Atkurtas ne tik Kurhauzas, bet ir teisingumas

Po Kurhauzo atidarymo šventės garbūs svečiai buvo pakviesti pavakaroti viešbutyje „Gabija“. Čia, prie taurės vyno, „Palangos tiltas“ klausė: kokie jausmai, kokie prisiminimai kilo svečiams šiandien viešint Palangoje ir matant atgimusį vieną iš pagrindinių Tiškevičių kurto kurorto simbolių?
Europarlamentaras, Lietuvos atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis: „Kai pradedi galvoti apie Palangą, ateina visokiausių prisiminimų ir vaizdų. Vienas jų – žaliai išpinti garbės vartai, pro kuriuos į Palangą žengia Lietuvos kariuomenė. Pro tuos vartus joja mano tėvas, o už jo – mortyrų baterija, kurios vadas jis buvo. Kaip jis pasakojo, su tom mortyrom artileristai nuvažiavo į paplūdimį ir triskart iššovė į jūrą: „Palanga mūsų!“. Nes juk reikėjo ją perimti iš Latvijos. Ta fotografija – aš ją turiu – ir tas pasakojimas man baisiai gražūs. Aišku, tada aš dar nebuvau net projektuojamas... O paskui, vėlgi dar man nesant, mano tėvai, vyresnieji brolis ir sesuo čia būdavo kartu su senelio šeima – senelis Jonas Jablonskis čia vasarodavo. Tad yra nuotraukų iš Palangos, kur jis aptūptas vaikų ir anūkų. O paskui, jau po karo, kai čia buvo draudžiama zona, kažkokiu būdu kai kurie kauniečiai gaudavo leidimą atvažiuoti. Tarp jų – mano mama, mano teta. Kartais mama „įduodavo“ mane tetai, kad nuvežtų į Palangą. Dar vėliau jau ryškesni prisiminimai, apie kuriuos aš pasakojau – studentiškas poilsis Konservatorijos viloje, buvusioje dabartinėje S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje prie Birutės parko. Kažin, ar jis beišliko. Nors L. Vaineikio gatvėje Bugailų namas, kuriame pas savo drauges vasarojo Sofija Kymantaitė, kuri, beje, mokėsi Palangos mergaičių gimnazijoje ir draugavo su Bugailaitėmis, išliko. Šiame name ji buvo apsistojusi ir kai susižadėjo su M. K. Čiurlioniu, ir net po vestuvių vežini tortu jie čia buvo tiesiai iš Šateikių atvažiavę. Kai lankydavausi Palangoje, Bugailaitės – trys senos moteriškės – dar gyveno, užrašiau jų prisiminimus. Žinia, ir su Kurhauzu susietų tiek prisiminimų, tiek istorijų esama. Antai istorija apie šokius Kurhauze: būdavo šokiai lenkiški ir šokiai lietuviški. Gal ne po lygiai tų šokių vakarų būdavo, bet būdavo ir lietuviški – o gal – žemaitiški. Vienąkart Tiškevičių laikais buvo toks skandalas: žemaičiai gi gana aršūs, tai atpažinę vieną lenką iš šokių išprašė. O tas lenkas buvo žymus – rašytojas Stefanas Žeromskis. Tai taip ir liko atminty, kad patį Žeromskį iš Kurhauzo šokių žemaičiai išvarė... Kalbant apie šiandieninį Kurhauzą – šviesu, gražu, vienas džiaugsmas. Kad tik jis funkcionuotų gerai, kad jis būtų nuolat gyvas. Ir labai gera akustika – dainininkai dainuoja, ir jiems garsiakalbių nereikia. Ar matysite mane Kurhauze? Priklauso nuo aplinkybių. Praėjusią vasarą grojau Tiškevičių rūmuose. Buvo festivalis, turėjau laiko, mielai pakoncertavau, tad jei bus laiko ir būsiu pakviestas – pakoncertuosiu ir Kurhauze“.
Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras Romualdas Ozolas: „Kai išgirdau, kad Kurhauzas sudegė, supratau, kad ekonominis karas vyksta juodai. Finansiniai interesai yra aukščiau visko: gali degti kultūra, gali degti Lietuva, niekas dėl to iš esmės neverks. Bet, pasirodo, šiek tiek suklydau: kai kas verkė. Ačiū Dievui. Šiandien pabučiavau D. Varnaitei ranką ir paskiau, kad be tokių žmonių būtume seniai sugriuvę. Dabar gi yra vilties. O Palanga šiandien man – sakiau ir merui, galiu pasakyti ir jums – kadangi leidžiu „Nepriklausomybės sąsiuvinius“, įdomi tuo, kuo ji išsiskiria iš kitų Lietuvos miestų. Važiuodamas šiandien čionai suvokiau, kad visais laikais nuo pat kryžiuočių puolimo, ji buvo vienintelis siūlas, kuris mus rišo su jūra. Jeigu Žemaitija būtų atskilusi ar pajungta kaip Latvija, mes apskritai būtume be jūros. Todėl Jūratei Laučiūtei, kuri parašė man labai gražų straipsnį apie Žemaitijos krikštą, dabar duosiu uždavinį: arba pati parašai, arba surandi žmogų, kuris parašytų apie Palangą mūsų nepriklausomybės kovų istorijoje nuo kryžiuočių laikų – juk tokie įdomūs dalykai aplink vyko. Tai tokie pamąstymai mane šiandien sieja su Palanga, kai pasivaikščiojau pajūriu, žiūrėjau į vandenį, į bangas laužančius akmenis ir turėjau labai retą poilsio akimirką, kurios taip trūksta prieš Naujuosius metus“.
Palangos garbės pilietis, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys: „Žinot, aš daug mačiau restauruotų rūmų. Mes patys dabar restauruojame Tiškevičių rūmus – vienus gražiausių ne tik Palangoje. Tačiau, mano nuomone, Kurhauzas – didžiulė sėkmė, ir ne tik restauratorių. Čia sėkmė visai Palangai, Palangos kultūrai – nes juk čia yra centrinis kultūros židinys. Pabandykit įsivaizduoti gražuolę, kurios priekiniai dantukai iškritę – kaip ta jos šypsena atrodys? Nekaip... Tai Palanga su sudegusiu Kurhauzu ir buvo tokia, negalinti šypsotis. Šiandien – kažkas nuostabaus. Nepaprastai kokybiškai restauruota. Manau, Kurhauzas – viena gražiausių Palangos puošmenų ir kaip istorinis paminklas, ir kaip pagarba ne tik istorijai, bet ir kultūrai. Nes juk čia buvo vienas pagrindinių židinių, kuris šiandien kaip tulpė pražydo. Argi negražu?“
Seimo narys, buvęs Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjas Naglis Puteikis: „Atgimęs Palangos kurhauzas – epochos pasikeitimo simbolis. Buvo epocha, kai taip vadinami socialiai neatsakingi verslininkai ugnimi didino savo turto vertę degindami iš visuomenės ar iš kitų asmenų beveik už ačiū įsigytus pastatus geriausiose vietose, kad paskui galėtų arba pelningai parduoti sklypą, arba statyti kažką itin modernaus iš stiklo ar betono. Ši epocha tęsėsi Lietuvoje keliolika metų, o šiandieninis Kurhauzo atidarymas rodo, kad ši epocha pasibaigė. Ir jeigu anksčiau socialiai neatsakingi verslininkai panaudodavo įstatymus savo naudai, kad apiplėštų visuomenę, kad atimtų iš jos geriausias viešas vietas, tai šiuo atveju įstatymai buvo panaudoti visuomenės labui. Ir visi keliolika metų pono Jackos vykdyti gudravimai, žaidimai su valstybės tarnautojais bei kėslai buvo išardyti, visuomenės interesas buvo apgintas, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Šiandien dauguma salėje buvusių žmonių šią šventę savo kompetencijos ribose artino ir padėjo atstatyti teisingumą. Tad ne tik Kurhauzas, bet ir teisingumas yra atstatytas. Vadinasi, valstybė vėl yra, nes jos keliolika metų, mano galva, nebuvo – buvo tik žmonių, galvojančių apie savo piniginės pripildymą, siautėjimas, o valstybės tarnautojai jiems padėdavo. Dėl to paties Kurhauzo – yra tekę kelias dešimtis kartų eiti į teismus su ponu G. Jacka, kuris skundė kiekvieną mano parašą. O kuo jis daugiau skundė ir kuo daugiau advokatų atsivesdavo į bylą – be vidutiniškai keturių praktiškai nesirodydavo – tuo su didesniu malonumu aš dėjau parašus, artinančius Kurhauzo atstatymą“.