Į filosofiją jaunystėje ranka numojęs Jonas Siaurukas: „Palangai būtina išsaugoti kurorto vardą, o sveiko tautiškumo bijoti nereikia“

Jonas Siaurukas – aukštaitis, įsimylėjęs Lietuvos pajūrį  ir puoselėjantis viltį, kad mūsų tautiškumas bus išsaugotas. Jaunystėje jam buvo siūlyta studijuoti filosofiją, o jis pasirinko ekonomiką, baigė laivavedybą ir rašė eiles. Viena, kas  visą gyvenimą buvo svarbu ir išliko nuoseklu – tautinė savimonė, kuri  sulaukus 82-ejų visad tebėra esminis dalykas.

Artimoje aplinkoje – daug mokytojų

J.Siaurukas pastebi, kad jo artimoje aplinkoje – labai daug mokytojų: abu tėvai, žmona, dukra, žentas, pusseserė. Gal todėl Jonui tokios svarbios švietimo problemos, o jis pats sako mokosi  visą gyvenimą ir iš visų. Tuo tarpu mūsų šalyje pati švietimo sistema neturi sistemos, joje daug biurokratizmo, padidėjo mokytojų krūviai,  ir tai blaško tiek vaikus, tiek jų tėvus bei mokytojus.

„Pastebiu, kad jaunosios kartos ugdymas sudėtingėja – tenka pripažinti, kad vaikams patys suformavome priklausomybę telefonams. Ne kartą mačiau, kaip tėvai kūdikiui bruka „mobiliaką“, kad tik jis būtų ramus. Mūsų vaikus, kai neklausydavo, baugindavo policija (tada – milicija), dabar, įsivaizduokit, - knygomis. Aną-kart girdėjau  kaip tėvas sūnui pasakė: „Jei neklausysi, atimsiu telefoną ir gausi skaityti knygas“. Neįtikėtini dalykai, juk dar neseniai lietuviams knygų pasaulis, bibliotekos būdavo šventovė. Knygynuose galėjai rasti mokslinės literatūros, dabar –  gausybė menkaverčių romanų. Noriu tikėti, kad dar ne viskas prarasta, juk sakoma, kad svarbiausia pradėti nuo savęs: jeigu pirmoji pasiturinčių žmonių karta ir netaps skaitanti, nesuras knygoms laiko, tai jų vaikai jau perskaitys 1-2 knygas, o vaikaičiai užaugs inteligentais“, – pastabomis dalijasi pašnekovas.

Save vadina nepartiniu tautininku

Šiuo metu, kaip pats Jonas sako, jis gali gyventi sau, nes darbai, iš kurių reikėjo išgyventi, baigti, beliko tik pomėgiai. Į Palangą su šeima jis atsikėlė palyginti neseniai – likus porai metų iki pensijos, į kurią išėjo sulaukęs 64-erių. Bet per tuos dvidešimt metų vyras perprato kurorto dvasią, pažino miestelėnus. Netgi darbavosi trijose rinkimų komisijoje, nors pats nėra jokios partijos narys. 

„Save vadinu nepartiniu tautininku. Kultūringas tautiškumas yra reikalingas visoms partijoms – tiek kairiesiems, tiek dešiniesiems. Jis nėra kokios tai partijos nuosavybė. Pastebiu, kad beveik visi politiniai dariniai Lietuvoje tarsi vengia tautiškumo, apie jį nekalba, nutyli. Kodėl? Viena pusė negeba įrodyti tautiškumo būtinybės ir naudos, kita „piešia“ tautininkus juodomis spalvomis arba tapatina su neonacistais. Bet juk gyvename kitame laikmetyje, kai demokratiniuose rinkimuose rinkėjai patys pasako , kuo pasitiki. Kadangi dirbau rinkimuose, drąsiai sakau, jokių papirkinėjimų, kaip sovietmečiu, nebėra. Yra tik viena bėda – kandi-datų gausybė, o balsuoti nėra už ką. Jau viešai ironizuojama, kad pas mus vienas rinkėjas, o partijos penkios. Dabar jų tiek daug prisidaugino, kad sunku ir susigaudyti, kuris kandidatas, kuriai partijai priklauso, nes partijos įsigudrino pyktis ir skaidytis savo viduje. Klasikinė  politika rodo, kad užtenka dviejų-trijų partijų, atspindinčių pagrindines žmonių ideologijas. Tokiu atveju rinkėjų balsai neišsiskaidytų, taptų aiškiau, už ką balsuojama ir t.t. Galbūt ateityje prie tokios politikos ateis ir Lietuva, nes dabartinė situacija  nepadeda išugdyti  lyderių“, – apie politiką prašneko J.Siaurukas.

Vien kritika nieko gero neduoda

Vyras pastebi, kad dabar labai populiaru vieniems kitus kritikuoti, nors vien kritika nieko gero neduoda – reikia teikti siūlymus, o juos pateikus, pradėti veikti ir darbais įrodyti savo žodžių pagrįstumą. Bet, kad taip nutiktų, reikia stoti į partiją, o kadangi jų tiek daug, sunku išsirinkti „teisingiausią“ ir t.t. Gaunasi uždaras ratas – blaškomi ne tik rinkėjų balsai, blaškosi ir patys politikai.

„Pats asmeniškai šia linkme rimčiau ėmiau dirbti tik išėjęs į pensiją – iki tol nerasdavau laiko: rašau publikacijas, leidžiu knygas. Lietuviai – kūrybingi, darbštūs žmonės, valstybė turėtų padėti kūrėjams save realizuoti, bet turime vieną „lietuvišką ligą“  – esame susiskaldę. Net tarp žemaičių yra trys tarmės, o juk turime būti vieningi, jeigu norime, kad lietuvių tauta, Lietuva išliktų. Štai kodėl labai norėčiau, kad susikurtų tikra konservatorių partija, kuri vadovautųsi pagrindinėmis Europos civilizacijos nuostatomis:  šeima, tauta, tikėjimas, pagarba nuosavybės teisėms. Dabartyje regiu daugiau liberalizmo nei konservatyvumo, o mūsų tauta juk itin konservatyvi, nestokokime tad  ne tik pagarbos kitam žmogui, bet ir  patiems sau. Geriausiai šią mano mintį nusako istorikės Jūratės Statkutės de Rosales pastaba apie jos išleistą knygą „Europos šaknys“: „Kai Europa susipažins su mano knyga, pradės labiau gerbti  lietuvių tautą“, - rekomenduodamas kiekvienam lietuviui ir ne tik perskaityti šį leidinį, tautiškumo ir lietuvybės išsaugojimo svarbą akcentuoja pašnekovas.

Žavisi žydais, prognozuoja niūrią Europos ateitį

J.Siaurukas giria kitų tautų atstovus, kurie geba kovoti už savo tautiškumą, jį išlaiko net emigravę į kitokios kultūros žemynus. „Žaviuosi žydų tauta, kuri po dviejų tūkstančių metų atkūrė savo valstybę“. 

Palangiškis yra įsitikinęs, kad Europos laukia liūdna lemtis: „Esame vis geriau ir patogiau gyvenančios tautos, o tai kažkodėl reiškia mažesnį gimstamumą (mažiau vaikų – mažiau vargų?). Bet tuščios vietos visatoje nebūna – mūsų žemėse kuriasi Azijos piliečiai ir nyksta tautų skirtumai. Seniai užmiršti laikai, kai inteligentijos, kariuomenės atstovai privalėjo užauginti bent tris atžalas. Aš nieko prieš kitataučius, imigrantus, juk ir patys, gyvendami po sovietų uždanga, norėjome į Vakarus. Panašiai, kaip emigrantai atvyksta pas mus, taip ir mes veržėmės ten, nors nieko apie tas šalis nežinojome.“

 „Kai kas išvyko, aš likau ir nesigailiu – pas mus labai graži gamta, kasmet gražėjanti Palanga. Norėčiau, kad ji visada išliktų kurortu, nepavirstų didmiesčiu. Jeigu kas klaustų mano nuomonės, kategoriškai priešinčiausi vėjo jėgainių parko statyboms Baltijos jūroje ties Palanga. Juk jūros dugno dar neištyrėme, mažąją laivybą draudėme, žvejų uostelius išnaikinome, o tuos monstrus statyti leisime? Mano galva, jūra turi būti naudojama jūriniams tikslams ir jau geriau rastųsi dar bent keli uostai, kasdien kursuotų keltai į Stokholmą, Helsinkį, Rygą, Taliną  nei kraštovaizdį niokotų, žuvis ir paukščius gąsdintų vėjo malūnai. Atsigręžkime veidu į jūrą. Juk Lietuva turi tokį mažą jūros lopinėlį – saugokime ir tausokime jį ateities kartoms“, – linki tautiečiams J.Siaurukas.

Nugyveno išties laimingą ir turiningą gyvenimą

Paprašytas apibūdinti savo paties indėlį, gyvenimą, Jonas atsako, jog nugyveno išties laimingą ir turiningą gyvenimą – be didelių ligų, skyrybų, nelaimių, piktumų. Bet pripažįsta, kaip nėra idealios santvarkos, taip nėra ir idealių žmonių.

„Kostas Kaukas yra pacitavęs „Jei nepasisekė gyvenimas, gal mirtis pasiseks“, o aš sakau kad gyvenimas pasisekė: jaunystėje su žmona dirbome Šiauliuose, nes ten gavome darbus, vėliau persikėlėme į Priekulės, apylinkę, nes esu žmogus iš kaimo ir visada norėjau jame likti. Tik persikėlus supratau, kad man kaime gera, o dėl mano nepraktiškumo žmonai –ne. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą: Priekulėje susipažinau ir teko kurį laiką artimai bendrauti su Ieva Simonaityte. Net eilėraštį jai buvau parašęs“, – dalijasi gerais  atsiminimais J.Siaurukas.

Paaiškėjo, kad rašytoja nevyniojo žodžių į vatą ir tiesiai šviesiai pasakė: „Labai filosofiška, esu paprasta moteris, ne filosofė“. Tad Jonas ir iki tol džiaugęsis, kad netapo  tarybiniu poetu, tąkart nusprendė, kad gerai  jog pasirinko studijuoti ekonomiką. Jonas sako supratęs, kad tikra poezija neturi būti per daug filosofiška, abstrakti, bet vaizdinga, jausmus išreiškianti. Ir padeklamavo kaip  iliustraciją savo seną sovietinių  laikų eilėraštį: 

„Ne, nepatenkintas Orfėjas

Nei praeitim, nei dabartim.

Jis grožio grynojo kūrėjas

Jisai gyvena ateitim“. 

  Palangiškis įsitikinęs, kad kurti ateitį privalome jau šiandien. Kiekvienas. Tuo pačiu reikia neužmiršti ir praeities bei įvertinti dabartį. Ypač gyvenant Palangoje – juk čia taip gražu, kad negali kamuoti jokia depresija.

„Gyventi yra įdomu ir smagu – tik spėk suktis, dairytis, veikti. Gyvenimas – didžiulė dovana, mokėkime ja pasidžiaugti“, – atsisveikindamas linki J.Siaurukas.

Žydrūnė MILAŠĖ

Autorės nuotr.