Vita Petrauskienė: „Duoti savo žmonėms – lygiai taip pat svarbu, kaip ir reikalauti iš jų“

Visas būrys klaipėdiečių darbuojasi Palangoje, tačiau toli gražu ne visi čia pritampa, o juo labiau diriguoja kitiems. Tačiau klaipėdietei, buvusiai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Informacijos ir pardavimų skyriaus vedėjai, o dabar Palangos Kultūros ir Jaunimo centro (PKJC) direktorei Vitai Petrauskienei pasisekė – Palangoje ji nardo kaip žuvis vandenyje, nors prieš beveik tris metus, perėmusi PKJC vairą, girdėjo, kad jai čia lengva nebus. „Gyvenime nieko nėra lengva, tačiau svarbiausia – nebijoti,“ – įsitikinusi V. Petrauskienė, kuriai vadovaujant Centrui, miesto kultūrinis gyvenimas įgavo naujų išraiškos formų, Palanga yra labiau reprezentuojama užsieny, o Centras, bene vienintelė miesto įstaiga, nuolat dalijasi miesto kultūrine informacija preciziškai parengtais pranešimais spaudai. V. Petrauskienė mielai sutiko atsakyti į „Palangos tilto“ klausimus.

–Kalbamės šventiniu laikotarpiu. Kalėdinių eglių įžiebimas visas savivaldybe įtraukia į pasiutligę – kieno eglė bus puošnesnė, kurios savivaldybės eglės įžiebimo ceremonija bus įdomesnė. Palanga ir jos Kultūros ir Jaunimo centras, kuris organizavo eglės šventę, sulaukė komplimentų – jos scenarijus buvo originalus, įspūdis – didelis. Ar lengva nuolat generuoti idėjas?
–Sakyčiau, kad rasti naujų idėjų yra lengviau, negu visada gauti joms pritarimą. Mūsų renginių kokybinį pokytį lemia komanda – tikrai šauni komanda, su kuria aš dirbu. Ji – jauna, su didele energija, kūrybinga, o aš – patirtis. Taigi, abejų kombinacija – mūsų darbo rezultatai. Ačiū, kad juos pastebite.
Kalbant apie Kalėdų eglės įžiebimo šventę, apie ją ėmėme galvoti dar vasarą. Ji – bendras lietuvių ir lenkų menininkų darbo vaisius. Šventei garso takelį specialiai sukūrė Kristijonas Lučinskas, visas keturias temas į bendrą visumą sujungė klaipėdietis režisierius Karolis Makauskas. Jau po praėjusių metų kalėdinės eglės įžiebimo galvojome, kokia jos šventė bus po metų. Daug buvo naršyta po internetą ieškant idėjų, menininkų, kol buvo prieita prie tokio tarptautinio projekto.
–Toks įspūdis, kad Palangos Kultūros ir Jaunimo centras – jo meno kolektyvai ar atstovai – šiais metais nuolat buvo užsienyje. Ar tokios kelionės – dalis didesnės strategijos Palangą labiau reprezentuoti kultūrinėje erdvėje už jos ribų?
–Jūsų įspūdis – teisingas. Šiais metais dalyvavome dešimtyje tarptautinių projektų užsienyje. Prieš tris metus dalyvaudama konkurse PKJC direktorės pareigoms užimti, trijų metų veiklos plane išdėsčiau, kad centras turi būti labai atviras, matomas kultūrinėje edukacinėje erdvėje ir Palangoje, ir už jos. Džiaugiuosi, kad mano komanda pritaria tokiam mano matymui. Prisimenu, pirmaisiais mano darbo Palangoje metais savo lėšomis vykome į Milaną, kur vyko Europos kultūros forumas. Tokiuose forumuose su vadybininkais dabar dalyvaujame kasmet. Dalis renginių užsienyje yra finansuojami Erasmus – Centrui jie nekainuoja nė cento. Patys centro vadybininkai rašo tokiems renginiams užsienyje programas – aš tik pasirašau, kad išleidžiu juos į kelionę. Tai, beje, darau džiaugdamasi.
–Jūsų Centro darbuotojų atlyginimai, kaip ir visų kultūros darbuotojų šalyje, yra nedideli. Ar lengva savo žmones motyvuoti ir išlaikyti?
–Pinigai – svarbu, bet labai svarbus dalykas – ir gera kolektyvo atmosfera, bendros vizijos turėjimas. Man atėjus į centrą, keletas žmonių paliko jį. Tačiau tie žmonės, kurie liko, ir tas jaunimas, kuris prisijungė prie mūsų vėliau – labai įdomūs ir nuolat besimokantys žmonės. Kaip direktorė, stengiuosi būti jiems maksimaliai lanksti – sudaryti lanksčius darbo grafikus. Duoti savo žmonėms – lygiai taip pat svarbu, kaip ir reikalauti. Mūsų trys vadybininkai mokosi – važinėja į studijas. Jiems sudarytos galimybės tomis dienomis dirbti nuotoliniu būdu.
–Ar pradžioje jūsų darbo Palangoje jus slėgė tokių didelių kurorto kultūros įtakotojų kaip, pavyzdžiui, Nerijaus Stasiulio – jis, beje, yra vadovavęs ir Kultūros ir Jaunimo centrui – autoritetas?
–Atėjimas į Palangą man pačiai buvo iššūkis ir vos ne atsitiktinumas. Niekada neplanavau, kad dirbsiu Palangoje. Prisipažinsiu, pati pradžia nebuvo itin lengva – reikėjo „susiorientuoti“, priprasti. Man pačiai – vos ne stebuklas, kad laimėjau konkursą. Bet aš ėjau į jį su aiškiu supratimu, ko aš noriu ir ką aš siūlau. O visiems buvusiems Kultūros ir Jaunimo centro vadovams – pagarba. Manau, kad mano proveržis Palangoje, naujame kolektyve įvyko gan greitai – vėl gi, žmonių, su kuriais dirbu, dėka. Tikrai nesu tobula – esu kartais impulsyvi, tačiau, kai man „įspiria“ į koją – nusiraminkite, direktore – sugebu iš naujo pažvelgti į dalykus. O kartais sau sakau, kad esu per atvira. Bet atvirumas – man didelė vertybė.
–O su Savivaldybės vadovais jums visada lengva bendrą kalbą rasti?
–Matyt, esu po laiminga žvaigžde gimusi – man nesunku (šypsosi). Mano patirtis su Palangos savivaldybės vadovais tokia: jeigu moki savo sumanymą argumentuotai „apginti“, įrodyti, gausi visko, kiek reikia. Man taip būtent atsitiko, kai 2017 metais sugalvojome „Kupetoje“ daryti „Spindinčias Kalėdas.“ Mes vos ne visą mėnesį joje gyvenome – truputį hiperbolizuoju. Džiaugiuosi, kad turiu darbdavio, Savivaldybės, palaikymą sau ir mano komandai. Labai svarbu kai tavimi tiki.
–Kokie yra jūsų programos akcentai?
–Pirmiausia – atvirumas. Nėra lengva būti atviram. Perkeltine prasme aš dažnai sakau: „Turime visiems atidaryti Kurhauzo, kuriame esame įsikūrę, duris.“ Antra – finansinė disciplina. Esu labai reikli ne tik kitiems, bet pirmiausia – sau. Finansinė centro padėtis nebuvo ideali man atėjus, džiaugiuosi, kad mums per pakankamai trumpą laiką pavyko susitvarkyti. Trečia – novatoriškumas, iš kurio, pavyzdžiui, gimė teatrų festivalis vaikams „Kurhauzo nykštukas.“ Aš visada aktyviai stebiu kultūros lauką – ko reikia šio amžiaus žmogui?
Man itin svarbu komunikacija – sugebėjimas suprantamai ir efektyviai visiems pranešti, ką ir kaip darai, ir kas iš to gali išeiti. PKJC darbuotojai žino, kad man labai nepatinka „sugedęs telefonas“ – apie svarbiausius renginius ir veiklas kalbamės visi – nuo buhalterio iki direktoriaus.
–Ar visų esančių meno kolektyvų prie Kultūros ir Jaunimo centro reikia. O gal reikėtų šansą duoti naujiems kolektyvams?
–Labai laukiu, kuomet, kaip jūs sakote, galėsiu kam nors duoti šansą...Tie kolektyvai, kurie veikia prie centro dabar, turi gilias tradicijas ir didelę neįkainuojamą patirtį. Jų – 7. Tačiau labai norėčiau įkurti naują meno kolektyvą – jaunimo. Gal tai galėtų būti dainavimo studija, gal vokalinis instrumentinis ansamblis. Taip, puiku, turime Moksleivių klubą, pačios mokyklos daug dirba kultūros erdvėje, tačiau jos – gan užsidarę, turi ribotus viešinimo resursus. Įsitikinusi, kad toks jaunimo kolektyvas po mūsų „vėliava“, gavęs šansą, nušvistų visomis spalvomis.
–Ar matote galimybių labiau į Centro renginius įtraukti palangiškius, privilioti daugiau žiūrovų – ne tik vietinių, bet ir iš aplinkinių savivaldybių?
–Tam visada yra galimybių – tik reikia to labai norėti ir siekti – kryptingai ir kantriai. Bendruomenės įtraukties prasme, man pavyzdys Palangoje yra Sausio 13-osios minėjimas. Mūsų idėja buvo, kad į Sausio 13-osios renginius žmonės ateitų iš savo gyvenamų rajonų, su degančiais fakelais, kuriuos dalinome. Taip atsirado šviesos eisenos žemėlapis, kurį pernai savo iniciatyva papildė ir Palangos senoji gimnazija. Buvo labai jautru pernai ir šiemet matyt itin daug žmonių šiuose renginiuose.
Man akivaizdu, kad jeigu jie būtų kviečiami į tuos renginius kaip eiliniai dalyviai, turėtumėme vienus (dalyvių) skaičius, o kai jų paprašome eiti su plevenančia liepsna – visai kiti skaičiai.
Kitas pavyzdys – Joninės Šventojoje. Šiais metais tiek suplūdusių žmonių Joninės Šventojoje dar nebuvo mačiusios. Tai – pavyzdžiai, kai visa bendruomenė susitelkia. Man smagu matyti labiau įveiklintą Kurhauzą – dirbame su nacionaline Filharmonija. Įdomu, kad gruodį Kurhauze turėsime net 25 renginius. Rekordas! Tikrai giliai paliečia, kai mamos budėtojoms palieka vežimėliuose vaikus, o pačios lipa su kitais vaikais į antrą aukštą dalyvauti edukaciniuose renginiuose. Palangai jau senai nėra vien močiučių – jaunimo čia daug, ir dalis jų yra nuolatiniai mūsų renginių dalyviai. Tai – džiugu.
–Ar jums aktualus balansas tarp masinių švenčių, tokių kaip Stintų šventė, ir kultūros renginių, kurie lavina lankytojo meninį skonį, edukuoja?
–Taip, bet tai pasiekti nėra paprasta. Neslėpsiu: kai kam atrodo, kad visi renginiai kurorte turi siekti masiškumo, maksimalaus visų įtraukimo. Aš šventes skirstau: vienos – Palangai, atvykusiems svečiams ir vyksta ištisus metus, kitos – Lietuvai. Su Stintų švente nė viena kita šventė negalėtų konkuruoti – Stintų šventė turi tradiciją, žinomumą. Tačiau džiugu, kad auga ir kitų švenčių, sakykime, Velykinių margučių marginimo ir ridenimo šventės populiarumas, įgauna didelį pagreitį šeimoms skirti renginiai ir šventės. Trumpai kalbant, Palangoje galima rasti visko. Joje yra visko – ir kultūrinių renginių taip pat – įvairaus skonio, išsilavinimo, interesų žmonėms.