Palangiškė Audronė Čekauskienė nuo šiol žiemos savo namuose Italijos kurorte, kur ją žavi viskas

Audronė Čekauskienė, žinoma palangiškė, poilsio namų kurorte savininkė ir aktyvi socialinių tinklų dalyvė, nuo šiol save gali vadinti ir truputį itale – nuo šiol ji kartu su vyru Juozu žiemas leis Italijos kurortiniame Scalea miestely, kuriame įsigijo butą. „Nors daugumos maisto prekių kainos čia yra panašios į lietuviškas, tačiau čia skanesni net kiaušiniai – matyt, dėl to, kad vištos čia auginamos saulėje. Pasirinkimas maisto, vyno, sūrių čia yra be galo didelis, ir maistas visada labai šviežias. Geros žuvies vieną kilogramą galima nusipirkti už keturis eurus,“ – „Palangos tiltui“ sakė A. Čekauskienė.

– Kaip atsidūrėte su vyru Italijoje? Italija – jūsų sena meilė?

– Kas gi nuo mokyklos laikų neprisimena Italijos, valstybės Pietų Europoje, Apeninų pusiasalyje, kuri yra bato aulinuko formos? Kas gi nežino, kad joje yra pati mažiausia ir galingiausia pasaulio valstybė, Vatikanas, kuriai vadovauja popiežius.  Per gyvenimą su vyru einame stengdamiesi gyventi pagal dešimt Dievo įsakymų. 

Šekspyras sakė: ,,Mūsų gyvenimo pabaigą lems likimas, kad ir kaip stengsimės." Mano manymu, šie žodžiai reiškia, kad kiekvieno, atėjusio į šį pasaulį, laukia likimas, nulemtas dieviškojo plano.

Kur dar gali labiau norėti gyventi, kvėpuoti, grožėtis gamta, mėgautis šilta jūra, maistu, vynu, jeigu ne Italijoje?

– Kaip ryžotės Italijoje įsigyti būstą? 

– Turėjome trijų kambarių būstą Naujoje Akmenėje, pardavėme jį ir nusipirkome dviejų kambarių būstą Italijoje, Scalea. 

Pinigai už parduotą turtą turi būti investuojami į turtą, tokia – mano gyvenimo taisyklė. Pravalgyti ir sijonų pirkti už tuos pinigus negalima. Toks yra mano senas įsitikinimas.

Būstą išsirinkome per vieną dieną – iš visų aprodytų būstų tas, kurį mes pirkome, buvo paskutinis – pigus, antrame penkiaaukščio namo miesto centre aukšte, geležinkelio stotis – vos už 300 metrų, prekybos centras – už 400 metrų, didelė batų parduotuvė –už 50 metrų, kepyklėlė – už 70 metrų, kavinės, daržovių, ūkinių prekių parduotuvės aplink ir vos 100 metrų atstumu. Namo teritorija – privati, aptverta su vieta mašinai, dviračiams ir šašlykinei pasistatyti. Bute yra septynių kvadratinių metrų balkonas į  rytų ir pietų pusę – gyvenk ir norėk.

Aplinka – rami, balkonai – privatūs, ir dar ne į centrinę gatvę, bet šalia jos. Augmenija prie namo – vešli, infrastruktūra – sutvarkyta, name yra tik 25 butai. Mums tai pasirodė patrauklu, ir pirkimo procedūrą vykdėme per italų agentūrą, kuri pardavinėjo butą. 

Dėkojame ir lietuvei Loretai Vanagaitei Nocito,  kuri dirba vienoje italų nekilnojamojo turto agentūroje. Ji yra 12 metų ištekėjusi už italo, abu turi 11 metų mergytę. Ji mums labai padėjo renkantis būstą čia.

–  Kiek jums viskas kainavo?

– Jokios paslapties nėra. Apie 40 kvadratinių metrų butas, kurį vadinu mūsų rezidencija, mums kainavo 26 tūkstančiai eurų – tiek sumokėjome jo savininkui, 3 tūkstančius eurų sumokėjome agentūrai ir 2800  eurų – notarui ir registrų centrui. Mūsų kaimynystėje pigiau jau nebegalima įsigyti. Būstai čia brangsta tiesiog kiekvieną mėnesį. Čia galima įsigyti gyvenamą būstą su visais patogumais nuo 30 tūkstančių eurų, o už 150 tūkstančių eurų jau galima įsigyti visą namą su visa infrastruktūra. 

Manau, kad tik laiko klausimas, kada vietinių butų mūsų miestely kainos pakils iki panašių butų panašaus dydžio Ispanijos miestely kainų.

Man italai labiau patinka negu ispanai. Italai yra šeimos ir senų tradicijų besilaikantys žmonės. 

Šiais metais mažai turime laiko naujuose namuose Italijoje lepintis, nes turime pirmiausia susitvarkyti visus su nuosavybe susijusius dokumentus, registracijas, mokesčius. Atlikome buto sanitarinio mazgo remontą, keitėme baldus – viską ruošiame pagal savo galimybes ir gebėjimus. Kainos tokių paslaugų panašios kaip ir Lietuvoje, net ir baldų surinkimo ar santechnikos darbai. Žmonės tokiems darbams mums puikūs pasitaikė – tariamės konkrečiai iki atlygio už darbą.

– O daugiau lietuvių Scalea miestely sutikote?

– Scalea miestelyje šiuo metu būstus yra įsigiję apie 17 šeimų. Kiekvienas žmogus renkasi būstą pagal savo norus, galimybes ir poreikius. Labai daug lenkų čia sutinkame. Italija –  šalis didelė, todėl yra daugiatautė. Imigrantų Scalea nėra. 

Jau susipažinome ir susidraugavome su trimis lietuvių šeimomis ir dviem ukrainiečių šeimomis bei keturiomis italų šeimomis.

– Ar jau pramokote italų kalbos?

– Italų kalba yra labai graži, o ypač jų dainos. Mes visąlaik ir klausomės jų nuo ryto per radiją, o vakare per vietines TV programas nuolat vyksta koncertai. Koncertuoja kartu ir pagyvenę dainininkai ir jauni – tame pačiame koncerte sutelpa visi. Čia ir jaunas, ir senas turi savo garbingą vietą. 

Kol kas mums būtų labai sunku su italais bendrauti ir susikalbėti, bet yra visagalis Google vertėjas, puikiai susikalbame per jį.

Gerai mokame naudotis internetu, tai čia viską darome internetu – perkame bilietus, ir traukinio, ir lėktuvo. Užsisakome viešbučius per booking.com, gauname dideles nuolaidas. 

–Kokie yra italai?

–Italai yra šeimos tradicijų žmonės, labai sėslūs, gerbiantys savo kalbą, tradicijas, maistą, aplinką, kurioje gyvena. Turi labai tvirtą savo nuomonę. Jeigu mato, kad tu esi nuoširdus, tai jie dėl tavęs gali pasistengti dvigubai. Vaikai čia labai klauso tėvų. Tarp vaikų nėra patyčių, vaikai yra labai prižiūrėti, aprūpinti, ir meilė tvyro tarp kelių kartų.

–O kokios vietinės maisto kainos?

–Apskritai kalbant, maisto kainos čia yra labai panašios į kainas Lietuvoje, tačiau maisto kokybė ir maistingumas čia yra žymiai didesni, kadangi viskas užauginta toje pačioje valstybėje. Skanesni net kiaušiniai, nes, spėju, kad dėl to, kad jų vištos yra auginamos saulėje. Pasirinkimas maisto, vyno, sūrių yra be galo didelis, maistas visada labai šviežias. Geros žuvies vieną kilogramą galima nusipirkti už 4 eurus Labai daug yra jūros gėrybių, bet mes nesame jų gurmanai.  Kai kartą parduotuvėje pamačiau akvariume rėpliojančius vėžius, šovė į galvą mintis juos nupirkti i nunešti į jūrą paleisti (šypsosi). 

– Kada grįšite į Palangą?

– Grįšime į Palangą kovo mėnesio pabaigoje, dar turime daug neužbaigtų darbų joje. Įsigytą butą Italijoje vasaros laikotarpiui, nuo balandžio 1 dienos iki rugsėjo 1 dienos, išnuomosime.

–Kas kol kas rūpinasi jūsų poilsio namais Palangoje?

–Jais rūpinasi giminaičiai ir, žinoma, puikūs ir geri  mūsų kaimynai, kurie prižiūri ir mūsų katiną. Esame jiems už tai be galo dėkingi.

–Ko labiausiai pasiilgote Palangoje?

– Labiausiai ilgimės katino, nes, kai kalbame telefonu, girdime, kaip jis mūsų šaukia, kad greičiau sugrįžtume į namus (šypsosi). Gyvename dvidešimt pirmajame amžiuje, tad galima kasdien pasimatyti ir pasikalbėti – nemokamai! – su visais. Svarbiausia mums dabar yra saulė, šilta, švari jūra, oras ir kalnai. Tai matome kasdien. 

–Ko gero, senjorai Italijoje yra laimingesni ir gyvena turiningesnį gyvenimą nei dauguma senjorų Lietuvoje?

–Įdomus reiškinys yra pensijos. Kol dirbo, italas, sakykime, uždirbo 900 eurų, o išėjęs į pensiją, jis gauna 1200 eurų. Mes su vyru dviese gauname tokią lietuvišką pensiją, kokią gauna jis, nors uždirbome žymiai daugiau nei jis iki savo pensijos. Tokia ta Europa – ne visiems europietiška. O gal tai priklauso ir nuo vietinės valdžios ir jos požiūrio į seną žmogų? Čia gera gyventi senjorams, todėl ir atvykome čia gyventi. Nepatikėsite: čia kasdien mus pasveikina kaimynų vaikai, nepažįstami žmonės.

–Kas dar jus stebina Italijoje?

–Daug dalykų. Pavyzdžiui, čia yra nusistovėję įstatymai – nėra jokių kasmetinių kaitaliojimų mokesčių sistemoje. Tuos pačius mokesčius žmonės moka kasmet. 

Žmonės čia nėra kremuojami, o laidojami į žemę. Miestelyje yra trys veikiančios bažnyčios, per šventes į jas susirenka daug žmonių, gieda choras. 

Čia yra išvystytas keleivinis geležinkelių eismas, ir jis yra labai pigus – nuo Romos iki Scalea yra virš 500 kilometrų, o bilieto kaina vienam žmogui – tik 15 eurų. Mes brangiau iš Palangos į Vilniaus atvažiuojame, negu atskrendame iš Vilniaus į Romą – mokėjome 45 eurus, o iš jos į Scalea –15 eurų. Todėl ją ir pasirinkome. Kol sveikata leidžia, norime pamatyti visą šalį – tiesiog pasidžiaugti gyvenimu tarp kalnų ir prie visus metus šiltos jūros.

Smagu gyventi miestely, esančiame tarp nacionalinio parko kalnų ir krištolo skaidrumo mėlynos Tirėnų jūros, su tokia turtinga istorija ir tradicijomis, kur svetingumo menas dera su maisto, vyno ir gamtos menu.