Dovilės Oškinytės „Ženklai“ – spauda ant drobės

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2012-04-02
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin

Dovilės Oškinytės „Ženklai“ – spauda ant drobės

Žmogus yra turtingas pasaulio patirties pažinimu ir savo kuriančiomis galiomis. Juk žmogaus esti tiek, kaip mes jį prisimename ir po daugelio, daugelio metų.

 

Šviesaus atminimo žmonės

Daug dėmesio ir pagarbių žodžių Palangoje skirta šviesaus atminimo Birutės ir Broniaus Oškinių šeimai. Jų giminės geneologiniam medžiui – palei Nemuną, Vilkijoje ir Zanavykijoje, Šakių rajone augusiam ąžuolui labai patiko nuo 1962 metų augti, paploti ir prie jūros, Palangoje. Šakomis, tarsi sparnais jausti dangų, horizontą virš jūros, o šitais – ir sparnų jėgą ir kūrybinę galią.

Tėvelio, Sklandyno pradininko Lietuvoje Broniaus Oškinio vardu pavadinta gatve į darbą Stasio Vainiūno meno mokykloje ir atgal namo, jo duktė, dailės mokytoja metodininkė, kūrybinės brandos vidurvasarį išgyvenanti profesionali menininkė nustraksi kasdien. Dovilė Oškinytė kalbėdama su žurnalistu ne sykį jausmingai atsiduso: „Mes, dukterys, ir mūsų vaikai, anūkai esame labai patenkinti tėvelių Oškinių pasirinkimu apsigyventi prie jūros, Palangoje. Čia mums – kaip tik...“

 

Paroda tėvelio atminimui

2008 metais palangiškiai ir jų svečiai gėrėjosi D. Oškinytės darbų paroda „Dangaus ir žemės spalvos“. Ją mylinti duktė vainikavo dedikacija: „Skiriu Broniui Oškiniui“. Ir žodžiai: „Aviacija ir dailė atsiveria augalo stiebelio kelionėje nuo žemės grumsto iki nuplaukiančių debesų virtinės, lydi ankštoje kasdieninėje žmogaus būtyje. Vaikystės vasaros aerodromo platybėse dovanojo laisvo skrydžio ilgesį, amžinumo ir darnos pojūtį. Kasdien esu spalvų ir formų pasaulyje, su mokiniais kartu atrandu naujas erdves „mūsų parko takelių vingiuose“. Jūra, dangaus erdvės. Pavasariško Birutės parko saulėn stiebtis skatinanti žaluma. Žaismė spalvomis. Mintimis. Išgyvento laiko drožlėmis. Gelmių ilgesys. Ir vėl mintis artyn dangaus. Meninės paslapties, tad ir savęs paieškos. Tai juk titaniškas darbas – „spiečiai minčių, nuo kurių kenčiu...“

Be kančios pro ledą neprasikala joks želmuo.

 

Prisiminimai iš pirmųjų metų

D. Oškinytė vis prisimena 1962 metų gegužės 18-ąją, kelionę paupiais su tėveliais pakol „vedlys“ Nemunas pro Šilutę parodė kelią ir į Palangą, prie Baltijos jūros: „Tėvelio sveikatos labui ir šeimos dvasinei harmonijai palaikyti, kūrybai neabejinga mama labai nuovokiai tolesniam gyvenimui parinko pradedantį augti kurortinį miestuką. Atvažiavome pro Batniavą, Paštuvą, mamytės gimtąją Vilkiją atviru sunkvežimiu iš Petrašiūnų Kaune, kur tėvelis amžinai neišsikapanodavo iš sklandytuvų angarų ir aerodromo. Be abejo jis labai stresavo šiuose savo darbuose, savo esminiame egzistenciniame pašaukime, „susikeldamas“ aukštyn ir savo kraujospūdį. Broniui Oškiniui labai reikėjo ramesnių darbų. Ir čia ne tik jis atrado gyvenimo pilnatvę. Palangoje, nepamirštant aviciajos, tėvelis vadovavo ir Dailininkų kūrybos namams, Gintaro muziejui. Palangoje juk kiekvienas takelis, jūros artumas augina ne tik meninį žvilgsnį, bet ir sielos sparnus. Aš vis prisimenu dar ankstesnę kelionę su tėveliais atviru motociklu „MK-500“ 1959 metais.  Motociklą pastatę Kastyčio gatvės gale, ėjom nušvitusiais veidais link visam gyvenimui mane užbūrusių „mano jūros“, ir aš menu pirmąjį Baltijos „garsą ir jūržolių kvapą“. Šito niekur nerasi, čia mūsų, palangiškių, pranašumas ir turtas“, – smagi prisimena Dovilė.

 

Lemtis buvo užkoduota

Jos sūnus Simonas studijuoja Kaune, o juodvi su politologijos studijas Klaipėdos universitete baigusia dukra Jovile augina žavią dešimtmetę anūkę Justę. Iš tų, pirmųjų Palangoje, metų menininkė prisimena, kad, apsigyvenus išsyk „Žuvėdroje‘, labai bičiuliškas, malonus buvęs poilsinės direktorius Valerijonas Žulkus. Neilgai trukus susidraugavo ir su jo vaikais – Vladu, Sauliumi, su kitais palangiškiais.

„Paauglės akimis vis žavėjausi „Žuvėdros“ darbuotoja Ona Vaineikiene. Ji man tada atrodė labai graži, kaip aktorė Sofija Loren, – žaismingai sakė D. Oškinytė. – Mes nemažai žaisdavome su Vladu ir Sauliumi, o sesuo Gražina, – tebematau! – kraipydavo galvą ir, girdėdama mano „pamoksliukus“ draugams, tardavo: „Mokytoja, mokytoja“... Kad aš šiandien mokytojauju, dėstau dailėtyrą ir skulptūrą Palangos Stasio Vainiūno meno mokykloje, lemtis gal jau buvo užkoduota ir tuose jautrios gyvenimo menui mano sesės Gražinos žodžiuose – kas čia ką žinom“...

 

Ketinau studijuoti fiziką

Autoritetinga Palangos menininkų sambūrio „Mostas“ kūrėja ir dailės pedagogė D. Oškinytė šviesiausiomis prisiminimų spalvomis „nutapė“ savo mokyklinių metų „portretą“ buvosioje 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Senojoje gimnazijoje). „Dievas ir man skyrė puikius mokytojus – asmenybes. Tai jų – Jono Brindzos, Genovaitės Čeporienės, Boleslovo Normanto, Zarankos ir kitų dėka mes, mokiniai, gyvenome tarsi dviorėje erdvėje. Lankiau sporto mokyklą, kur rūpėjo lengvoji atletika, buvau menine redaktore – iliustravau, leidau sienlaikraščius, „Jaunystę“ ir kitus, mamos, vaidinusios Bekampienę spektaklyje „Amerika pirtyje“, pavyzdžiu irgi nupuoliau į dramos būrelį, vadinau su Liubomiru Laucevičium, Antanu Vaišnoru, dar grojau ir kanklėmis, dainavau mokyklos chore... ir... labai norėjau studijuoti fiziką. Smagu: mokykloje Palangoje mes buvome pilni iniciatyvų ir laisvybės. Ją baigusi, pasirinkau ne fiziką, tačiau ji man dar labai pravertė ir studijuojant nuo 1970 metų garsaus profesoriaus Felikso Daukanto vadovaujamoje dizaino katedroje Vilniaus dailės institute. Sesuo Gražina buvo jį baigusi, tada tėvelio darbe sutikdavome šimtines menininkų, piešdavo ir pats tėvelis, tai ir galvojau: „Ką dar žmonės veikia, kad  aplinkui tik dailininkai?“, – juokavo pokalbininkė Dovilė Meno mokykloje.

 

Plenerai Palangoje ir Jūrmaloje

„Smagu, kad jau net penki kultūriniai, respublikinio masto projektai – jaunųjų kūrėjų plenerai „Senoji Palanga“ tapo mūsų turtingo istorinio kultūrinio metraščio dalimi. Išsikristalizavo, susicementavo mūsų Palangos – Šventosios „meninės pajėgos“, kuriose aktyviai reiškiasi visi mano širdžiai artimi kolegos, toli ir už Lietuvos ribų garsūs menininkai. Tai Lendrūna Moncevičienė, Rasa Užpelkytė, Audronė Bukauskienė, Petras Baronas. Be to, mūsų visomis pastangomis ir miesto Kultūros centro, S.Vainiūno meno mokyklos, parko, Palangos savivaldybės Viešosios bibliotekos vadovai, kultūros renginių režisieriai, Aušra Latonienė, šviesaus atminimo Audra Lukauskytė, Virginija Marozaitė, Antanas Sebeckas, Palangos Senosios, Kretingos Pabrėžos gimnazijų jaunųjų kūrėjų vadovės Rimtautė Radzevičienė, Valdonija Kavoliūnienė ir dešimtys kitų, gėriui ir grožiui neabejingų mokytojų ir moksleivių. Dar vis šiltai prisimintinas ir tradicinis pleneras „Menas vienija tautas“ 2010 metais kaimyninėje Latvijoje, Jūrmaloje, kuriame teko dalyvauti. Ten jau žinomas ir Palangos dailininko Romo Pauliko, kurio paveiksluose jūra – visada karalienė! Gera būna dalyvauti ir mūsų „Parko dienose“, čia būna ir sesers šeimos kūrėjos Milda, Gražinutė. Daug nueito gyvenimo „Ženklų ant drobės“, o dar kruopščiai ruošiausi ir savo personalinei parodai gruodį“, – nuoširdžiai vardijo Palangos menininkė D. Oškinytė.

 

Portretai liudija Palangos gyvastį

„Palangos tilto“ skaitytojams ji linkėjo taip pat kuo šviesesnių žvilgsnių, kūrybinių jėgų, pavasariškų širdžių atgimstančios naujo kurortinės vasaros sezono proga. Šia proga dera dar pacituoti menotyrai daug jėgų atidavusios, prieš du metus mus palikusios Audros Lukauskytės žodžius, skirtus respublikiniam jaunųjų kūrėjų plenerui „Senoji Palanga“: „Palanga – didžiausias Lietuvos pajūrio kurortas. Aktyvus, modernus, atviras, kur šimtmečiai paliko savo istorines žymes: paminklus, pastatus, žmogaus veiklos pėdsakus, kur dabartis diktuoja laikmečio madas, požiūrius,  įžvalgas ir vėl palieka savo pėdsakus. Besikeičianti ir permaininga. Tai vis Palanga. Padėkos žodžiai skambėjo organizatoriams ir pedagogams, kurie atvėrė istorinės gilumos ir prasmės duris, kurie savo mokinių sąmonėje nutiesė tiltą tarp praeities ir dabarties, kurie dabarties įžvalgas pripildė naujų spalvų, reikšmių ir formų“.

Nauji Palangos portretai jūros akivaizdoje liudija dar esant čia nemažai meninės gyvasties, aistrų, estetinių jausmų ir viltingų ženklų vietos bendruomenės narių ateičiai.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Šiandien Palanga didžiuojasi, kad šilumos kainą miestelėnams per kelis metus sumažino 25 procentais, karšto vandens kainą vos per metus su trupučiu – 15 procentų. Mieste šalto vandens kaina nesikeičia jau nuo 2009 metų, nors darbo užmokesčio, kuro kaštai gerokai išaugo. Šalto vandens kaina šiemet kurorte net sumažėjo 5 procentais....


Vaikų klegėjimas, krykštavimas kelia džiaugsmą daugeliui žmonių, tačiau tuomet, kai tenka prisiimti atsakomybę už visą būrį mažųjų – toks darbas tampa sunkiai įveikiama užduotimi. Bet ne visiems. Su „Palangos tiltu“ apie savo profesiją pasakojusios lopšelio-darželio „Nykštukas“ auklėtojos Violeta Petravičienė ir Snieguolė Kairienė bei...


Sena ir senas tradicijas puoselėjanti šalis jaunam žmogui suteikia dideles galimybes. Tačiau yra ir kita medalio pusė: šioje laisvėje gali greitai tapti niekuo. Gyvendama miesto centre moteris stebėdavo vakarais iš „pabų“ išsvirduliuojančius jaunuolius, žolės parūkymas – taip pat lyg ir nieko blogo, o ką jau kalbėti apie vietines valkatas, kurie...


Moteris galvojo, jog 50 metų – tai garbingas jubiliejus jai, užauginusiai tris vaikus, užbaigusiai aukštuosius mokslus, nebijojusiai gyvenimo kryžkelėje sustoti, pasverti, prieš žengiant kitą žingsnį. Šiandieną, kažkada pasirinkto naujo kelio pradžią ji traktuoja kaip galimybę pakeisti savo gyvenimą iš pagrindų (jei nori išlikti – neatsigręžk)....


Šeštadienį Palangos senoji gimnazija, kuriai steigti švietimo ministras davė leidimą 1922 m. rugsėjo 15 d., atšventė savo 90 metų jubiliejų. Iškilmingame renginyje netrūko gražių žodžių bei oficialių sveikinimų. Dar daugiau gražių žodžių buvo ištarta šventiniame vakare, vykusiame „Palangos žuvėdroje“. O paklausti, kas jiems...


Be maisto žmogus išgyventų savaites, be vandens – keletą dienų, tačiau be oro galėtume išbūti tik keletą minučių. Kvėpavimo sutrikimai, kamuojantys tiek vaikus, tiek suaugusius, turi įtakos tiek fizinei, tiek psichinei savijautai. Ir jeigu vaikai dažniausiai kenčia dėl padidėjusių adenoidų, kuriuos galima nesunkiai pašalinti, suaugusiesiems yra sunkiau. Kvėpavimo...


Lietuvos kredito unijoms pastaruoju metu dėmesio nestinga. Sparčiai joms augant, Lietuvos bankas priėmė kredito unijų priežiūros ir veiklos sugriežtinimo priemones. Tačiau į jas Palangos kredito unijos (PKU) valdybos pirmininkas Vytenis Tomkus linkęs žiūrėti optimistiškai: „Galima ir pasidžiaugti, kad eilę metų besikaupusios problemos pagaliau buvo pradėtos spręsti, kredito unija...


Šiandien – lemtingoji 2012 metų 12 mėnesio 21 diena. Lemtingoji, nes, jeigu tikėtume kai kuriais senovės majų, pasižymėjusių giliomis astronomijos žiniomis, laiko ciklo aiškintojais, tryliktas jų laiko ciklas, kuris trunka 144 000 dienų, pasibaigs būtent šiandien. Tačiau ar tai tikrai reiškia pasaulio pabaigą? Per žmonijos gyvavimą buvo skelbta daugybė...


„Kai mokaisi, daugelis laukia tos dienos, kada baigsis visi vargai mokykloje. Tačiau kai ateina toji diena, visiems sunku su ja atsisveikinti. Tai sukelia nostalgiją ir gilius prisiminimus“, – kalbėjo prieš metus mokyklą baigusi Agnesa Kenešytė.


Dovilės Oškinytės „Ženklai“ – spauda ant drobės

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2012 04 02 | Rubrika: Kultūra

Žmogus yra turtingas pasaulio patirties pažinimu ir savo kuriančiomis galiomis. Juk žmogaus esti tiek, kaip mes jį prisimename ir po daugelio, daugelio metų.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius
spaudos-radio-remimo-fondas