – aplodismentai“, – atsakė senjorui ausų ligų specialistas.
Ir V. Kusas nuėjo, labai praturtinęs mane ir daug ką „Palangietiškajame mene“. Aš pasijutau daug tvirtesnis, „skraidesnis“, nardžiau Paskutinio skambučio dieną po Palangą, gėrėjausi merginų ir moterų šypsenomis, gražiais pasirėdymais ir iš tolo net Algirdą Karačionką mačiau. Namo būčiau net pro Liepoją parėjęs, tiek gera energija „užvaišino“ V. Kusas. Vitalius Litvaitis irgi daug žino gerų anekdotų. Jonas Brindza yra lyrikas. Iš „Švelnumo žemės“: „Prie Nemunėlio aš užaugau, dainų ir pasakų šaly“... Palangoje visokių yra ir visokių reikia. Dieviškumas 99 proc. pilnas velniškos aistros.
Ypač mums reikia tokių, kurie daug ir ilgai juokiasi. Menininkas supranta panašų, žino, kad optimizmą kilsteli net ir kukli keturių sakinių „Menų pauzė“. Net ir be „Vyno uogų“. Anekdotų terapija puikiai pažįstama ne tik sotuoliui Kapitalistui, ar svaigomanui – „naujafliuksiui“, bet ir 1965 metų „Paskutinio skambučio augintiniui“ – „eto bylo nedavno i nie vsio tam – gavno“ („Tai buvo neseniai ir ne viskas „š-š-š-š“..).
„Gyvenk ir žvenk!“ – sakydavom. Arba: „Neturėk 100 rublių, bet turėk 100 draugų“ – neprapulsi, nesuk sau nei kiaušių, nei galvos: gyvenimas – mažytis ir Palangoje nėra ko varžytis. Čia visko pasirinktinai. Žiūrėk į jūrą ir rasi save. Gyvenimas išmoko gyvenimo. Mano laimė, kad gyvenime aš į NIEKĄ nežiūriu rimtai. Aš į viską žiūriu, kaip į netikėtai sulauktą, niekad idėjomis „neužpelkėjusį“ V. Kusą Paskutinio skambučio rytmetį Palangoje, todėl esu nemeluotai laimingas, bet kurioje situacijoje išlošęs eilinę „Juoko porciją“ ir nebūtinai Anekdoto pavidalu. Man visur gerai, kur žmogus juokias, o neliūdi. Prisimenu dar vieno eks-palangiškio – Jonio V. frazę: „Nėr linksmiau, kaip laidotuvėse, jeigu dar šnapšės pavaišin...“
Prisimenu, kai jis sankryžoje netoli cerkvės naktį klausė: „Ponas, kur čia yra Sodų gatvė?“
Juokas žmogų praturtina serotoninu, tokiu organiniu junginiu, audinių hormonu – biogeniniu aminu C10 H12 N2O. Jis reguliuoja kraujagyslių traukimąsi ir plėtimąsi, padeda sklisti nerviniams impulsams, svarbus kraujo krešėjimui, skatina žarnų judesius.
Be juoko mirt neapsimoka. Cituoju ilgaamžės Pandėlio senolės mintį: „Kai pagalvoji apie smertį – nors trūk juoku“.
Palanga yra linksma. Čia po lietaus net balose vaivorykštės žaižaruoja, o ką jau kalbėt apie jūrą. „Ė, žmogau, nusikalęs lietuviškose dulkėse, tu lauki dienos, kad vėl galėtum „atpūsti“ į Palangą, kad galėtum vėl ir vėl, ir vėl susitikti su jūra, ir manai, kad jūra tavęs laukia. Nė velnio! Ir tu neapsigauk, žmogeliuk, darbų ir „pinigų darymo“ užspeistas į kampą, tu lauki tik savęs! Savo ramybės, savo balso, savo juoko, savo malonumų, kad jais pajustum gyvenimą. Žmogus privalo atsipalaiduoti visomis ne tik kūno, bet ypatingai – pasąmonės, dvasinėmis galiomis, vėl pasikrauti teigiama energija, atgauti akių blizgesį, aistrą. Kad niekas iš gyvų nežemintų, kad esi koks „durnoidas“. Ne „alkoholinis Sizifas“, nors Palangos vakaruškose gracingos rankos ir ištiestų krištolinę taurę su raudonu vynu... Nakčiai. Į Palangą susirenka visos „Pagerinto orgazmo moterys“. Tai yra gyvenimo Seratoninas. Visų mūsų tikslas – „kuo ilgiau vandens paviršiuj...“
Blogai gyventi man nepavyko todėl, kad juokais verčiau daugybę situacijų, kur iš musės kai kas „darė Dramblį“. Laimėjau, nes įžvelgiau, kaip maskaradiniai „klounai“ dirba tik sau ir savo klanui. Esu kovo mėnesio 17-osios „Žuvis su meškere“. Giminėje taip kilmingas ir, žinoma, laimingas dar yra ne tik fotomenui, kelionėms jautrus, aktyvus Irmantas Gecevičius iš Kulautuvos, žaluma žavingų „Akacijų alėja“ turtingų pakaunių. Su savo žavia ir išmintinga žmona Irmantas ne sykį profesionaliai šoko pramoginius šokius su kitais kauniečiais ant „Žuvėdros“ salės parketo Palangoje. „Pakartot!“ – plojome girdėjosi net Meilės alėjoj. Šiemet ir po 50 metų. Šypsotis šokant kuo ilgiau.
Aš prisimenu ne tik palangiškio V. Kuso anekdotą apie „ūžesį 80-mečio ausyse“. Dar ir palatos draugo Kolios, kai man gydė plaučių uždegimą vasaryje Klaipėdoje Jūrininkų ligoninėje, frazę: „Sykį pabandžius – negali pastot“. Pasako ir šypsosi: Gediminka, įpilk man šampansko iš po krankso“. Rusai subtiliai supranta ir už lietuvius dažniau „gydosi“ humoru, anekdotais.
1967 metais, vasarą, turistinėje kelionėje automobiliais stabtelėjome dienai Krasnodaro krašte, Anapoje, prie Juodosios jūros esančiame kurorte. Išvertus – „Stalo kraštas“. Pliažo paviljone sausą gruzinišką vyną į stiklines pilstė reto grožio jauna moteris. Rimas, senbernis inžinierius iš Skaičiavimo mašinų gamyklos Vilniuje leptelėjo: „Bliamba, kaip tokį „kadrą“ pasikvietus į mūsų „bazę?“ Faina bobikė! Pirmyn sausa-kulniai...“ Staiga gražuolė atsigręžė į mus, erdviai nusišypsojo ir gražiausiai lietuviškai prabilo: „Pilu jau ir jums, pilu vyną. Ereliai iš mano Lietuvos! Kurortuose visą pasaulį sutiksi. Norit aš jums anekdotą papasakosiu, o anekdotai Rusijoje – vietoj užkandos... Tai štai bičiuliai: „Karo metais Sevastopolyje, lauko ligoninėje – palapinėje dvi medicinos seselės susitvarsčiusios sužeistą karį, svarstė, ką galėtų reikšti raidės „LIA“, ištatuiruotos ant... suprantate? – to paties sviedinio skeveldros nutraukto „organo?“ Kraipė merginos pečiais: „Gal tai buvo mylimosios vardas – „OLIA“, „VALIA“, „GALIA“? Staiga kareiviui atšvito sąmonė: „Dūra, tai buvo ištatuiruota „Priviet iz Sevastopolia“. Dažniau atvažiuokite į Anapą“.
Aš 2015 metų vasarą kviečiu į Palangą.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

„Siemens“ arenos valdytoja UAB „Universali arena“, pralaimėjusi Palangos Koncertų salės koncesijos (nuomos) konkursą, tikina, kad dabartinio Palangos koncertų salės (PKS) koncesininko, UAB „Pajūrio infrastruktūra“, kai kurie renginiai palangiškiams yra tiesiog juokingi. „Kai kurie jų – juokingi kaip anekdotai,“ –...


Taip jau gyvenime būna: kartais per kvailiausius užsiėmimus (sprendžiant kryžiažodį) surandi tai, ko galbūt ieškojai ne vieną dieną. Interneto puslapyje ieškodama senovės baltų mitologijoje man reikiamo deivės vardo, suradau Marijos Gimbutienės rašytus žodžius: „Tiek vertas gyvenimas, kiek einame per jį su viltimi ir meile“. Šis, testamentinis lapelis...


„Medalio žmogus“ – taip pavadinta dar visai neseniai išleista knyga apie žymų medalininką Petrą Gintalą. Jau seniai žinomas menininkas save įvardina kaip dviejų miestų gyventoją – jis gimė Telšiuose, tačiau gyvenimas taip surėdė, jog teko gyventi ir Palangoje, kur ir baigė mokyklą, atrado savo pirmuosius meninius gebėjimus, vėliau vėl grįžo į...


Stebiuosi žvejų kantrybe Paupiuose, paežerėse ir Palangoje, ant promenadinio tilto į jūrą.


Palanga su kiekvienais metais vis gražėja: fontanai, gėlės, nauji statiniai. Tačiau yra žmonių, kurie to grožio nemato ar tiesiog gyvenimas jiems neleidžia jo pastebėti. Prie bažnyčios kiekvieną dieną galima matyti vieną kitą, kuriam pasaulis nebemielas. Ten prašantiesiems išmaldos laimė sutelpa saujoj. Vieną dieną monetų joje mažiau, kitą – daugiau. Viena tokių –...


Kai aš, Palangos „dvaro raštvedys“, smalsaudamas vasarėjimo ženklų ir akcentų pajūrio pusmiestyje, Virbališkės take galvojau, kurioje vietoje gegužės rytą girdisi muzika ir jaunų balsai, netoli „Luizos“ susitikau kuklų, santūrų, velniškai darbštų, žemaitiškai atkaklų, originalų, idėjomis verdantį menininką Vytautą Kusą...


Didžiausi Palangos konservatorių lūkesčiai ir niūriausios jų oponentų prognozės rinkimų į savivaldybės Tarybą naktį išsipildė su kaupu: kurortu meru, jau pirmajame ture, buvo išrinktas Tėvynės Sąjungos- Lietuvos Krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas, dabartinis miesto meras Šarūnas Vaitkus, o jo vadovaujami konservatoriai nušlavė kitas partijas...


Priejūrių dievai ir Baltijos Neptūnas šypsosi: „Tikro poeto, tikro menininko, asmenybės gyvenimas tik ir prasideda dialogais su duobkasiais. Baltieji sielos kūrybos šaltiniai į gyvuosius atiteka ir iš karsto“. Kad poetas Vytautas Brencius ruošiasi „išplaukti“ į Amžinąjį Vandenyną, ne tik aš savo „žuviška...


Naujas anekdotas: D. Paluckas – būsimasis Palangos meras  17

Alvydas ZIABKUS, „Lietuvos ryto” apžvalgininkas, 2013 08 08 | Rubrika: PT redaktoriaus skiltis

Kiekvienas esame girdėję apie pasaką „Auksinė žuvelė“, kurioje prie suskilusios geldos sėdėjusi senė prie jūros vaikė savo senį, kad jis pagavęs stebuklingą žuvelę jai perduotų vis didesnius savo pačios norus.


Tik sužinojęs mūsų pokalbio temą, A.Sendrauskas sakė nelabai su ja sutinkąs. Taip, gyvenimas esąs trumpas, taip, sustoti negalima, tačiau stabtelėti reikia. Kitaip net nespėsi pajusti, kad esi laimingas. „Gal ir sudarau įspūdį skubančio, lekiančio žmogaus. Esu net girdėjęs sakant, kad manęs visur per daug, – šypteli pašnekovas. – Bet toks jau aš esu...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius