Gyvenimas kurorte yra... pusmečio vestuvės kaime, kur jaunikiai – tarp kitko

Visose pasaulio valstybėse gali keistis santvarkos, prezidentai, gali vykti žemės drebėjimai, gali atsirasti net „Balutės po karalienėm“, o Golfo srovė vis tiek sušildo jūras, po to – ir rūras, ir... Palanga išgyvena savą, kurortinį sezoną nuo liepos 18-osios iki rugpjūčio 18-osios. Taškas be kablelio. Nes rugpjūčio šešėliai – ilgyn, orai vėsyn, vaikai – vangyn, nes Rugsėjis vėl paragins – mokytis. Taip dar 1991 metais tvirtino šakninis palangiškis – draugponis Edmundas. Tačiau nepamirškime, kad Aistra vilki nesunešiojamus „Smėlio peniuarus“. Palangos vasara dažnam sapnuojasi ne metus, o dešimtmečius.
Taip ilgam prisimename ir anekdotus arba vestuves – tik nebūtinai nuosavas, o tas, į kurias kviesdavo pabūti pabroliu. Aš šias, bene smagiausias pasaulyje pareigas „ėjau“ net 12-oje vestuvių. Jos mano atsiminimuose sugrįžta, kaip kiekvienų metų Saulėgrįža. Ypač vasarą, žalumos pritvinkusiame lietuviškame kaime – po to dar didesnes simpatijas pajunti visoms „gėliškoms“ merginoms ir moterims, o sykiu – ir giliai, giliai „įsikerta“ tos Lietuvos vietos, kur jaunam būna gera, o tos dienos, kai vestuvininkų kiemuose šokti į būrį veržiasi net pakelės akmenėlis, dvasinės energijos ir aistros pagausina ir senjoro amžiuje.
Vestuvėse dar sykį pajunti, kad tebegyvena juokai, linksmumas, o visi spalvingi anekdotai gimsta iš kasdieniškiausios, pilkaakės gyvenimo aplinkos. Žmonės nusimeta Rimtumo kaukes, „mandražą“, makiažus ir laisvai – laisvai – laisvai... plaukiam su pamerge ant daržinėlės šieno kaip jūroj laivai...
Laisvai – laisvai, menu sugrojo – susmuikavo – uždainavo vestuviniai net Garsiojo J. Gaižausko kapelos muzikontai 1970 metų Vilniuje, paties Lietuvos CK veikėjų namuose ant Tauro kalno, nes „seksova“ daina įžiebdavo laisvėjimo kibirkštį. Betgi Aistra – ne politika. Net sustaugėme iš džiaugsmo pabroliai ir pamergės, kai grieždami iš pirmo žvilgsnio rimtuoliai smuikoriai dar ir uždainavo savo sodriais balsais:
„Ištekės Marceliukė,
Sudrebės subinikė,
Pridarys daug vaikų –
K... ir karininkų...“
Man studijų ir literatūros draugas, žinomas poetas Vladas Vaitkevičius visada smagiai atitaria ir dar persišką barzdą kipšiškai, jaunai kresteli, prisiminimus, kaip 1968 metais, įspūdingoje Kartenoje ant Minijos krantų „apženijom“ karteniškę Juditą ir talentingą prozininką Viktorą Brazauską. Prisimenu, kaip dzūkas, patriotiškasis Bronius Kašelionis grajino ir dainavo:
„Tave mylėčiau,
O mano mylimoji,
Tave karštai bučiuočiau –
Karštai, karštai, karštai“.
Dabar, 44-ais mano – mūsų santuokos metais – kai kurie draugai pasako: „Anekdotas Gediminas G. gyvena su ta pačia“.
Šios „prikolnos“ istorijos yra neatskiriama ne tik studentijos, bet ir Lietuvos tautosakos dalis. Sakytinė kūryba, palydima juoko ir susižavėjimo šūksniu keliauja iš kartos į kartą aiškiai, kaip eilutės, gimstančios jau vyresniame amžiuje, pavyzdžiu: „Kai senelės pasenės, kas bobutę jodinės?“
Palangos kurortinė vasara, kaip žemė lietaus, išsiilgusi linksmų svečių. Jų laukimo. Anekdotų – ir nebūtinai naujų. Anekdotus kurortininkai renovuoja taip pat nepabaigiamai kaip statybininkai – palangiškių namus, o juokų dozė priklauso nuo šnekoriaus fantazijos.
Tarybinis – „brežnevinis“ gyvenimėlis ir pajūryje, Palangoje paliko, prisėjo šimtus anekdotų, taip pat „šarmingų“, kuriuos pasakoja ir išradingasis mūsų Vytautas Kusas.
Prisiminęs jų muziejuką, čia aš parašyčiau: „Iš visų žmonių labiausiai mylim šuniukus“. Pernai kurorte svečias – Lionginas iš Kauno, Rasytės gatvės, prisiminė: „Gedai, paklausyk... Į Afrikos smėlynus nukrito lėktuvas. Degė atvira liepsna, bet visa įgula išsigelbėjo, o Genties vadas iškart stvėrė gražiaakę rusę stiuardesę. Kelias dienos jos iš glėbio nepaleido. O paskui, o paskui, o paskui... Susikvietė po Sekmadienio Genties tarybą po Didžiąja palme ir labai nuliūdusiu balsu visų gerbiamas Mylinčius-Žaliabatis nerimastingai klausė: „Mano gentie, ar aš verkiau, kai man liūtas į užpakalį įkando?“ „Ne – ne – ne, Vade!“ – šaukė tarybos nariai, garsiau negu susiginčiję Lietuvos seimūnai. „Mano gentie, ar aš verkiau, kai dramblys ant kojos užmynė?“ „Ne – ne – ne, gudrusis Vade!”. „Mano gentie, kas galėtų pasakyti, kodėl aš verkiu po tos lėktuvo avarijos, kai dabar reikia šlapintis? Ji man buvo dieviškai graži, ta Pabaisa“.
O kokie Palangos 2015 anekdotai?