Štai ir paskutinis Gimnazijos pedagogių septintukas bei psichologė – ne dievai, bet Mokytojos

„Aš ne Dievas, aš – mokytoja. Tokia silpna, bet turiu būti stipri, visada abejojanti, bet ieškanti atsakymo ten, kur jaučia mano širdis,“ – sako viena iš Palangos senosios gimnazijos pedagogių Otilija Simonaitienė. Jos mintys bene labiausiai ir tinka užbaigti šimtmetį šiemet atšventusios Gimnazijos gausaus būrio mokytojų pristatymą mūsų rubrikoje „Kai gurkšteliu jūros“. Nė vienas įstaigos pedagogas – ne visagalis, bet kiekvienas – ne tik iš visos širdies mokantis mūsų miesto jaunimą, bet ir kasdien besimokantis pats. 

Tad štai jos – keturios antrosios užsienio kalbos pedagogės: jau minėtoji rusų kalbos metodininkė O. Simonaitienė, jos kolegė rusų kalbos mokytoja ekspertė Liudmila Augucevičienė (beje, turinti ukrainietiškų šaknų), vokiečių kalbos mokytoja metodininkė Giedrė Arlauskienė ir prancūzų kalbos mokytoja metodininkė Živilė Vaičiūnienė. Baigdami jubiliejinius mokslo metus pristatome ir tikybos mokytoją Tomą Mackevičienę, informacinių technologijų mokytoją metodininkę Astą Knietienę, ekonomikos mokytoją metodininkę Rasą Abelkienę bei psichologę Ingą Šniuolytę, vos prieš kelis mėnesius išėjusią džiaugtis motinyste. 

Vokiečių kalbos mokytoja Giedrė Arlauskienė: kad būsiu mokytoja, žinojau dar mokykloje

Esu Giedrė Arlauskienė, vokiečių kalbos mokytoja metodininkė. Taip susiklostė aplinkybės, kad iš Žemaitijos persikėlėme į Palangą. Apie tai anksčiau net nedrįsau pasvajoti. Pirmaisiais metais vis negalėjau tuo patikėti. Kiekvieną savaitgalį eidavome pasivaikščioti prie jūros. Tas skaidrus vanduo, tos neramios, kartais grėsmingai atrodančios bangos suteikdavo jėgų kitai darbo savaitei.

Čia pradėjau dirbti baigusi studijas 2000 m. Prisimenu, buvau labai laiminga, kai Gimnazijos direktorius A. Karačionka pasakė: „Visi norime gydytis pas patyrusį gydytoją, o mokytis – pas jauną mokytoją“. Čia atėjusi radau darnų kolektyvą, patyrusius kolegas, kurie mielai padėdavo, patardavo. Su mokiniais taip pat puikiai rasdavau bendrą kalbą.

Kad būsiu mokytoja, žinojau dar mokykloje. Vokiečių kalba mane visada labai žavėjo savo skambesiu. Labai patiko gramatika: kaip sudaromi būtieji laikai, liepiamoji nuosaka, tiksli tarinio vieta sakinyje... O pavyzdys buvo vokiečių kalbos mokytoja A. Grajauskienė. Ji niekada nekeldavo balso, bet pamokos metu visada tvyrojo puiki darbinė atmosfera. Mokytoja puikiai išaiškindavo naują temą. Ir dabar atsimenu gramatines lenteles, kurios kabėdavo prie lentos. 

Neįsivaizduoju savęs, dirbančios kitą darbą. Buvimas su jaunais žmonėmis nuolat skatina mane tobulėti, žengti į priekį, mokytis. Čia nėra monotonijos, nes kiekviena diena, pamoka yra kitokia. Man labai svarbu ne tik perteikti mokiniams žinias, savo patirtį, bet ir geri, nuoširdūs santykiai su jais. O pats geriausias mano darbo įvertinimas yra tada, kai buvę mokiniai sako: „Ar galiu jus apkabinti“. Tai – lyg gaivus gurkšnis jūros vandens, nuplaunantis nuoskaudas ir suteikiantis mano darbui prasmę.

Prancūzų kalbos mokytoja Živilė Vaičiūnienė: kalbos galima mokytis kūrybiškai

Esu Živilė Vaičiūnienė, prancūzų kalbos mokytoja. Atėjau į mokyklą norėdama, kad kuo daugiau vaikų pamiltų prancūzų kalbą, kad pajaustų jos grožį ir išmoktų ja lengvai bendrauti, o ne sėdėtų prie gramatinių užduočių. Mano didžiausias noras, kad vaikas eitų į pamoką be baimės, jog kažko neišmoko ar nepadarė, o susidūręs su sunkumais gebėtų juos spręsti kartu. Ši mano nuostata su kiekviena diena tik stiprėja.

Aš labai džiaugiuosi, kad pasirinkau mokytojos kelią, nes šiandien jau turiu mokinių, einančių mano pėdomis. 

Tiesą pasakius, pati buvau prasta mokinė, nes neturėjau motyvacijos mokytis, tik 12-oje klasėje susidomėjau šia nuostabia kalba savo brolio dėka, kuris nepriekaištingai  kalbėjo prancūziškai, mat mokėsi pas savo auklėtoją, prancūzų kalbos mokytoją Laimą Taujenienę.

Mano mokymo „filosofija“: kalbos galima mokytis kūrybiškai – per dainą, žaidimą, keliones, netradicines erdves ir bendravimą grupėse.

Gyvenimiškas patarimas mokiniams: kalba atveria duris į nepažintus pasaulius.

Rusų kalbos mokytoja Ludmila Augucevičienė: tarp mokytojo ir mokinio turi užsimegzti ypatingas ryšys

Bendraujant su žmogumi, svarbiausia ne jo statusas, pasiekimai, bet vidinis pasaulis. Pagal tai vertinu ir mokinius. Kaip yra pasakęs rusų klasikas L. Tolstojus, be meilės galima kapoti malkas, gaminti plytas, kalti geležį, tačiau be meilės negalima bendrauti su žmonėmis. Taip ir aš labai myliu savo darbą, mokinius, tačiau turiu jausti, kad ir jiems esu svarbi. Tarp mokytojo ir mokinio turi užsimegzti ypatingas ryšys. Jeigu to nėra, negaliu dirbti. Tai greičiausiai atėjo iš mano klasės auklėtojos, į kurią galėjau kreiptis bet kuriuo gyvenimo atveju. Taip ji leido suprasti, kad mokiniai – jos gyvenimo dalis. Kaip sakoma Antuano de Sent Egziuperi  „Mažajame prince“, pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji. Taip ir aš: galiu atiduoti visą save, jei jaučiu, kad tai vertinama, tačiau negaliu padėti tam, kuris nenori.  

Rusų kalbos mokytoja Otilija Simonaitienė: mano rankoje – vaiko gyvenimas, gal likimas 

Šalia namo, kuriame gyvenome, stovėjo baltas dviejų aukštų pastatas, aptvertas tvora. Būdama maža šalia jos žaisdavau. Už tvoros sklisdavo triukšmas, kuris pranykdavo, kai orą suvirpindavo skambutis. Man buvo smalsu, kas vyksta už tvoros, kodėl ten kartais spengia tyla. Užlipau ant jos. Prieš akis atsivėrė vaizdas: langas, klasė ir jauna mergina. Klasėje suoluose sėdėjo vaikai ir lyg orkestro muzikantai stebėjo jaunos merginos rankas, gaudė kiekvieną jos žodį, ėjo prie lentos ir džiaugėsi pastebėti, įvertinti... Gal tai ir buvo mano, kaip mokytojos, kelio pradžia. Nuo tvoros... O gal, kai atėjau į pirmą klasę, atsisėdau į savo suolą ir supratau, kad jame noriu sėdėti visą gyvenimą. Tas gyvenimo traukinys nuo mokyklinio suolo stotelės, studijų, nešė jūros link... Čia kaip maža jūros smiltelė įsisukau ir nusėdau ilgam... Atėjau mokyti ir mokytis. Įsiklausyti į save ir pažadinti mokinio sieloje tai, ką dar pats savyje tik brandina.

Paimu trapią vaiko ranką, paliečiu jo sielos stygas, žvelgiu į pilnas neramaus smalsumo akis ir trumpam užsimerkiu. Štai ta akimirka, kai kiekviena kūno ląstelė suvirpa, nes vesiu šį vaiką pažinimo keliu. Mano rankoje jo gyvenimas, gal likimas... Aš ne Dievas, aš – mokytoja. Tokia silpna, bet turiu būti stipri, visada abejojanti, bet ieškanti atsakymo ten, kur jaučia mano širdis. 

Kada atėjo ta beprotiška mintis pasirinkti mokytojos kelią? Matyt, ten, vaikystėje ...

Sėdžiu ant jūros kranto, glostau  smilteles ir man vis atrodo, kad sėdžiu ant tvoros, bet dabar žiūriu ne į mokyklos langą, o į begalinę vandens mėlynę, klausausi  jūros alsavimo. Klausiu savęs, ar tai, kuo gyvenau, ir tas kelias, kuriuo ėjau – mano? Ar likau svarbi nors vienai po pasaulį besiblaškančiai sielai?

Tikybos mokytoja Toma Mackevičienė: beprotiškai mėgstu tai, ką darau

Esu Toma Mackevičienė, Dievo mylima dukra, mylinčio vyro žmona, nuostabių vaikų mama, tikybos mokytoja. Neturėjau jokios svajonės ar minties tapti mokytoja, bet po daugiau kaip 20 metų darbo mokykloje, išėjimų ir grįžimų atgal, pagaliau suvokiau, jog tai – mano pašaukimas. Ir išties beprotiškai mėgstu tai, ką darau, nors būna sunkių valandų, nusivylimų ir nuovargio, tačiau meilė jaunam žmogui skatina nepasiduoti, ypač tada, kai matai virsmą iš „bjauriojo ančiuko“ į „gulbę“. Štai čia ir yra tas gaiviai sūrus jūros gurkšnis. 

Pati mokiausi vidutiniškai, tačiau buvau aktyvi mokyklos gyvenime. Itin prastai sekėsi matematika, tačiau būtent šio dalyko mokytoją atsimenu labiausiai, nes ilgai sprendus sunkius uždavinius ji mums liepdavo užsikelti kojas ant kitos kėdės, užsimerkti ir savo ramiu tonu „paganydavo“ mus po saulėtas ir būtinai žalias pievas. Tai buvo visiškas „kosmosas“.

Jeigu galėčiau ką nors keisti mokytojo darbe, tai visų pirmiausia didinčiau darbo valandos įkainį, kad nereikėtų  be perstojo lėkti ir būtų galima lėtai bei „pasigardžiuojant“  mėgautis savo darbo vaisiais.

Į mokyklą mane atvedė gyvenimo pasirinkimų vingiai. Visada darau tai, kas patinka, todėl savo mokiniams nepaliauju kartoti, kad gyvenime rinktųsi tai, kas juos daro laimingus. Tokios sėkmės istorijos liudytoja esu ir aš.

Informacinių technologijų mokytoja Asta Knietienė: pati Gimnazija susirado mane 

Mokiausi Kretingoje. Patiko man tas mokytojo darbelis. Dar mokykloje buvome susibūręs nedidelis būrelis, kurie svajojome tapti mokytojais. Esu konkretus žmogus, tad rinkausi matematikos specialybę. Tačiau tais metais galima buvo papildomai rinktis ir informatiką, tad ir įgijau matematikos ir informacinių technologijų mokytojo profesiją. Studijuodama penktame kurse vykau į Kretingą atlikti praktikos, bet tai buvo tas laikotarpis, kai tuometei Palangos I-ajai vidurinei (dabar – Palangos senoji gimnazija) tragiškai trūko matematikų. Atlikau ten labai rimtą praktiką, o direktorius Algirdas Karačionka paklausė, ar nenoriu čia sugrįžti ir mokytojauti. Tad 1994-aisiais baigusi studijas iš karto čia ir įsidarbinau. Taigi, iš tiesų darbas susirado mane. Ir priklausau Gimnazijos veteranams. Sutikau ir Gimnazijos 80-metį, ir 90-metį, ir, žinoma, šimtmetį. Ką man tai reiškia? Ogi tai, kad senstu ir aš – ne tik Gimnazija (juokiasi). Juk Gimnazijoje dirbu jau 29-erius metus. Turėdama tokią profesinę patirtį jau galėčiau samprotauti ir apie tai, kas yra svarbiausia mokytojo darbe, bet iš tiesų svarbu viskas: ir atitinkamos kompetencijos, ir žmogiškumas, ir geras humoro jausmas, kad dirbti būtų lengviau. O mokiniams linkiu netingėti mokytis ir sėkmės egzaminuose. 

Rasa Abelkienė: man svarbiausia – darbas su vaikais, nepaisant nei jų amžiaus, nei problemų

Jau nuo pirmos klasėje žinojau, kad būsiu mokytoja. Tiesiog gimiau tokia, norinti būti su vaikais, tarp vaikų. Ir patirties turiu pačios įvairiausios su visokio amžiaus vaikais – nuo ikimokyklinukų iki jaunimo. Dirbau ir darželio auklėtoja, ir globos įstaigoje, ir dėstytoja. Man svarbiausia – dirbti su vaikais, nesvarbu, kokio amžiaus ir su kokiomis problemomis. 

Vėliau, pradėjus atsirasti ekonomikos mokslui, mane sudomino šis neišbandytas, negirdėtas dalykas. Taip prieš 20 metų įgijau ir šią specialybę. Iš tiesų turiu 4 diplomus: ikimokyklinio ugdymo, ekonomikos ir verslo vadybos, viešojo administravimo bei ekonomikos ateities mokytojo. Klaipėdos verslo kolegijoje netgi dėsčiau ekonomiką, marketingą ir verslo vadybą. 

O pedagoginiame darbe, mano manymu, svarbiausia yra matyti vaiką, pažinti jį visapusiškai, atrasti jo potencialą. Man pačiai pakanka pusmečio mokiniui pažinti. 

Ką man reiškia frazė „Kai gurkšteliu jūros“? Niekur kitur nenorėčiau dirbti, tik Palangoje, nors teko ir Klaipėdoje, ir Kretingoje. Čia – ir turiu omeny ne tik patį miestą, bet konkrečiai Palangos senosios gimnazijos bendruomenę – man patinka darbo klimatas, laisvė. 

Gimnazistams linkiu eiti pirmyn, nesigręžiojant atgal – taip visada pasieksite, ko norite. 

Psichologė Inga Šniuolytė: mūsų Gimnazija – žmogiškumo, pasiekimų ir aplinkos perliukas

Palangos senoji gimnazija – perliukas žmogiškumo, pasiekimų ir aplinkos kokybės atžvilgiu. Kur kitur įtraukiajam ugdymui galima pasitelkti tokius miškus, pajūrį, vietinius šviesuolius, dinamiškus ir inovatyvius verslus? Po septyniolikos metų bastymosi po pasaulį – Angliją, Škotiją, Aziją, Kanadą – jaučiu, jog galiu adekvačiai palyginti ir įvertinti tai, ką mes turime. Man, kaip žmogui, grįžimas namo, į Lietuvos pajūrį, pas tautiečius ir artimuosius – viena didžiausių gyvenimo dovanų. 

Daugiau nei penki šimtai mokinių nuo penkiolikos iki devyniolikos metų reiškia, kad darbe nebūna nuobodžių dienų. Jie mus moko ne tik naujausių madų, terminų, gyvenimo „filosofijos” bei meno, bet ir gražiai primena, kad negalime primesti savo nuomonės, kontroliuoti. Vienintelis galimas bendravimo būdas – priimti kitą tokį, koks jis yra.

Šioje mokykloje dirbu penktus metus. Noras pritapti, sąžiningai dirbti natūraliai manyje ugdo žmogiškumą, atsakomybę, suteikia laisvės bei džiaugsmo.

Kaip bendruomenė, mes suprantame, kad šiandieninis gyvenimas kupinas iššūkių, todėl natūraliai prisitaikome prie sezono, darbo pobūdžio, pasaulio aktualijų diktuojamo ritmo.

Kaip mokyklos psichologė ypač džiaugiuosi mūsų mokinių noru įvardinti savo jausmus, švelniai kovoti už teisybę bei nuoširdžiai padėti kitam. Būti jautriu žmogumi – jau nebe stigma.

Mokiniams linkiu nebijoti gyventi – kasdien drąsiai priimti iššūkius, galimybes, patirti viską, ką siūlo gyvenimas, ir nebijoti kurti artimų ryšių. Tik būdami kartu išgyvensime didžiąsias gyvenimo audras. Mūsų atskirtis yra tik viena iš įprastų proto iliuzijų, nes realiai esame vienis. Skaudindami kitus ir nerodydami  pagarbos, teršdami, niokodami aplinką, realiai kenkiame patys sau. Tik kartais prireikia laiko, kol tai atsigręžia prieš mus ir imame tai pastebėti bei suprasti.

„Gyvenimas yra tarsi daugybė postūmių – tai į vieną pusę, tai į kitą. Pats nori daryti viena, o tenka daryti kita. Kažkas mus žeidžia, nors žinome, kad neturėtų. Visą laiką kažko tikimės, nors žinome, kad tikėtis nevertėtų. Žodžiu, nuolatinė kova, nuolatinė įtampa tarp priešingų polių – tarsi kas tampytų gumą į priešingas puses. Dauguma mūsų laikosi lyg ir vidurio tarp tų jėgų.

– Primena imtynes, – sakau.

– Imtynes? – juokiasi jis.

Ko gero, gyvenimą galima ir taip pavadinti.

– O kuri šalis laimi? – klausiu.

– Laimi meilė. Meilė visada laimi.”

Pagal M. Albomo knygą „Atradieniai su Moriu“  

Ligita Sinušienė, Palangos senosios gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja