5-oji diena Maroke: apie skylę į 24 amžius atgal ir liežuvio gelbėjimo operaciją

Palangos tiltas, 2016-11-21
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin

5-oji diena Maroke: apie skylę į 24 amžius atgal ir liežuvio gelbėjimo operaciją

Inga ŠVIESAITĖ

Palangoje žurnaliste dirbusi Inga Šviesaitė, dabar sėkmingai dirbanti dizainere Klaipėdoje, toliau dalijasi savo kelionės į Maroką įspūdžiais su „Palangos tilto“ skaitytojais.

Spalio pirmosios rytą mane pažadino gaidžiai. Ir šunys. Daug kartų. Pasirodo palapinę pasistatėme šalia didelio šlaito, ant kurio, kaip spėju, buvo įsikūrusi visa ferma. Miegas nebuvo labai ramus. Nepaisant to, kad nakvojome šalia policijos komisariato, man vis rodėsi, kad kažkas sliūkina palapinės link ir aš nesijaučiau saugiai. Kaskart naktį prabudus paaiškėdavo, kad tai tebuvo vėjas. Ir šuo. Vieną kartą.

Cilindrinis minaretas
Kaip ten bebūtų, naktis praėjo, išaušo naujas rytas, nauja diena, nauji nuotykiai. Ir šios dienos tikslas naujas – aplankyti vos 4 kilometrus nuo Moulay Idris nutolusį 3 amžiuje prieš mūsų erą  įkurtą Romos imperijos miestą Volubilį.
Tačiau pirma reikia pasistiprinti. Nusprendėme susirasti gerą vietą piknikui, tad pasileidome viena iš pagrindinių šventojo miesto gatvių žemyn. Buvo nei anksti, nei vėlai – apie pusė devynių ryto. Vietiniai jau ruošėsi didžiajam šeštadienio turgui – palei gatvę klojo pledus, dėliojo dėžes ir statėsi staliukus, ant kurių dėjo viską. Sakydama viską, omenyje turiu – VISKĄ. Nuo dėvėtų drabužių, senų žaislų, skutimosi peiliukų, džiovintų žolių iki apatinių, dantų pastos, autodalių, puodų ir dar velniai žino ko. Praėję dalį turgaus, pamatėme laiptus, ant kurių ir nusprendėme pasimėgauti savo pusryčiais. Pakilus aukštyn, mūsų laukė staigmena – tikiuosi nesuklysiu pasakydama, kad mes pamatėme vienintelį Maroke išlikusį cilindrinį minaretą. Visiškai netikėtai atsidūrėme ten, kur reikia...
Nieko nelaukę klojome vaišes ir pradėjom pusryčių puotą. Piknikaudami stebėjome, kas vyksta apačioje. Šeštadienio turgus priminė tam tikrą ritualą, kur miestelio bendruomenė susirenka ne parduoti ar pirkti, o tiesiog pabūti vienas kito draugijoje, pabendrauti su kaimynais ir gal išsikeisti alyvuogių aliejaus buteliuką į rožines kojines.
Pasistiprinę nusprendėme dar neskubėti – patraukėme centrinės aikštės link į kavinukę išgerti kavos ir mėtų arbatos. Pakeliui sutikome ir savo naują geriausią draugą su motociklėliu, kuris, žinoma, sustojo trumpai pasilabinti, paklausė, kaip praėjo mūsų naktis, palinkėjo geros kelionės, nusišypsojo ir toliau nurūko savo keliais. Tokį smagų vyruką, taip besirūpinantį visiškai nepažįstamais žmonėmis, buvau sutikusi jau senokai. Tikriausiai ne veltui jis gyvena būtent šiame šventame mieste.

Niekada neteko matyti tuščios kavinės
Kaip visada kavinėje buvo gausu žmonių. Daugiausia vyrai, kurie susėdę prie daugybės staliukų lauke mėgaujasi savo gėrimais ir stebi gatvės gyvenimą. Man kartais net susidarydavo įspūdis, kad nelabai ką daugiau jie ir veikia. Dar neteko Maroke matyti jokios tuščios kavinukės – ir nesvarbu, tai rytas, vakaras, pirmadienis ar šeštadienis. 
Taigi, vos radome laisvą staliuką. Aš, žinoma, užsisakiau kavos, o JIS, mano ypatingas žmogus ir... Spartos sveikuolis – mėtų arbatos. Gurkšnojome lėtai, neskubėdami. Stengėmės susilieti su aplinka ir bent 10 minučių pabūti jais – vietiniais gyventojais. Prisipažinsiu – šį kartą man sekėsi ne kaip. Negalėjau atsipalaiduoti ir nežinia kas kaltas – ar stipri kava, ar nuolatinis, manęs neapleidžiantis triukšmas, ar naktį giedoję gaidžiai. Pasijutau irzli ir man norėjosi tučtuojau leistis į kelią – pabėgti nuo nesibaigiančio bruzdesio ir žmonų minios. Pajutau, kad pasiilgau savęs – vienos, ar bent jau 20 metrų atstumu nutolusios nuo bet kokio kito asmens. Tad užsidėjome savo 10 kilogramų sveriančias kuprines ir pasileidome į kelią Volubilio link. 

Pasiūlė pavėžėti ir paprašė pinigų...
Ėjome tylėdami, tačiau su kiekvienu žingsniu tolstant nuo marokietiško chaoso man darėsi vis lengviau ir lengviau. Jaučiau, kad bloga emocija pamažu traukiasi ir mano protas aprimsta. Tačiau vienatve teko džiaugtis neilgai. Prie mūsų sustojęs automobilis pasiūlė mus pavėžėti iki senojo Romos imperijos miesto. Kodėl gi ne? Sutikome! Bet! Kaip vėliau paaiškėjo, ne iš gerų paskatų tas vietinis žmogelis buvo mums toks malonus ir draugiškas. Vos tik pasiekus Volubilio sienas, jis pareikalavo užmokesčio. Šiek tiek nuliūdau – negi tikrai reikia griebtis tokios negražios suktybės vardan kelių monetų. Tačiau mes nepasimetėme ir atsisakėme mokėti, paaiškindami, kad taip elgtis negražu. Juolab, kad mes net neprašėme mūsų pametėti, o jis neva sustojęs iš draugiškumo. Nieko nepešęs, „didysis verslininkas“ pasuko atgal, palikęs mus prie tvora aptverto ne vieną šimtmetį skaičiuojančio miesto. O dabar ISTORIJA. Dar viena...
Maroke ne kartą lankėsi mūsų draugai. Vienas jų – aistringas nuotykius mėgstantis keliautojas. Jis papasakojo, kad tvoroje, juosiančioje Volubilį, yra skylė. Draugas pro ją lindęs ne kartą, todėl mes nusprendėme irgi išbandyti šią „pramogą“ ir pasileidome į jos paieškas. Ir ne, ne todėl, kad bilietai į šią teritoriją būtų labai brangūs. Ir ne taupymo sumetimais. Tiesiog, kai tu žinai, kad tvoroje yra skylė, tu privalai per ją lįsti. Tai kaip aksioma. Nerašytas romėnų įstatymas. Tai tas pats, kas gladiatoriui susikauti su liūtu ir jį nugalėti! Bet esmė yra ta, kad ta skylė į senąjį romėnų miestą, 2016 metų spalio 1 dieną vis dar tebebuvo atvira tiems, kas žinojo magiškojo plyšio legendą. 

Viskas yra itin laikina...
Taigi, perlindę tvorą mes nusikėlėme 24 amžiais atgal. Priešais mus atsivėrė geriausiai išsilaikęs Romos imperijos miestas Šiaurės Afrikoje. Masyvios kolonos, Triumfo arka, Bazilika, Jupiterio šventykla, termos, alyvuogių spaudykla, baseinas, išlikusios mozaikos – visa tai mena apie kažkada buvusią galingą imperiją. Nors Maroko saulė jau gerokai kaitino, tačiau po šiuos griuvėsius galėjau vaikščioti valandų valandas. Ir vaikščiojau. Mane apėmė toks didingumas ir tuo pat metu neapsakomas trapumas. Būdama tokiose vietose nejučia prisimenu visiems gerai žinomą filmą „Valgyk. Melskis. Mylėk“, kur Julios Roberts vaidinama herojė apie griuvėsius pasakoja kaip apie dovaną. Iš tiesų, griuvėsiai yra dovana. Ir ne dėl to, kad dabar galime vaikščioti po labai seną miestą, nusiaubtą arabų ir sunaikintą žemės drebėjimų. Šie griuvėsiai yra įrodymas, kad niekas negali gyvuoti amžinai. Net ir Romos Imperija, kuri buvo galybės, šlovės ir didingumo simbolis. Amžinybė tampa tokia laikina sąvoka, kad nejučia prisimeni, jog reikia mėgautis buvimu čia ir dabar. Nes rytoj gali atsidurti tokiuose pat griuvėsiuose. Tačiau jau ne romėnų, o savo.
Kad ir kaip būčiau norėjusi ir toliau gilintis į savo egzistencinius išgyvenimus, tačiau mano žemiškasis kūnas pareikalavo maisto. Tai buvo ženklas, kad jau laikas traukti magiškojo plyšio link, grįžti į 21 amžių ir keliauti toliau.

Inga, niekada nekrimsk Maroke kaktuso vaisių!
Planas buvo toks: pasiekti pagrindinį kelią, pirmą kartą išbandyti autostopo Maroke ypatumus, keliauti iki Meknes, karališkai pavakarieniauti ir traukti, kaip buvome prisiskaitę, į labai šaunų kempingą. Bet planai yra kuriami tam, kad būtų sunkiai įgyvendinami... Pirmoji kliūtis, o gal tiksliau pagunda, mus pasitiko vos pralindus pro jau anksčiau apdainuotą Valubilio tvoros skylę. Kaip jau minėjau, buvau gerokai išalkus (tai labai svarbus faktas, norint suprasti tai, kas tuoj netrukus įvyks). Keliaudami pagrindinio kelio link priėjome pakelėje augančius kaktusus. Pastebėjau, kad jie brandina lygiai tokius pačius vaisius, kuriuos valgėme Fese. Keletas akimirkų ir mano galvoje užgimė nuostabus planas – o kodėl gi mums nepaskanavus šių gamtos siūlomų gėrybių. Kaip mažas vaikas puola prie saldainių vazos, pamiršęs aplinką ir susikoncentravęs tik į tuoj jo gomurį pasieksiantį saldumą, taip aš nieko negalvodama čiupau kaktuso vaisių ir jo krimstelėjau. Tikriausiai nereikia būti detektyvu, kad suprastum, kad mano liežuvį, lūpas ir rankas nusėjo kelios dešimtys, o gal net šimtas mažyčių vos įžiūrimų spyglių! Ir mano alkio jausmą pakeitė kitas, mažiau malonus – skausmas... JIS bandė mane gelbėti – iš delnų ir lūpų traukiojo spygliukus, tačiau liežuvis jam buvo nepasiekiama žemė. Ačiū Dievams, kad turėjau su savimi pincetą. Kol JIS bandė stabdyti pakeleivingas mašinas, aš sėdėdama po medžiu, žiūrėdama į užtamsintą telefono ekraną gelbėjau savo kalbos padargą. Sekėsi neprastai ir po geros valandos mano visame kūne buvo likę tik apie 10  procentų  kaktuso vaisiaus spygliukų. Kelyje mašinų buvo nedaug, tad po atliktos savęs gelbėjimo operacijos nusprendėme šiek tiek paėjėti Moulay Idris miestelio link. Automobiliai stojo neblogai, tačiau vietiniai važiavo arba ne ta kryptimi, kur mums reikėjo, arba jų mašinos buvo visiškai perpildytos (paprastai lengvuoju automobiliu pas juos važiuoja ne 4-5, o 7 žmonės...) Ir štai prie mūsų sustojo taksi mersedesas, o jo vairuotojas pasiūlė lipti vidun. Iki šiol negaliu patikėti, kad Maroke mus nemokamai pavežė taksi. To nebūna! Tai 8 pasaulio stebuklas! Arba tai tokia pat galimybė, kaip dviem afrikiečiams susilaukti baltaodžio vaiko. Ar priešingai...

Dieviško skonio bulvių pyragaičiai
Žodžiu, pasiekėme Meknes. Jame jau buvome vakar ryte – kai niekas nedirbo ir miesto vaizdas atrodė nykokai. Šį kartą viskas visiškai kitaip! Miestas pilnas gyvybės ir labai europietiškas. Aš pirmą ir vienintelį kartą Maroke mačiau junkfood‘o karalių McDonaldą. Mačiau ir žalia veja nuklotus ir tikriausiai kasdien periodiškai laistomus parkus. Net pamačiau vietinius moterį ir vyrą susikabinusius rankomis. Kai kurios miestietės vaikščiojo su džinsais ir visiškai nedengė plaukų. Tikriausiai ČIA mano šortai niekam nebūtų badę akių...
Šiek tiek atslūgus mano kaktusiškam patinimui, nusprendėme, kad būtų pats laikas pasistiprinti. Ėjome kone į pirmą pasitaikiusią kavinukę, užsisakėme dieviško skonio bulvių pyragaičių (dėl kurių JIS vėliau visą kelionę ėjo iš proto!), marokietiškų salotų ir, žinoma, jautienos. Buvome jau gerokai pavargę, tad nusprendėme iš karto traukti kempingo link. Juolab, kad iki jo dar geras gabalas kelio.
Turėjome progos pasigrožėti miesto vartais ir čionykšte keramika, pamatyti kilometrus besitęsiančią Maroko karaliaus rezidenciją. Ji nuo pašalinių akių saugoma didelės sienos ir sargybos, kuri įkurdinta kas 50 metrų. Apsauga tokia griežta, jog pareigūnas, įtaręs, kad jis yra fiksuojamas, nepraleidžia progos prieiti, įspėti, kad fotografuoti apsaugos darbuotojus griežtai draudžiama, patikrinti nuotraukų archyvą ir ištrinti nepatikusius kadrus. Tokios audiencijos sulaukėme ir mes, tačiau mano tvirtinimai, kad aplink yra daug vertingesnių fotografavimo objektų nei jie, pareigūnus įtikino. 

Po galais, kempingas gi uždarytas!
Iki numatyto kempingo buvo likę visai nedaug. Jautėmės gerokai pavargę, norėjosi greičiau tiesiog atsisėsti ir mėgautis beatslenkančiu vakaru. Kad be reikalo neklaidžiotumėme, nusprendėme pas vietinius pasitikslinti savo maršrutą. Ir štai tada – antroji šios dienos staigmena mums: kempingas uždarytas! Plūstelėjo liūdesio ir nuovargio bangelė. Tačiau ašaroti nebuvo kada: temo ir reikėjo priimti sprendimą – ar liekame nakvoti Meknes ar sėdame į naktinį autobusą ir lekiame į dykumą. Priimtiniausias pasirodė pastarasis variantas. Žinoma, buvo gaila, kad neaplankėme garsiųjų Karališkųjų arklidžių, tačiau kaip kompensaciją leidome sau pasivaikščioti po Sahrij Swani – tai kažkada buvusi vandens talpykla, visiškai šalia tų pačių Karališkųjų arklidžių. Dabar tai populiari pasivaikščiojimų ar net maudynių vieta. 
Kadangi jau gerokai temo, o ir laiko iki naktinio autobuso išvykimo nebebuvo daug, mes sėdome į taksi ir pajudėjome stoties kryptimi. Įsigiję bilietus dar turėjome laiko arbatos puodeliui. Šį kartą nusprendėme apsilankyti pakankamai europietiškoje kavinaitėje, išgerti kavos su pienu ir suvalgyti torto gabalėlį. Kaip bebūtų keista, tačiau tokioje vietoje skanėstai nesužavėjo nei savo skoniu, nei šviežumu. Tačiau buvome per daug pavargę įrodinėti savo tiesas, tad tiesiog susimokėjome ir patraukėme atgal į autobusų stotį. Sulaukę išvykimo laiko, suregistravome ir susimokėjome už savo bagažą (primenu, kad mūsų bagažas tai tos dvi 10 kilogramų kuprinės) bei įsitaisėme savo patogiose kėdėse. Įlindau į miegmaišį ir net nespėjus autobusui išvažiuoti iš liberalaus Meknes, aš jau buvau sapnų karalystėje. Šiandien įspūdžių gana. Ryt laukia nauji...

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Rugsėjo 20 d., penktadienį, šventojiškė Bronislava Birutė Jereminienė buvo apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Šį garbingą apdovanojimą B. B. Jereminienei Prezidentūroje vykusio iškilmingo renginio metu įteikė Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda.


Sveikas gyvenimo būdas priklauso ne tik nuo to,ką mes valgome, kaip jaučiamės savo kūne,tačiau ir nuo to, kada sulaukę laisvo,nuo mūsų tiesioginio darbo nebepriklausančio laiko, jį dovanojame sau.


Sausio 6-19 dienomis Palangos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos budinčių pamainų pareigūnai treniravosi tobulindami savo įgūdžius gelbėjant ant ledo „įlūžusius“ žmonės.Mokymais siekta patobulinti žinias ir praktinius veiksmus, vykdant skęstančių žmonių gelbėjimo darbus, įvertinti ugniagesių gelbėtojų pasirengimą darbui su sauso tipo kostiumais ir gelbėjimo rogėmis gerinant...


Inga ŠVIESAITĖ Pagaliau išaušo rytas. Nelabai išsimiegojusi, vis dar apimta nepaaiškinamos panikos, skubinau JĮ, savo ypatingą žmogų, greičiau supakuoti palapinę ir keliauti toliau. Buvau nelabai kalbi, net ir tranzuoti nelabai norėjosi, o ir karts nuo karto mane aplankantys pilvo skausmai neleido atsipalaiduoti. Tad nusprendėme taip: JIS stabdys...


Palangoje žurnaliste dirbusi Inga Šviesaitė, dabar sėkmingai dirbanti dizainere Klaipėdoje, toliau dalijasi savo kelionės į Maroką įspūdžiais su „Palangos tilto“ skaitytojais.  


Prieš penkerius metus, Palangos politikams skubant priimti detalųjį planą sklypui Bangos gatvėje, kaip teigta, neva konkrečiam investuotojui, ledo areno statybos atrodė „be penkių minučių“. Bet jas per penkerius metus pasistatė kitos savivaldybės, jos netrukus iškils net pas artimus kaimynus, Gargžduose, bet ne Palangoje. Pastaraisiais metais su Europos Sąjungos ir...


Jūros diena, Baltų vienybės diena, šventojiškių sueiga


Mieli "Palangos tilto" skaitytojai! Džiaugdamiesi kartu su jumis savo profesine švente- šiandien, antradienį, minima spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena- norime pasidalinti su jumis neišgalvotomis ir dar šviežiomis istorijomis, kurios sukėlė juoko protrūkius redakcijų "virtuvėse" ir kurios, jei ne Spaudos diena ir...


Po vestuvių ceremonijos – atgal į mokyklos suolą

Jūratė RIEPŠAITĖ , 2012 09 03 | Rubrika: Miestas

Rugsėjo pirmoji – tai Mokslo ir žinių diena, kiekvienais metais į mokyklas sukviečianti daugybę mokinių. Bet ar rugsėjo pirmąją į mokyklą galima rinktis tik dėl naujų mokslo metų pradžios? Tikrai ne. Tai įrodė buvę Palangos senosios gimnazijos mokiniai Ieva Šimkutė ir Egidijus Pilelis, kurie po savo vestuvių ceremonijos atskubėjo į buvusią mokyklą.


Pagal Europos Sąjungos projektą Palangos oro uoste yra vykdomas naujas projektas „Tarptautinio Palangos oro uosto avarinių gelbėjimo darbų pastato statyba – projektavimas“, kuris pagerins Palangos oro uosto darbuotojų darbo kokybę.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius
spaudos-radio-remimo-fondas