Irena Valužė: Atrasti atrastą dar kartą, arba mūsų gyvenimo rudenys

Vasara prapliupo lietumi, užleisdama vietą rudeniui. Nieko naujo – visada taip yra. Bet kažkas, lyg koks kirminas, patogiai įsitaisęs ant žemės gulinčiame obuolyje, dar vis tiki, kad tai truks amžinai.

Amžina – tai seniai užmiršta. Jo atsikartojime gamta gimsta iš naujo. Ji, tarsi kūdikis, švelniai prisiglaudęs prie motinos krūtinės, giliai užmiega. Pabus tik pažadinta saulės šviesos.

Netyčiom

Vasaros pabaiga mano gimtajame mieste nuvilnijo ne tik smarkiu viesulu. Ji nuvilnijo muzikos garsais Birutės parko Rotondoje, festivalio „Pasaulio balsai“ atlikėjų koncertais, baikerių motociklų gaudesiu miesto gatvėse, 25-ąja Rotariada Palangos sporto centro arenoje ir dar daugelyje kurorto vietų.

Tuštėjančio miesto gatvėse palangiškiai, sutikę vienas kitą, pasilabina: „No, kū, a sveks esi?“ Išvertus iš žemaičių tarmės: „Ar tau viskas gerai?“

Ar dažnai mes ištariame šiuos žodžius, sutikę žmogų savo gatvėje? Ne, tikrai ne, nes skubėdami „žaisti gyvenimą“, bėgdami nuo šio magiško stabtelėjimo, ginamės lyg nuo vapsvų. Juk jos rudenį ypač aršios.

Kartais valiūkiškas jausmas, jog kažkas atsitiko „netyčiom“, kada ne tu, o tavo kojos nuveda ten, kur jos nuveda, sukelia šypseną.

Vasaros pabaigoje mano kojos nuvedė mane į garsaus menininko A. Kriščiūno tapybos darbų parodą, kur jo paveikslai atgyja virtualios realybės filme „Žaisti gyvenimą“ parodų paviljone „Kupeta“. Pamenu, po vaizdo įrašo peržiūros ilgai sėdėjau kavinės terasoje, pagauta tiesos, nuo kurios, kaip nuo savęs, nepabėgsi. Lauke smarkiai lijo. Sėdėdama kavinėje dėkojau dangui už tą beribį žvaigždėtą dangų. Jis atvėrė ir mano širdies vartus. „Ar tau viskas gerai?“ – prabilo išėjusiųjų balsai dangaus mėlynėje. Gaila, jog jie prabyla tada, kai juos išsinešame kartu su savimi...

Klevo lape – žemės branda

Ruduo žavus savo spalvine gama ir ramybe, kurios ieškome visą savo gyvenimą. Ne naujiena, juk jame telpa visi mūsų „rudenys“. Tad ko mums trūksta, kad jaustumėmės laimingi?

Palangiškė, puiki lyrinių dainų autorė ir atlikėja Jurga Šeduikytė savo solinio koncerto metu „Vandenio“ muzikos klube bandė „pažaisti gyvenimą“, sugalvojusi įdomią pramogą vakaro svečiams. Ant kiekvieno staliuko palikusi rašiklį ir popieriaus lapą, ji pamokė, kaip išsilankstyti lėktuvėlį. Taip pat paprašė ant jo užrašyti, kokias asociacijas sukelia žodis „ruduo“, o jei kas nori pamąstyti giliau – ko Lietuvai trūksta, kad joje jaustumėmės laimingi.

Taigi lėktuvėliai tą vakarą skrido į kairę ir į dešinę. Vienas jų atskrido ir pas mane. Jame – Gediminaičių ženklai, skaičius 20 ir dar keli ženklai, kurių aš nepažįstu. Anot Jurgos, „neišmeskite, pas jus atskrido laimė“. Neišmečiau, parsinešiau į namus.

O kas ta laimė yr...

Kitą rytą mano kojos nuvedė mane į Palangos sporto centro areną, kur į dangų pakilo 121 baltas balandis. Juos paleido Klaipėdos krašto balandininkai: Reinoldas Liaudanskas, Gediminas Rapalis, Valerijonas Bernotas.

Balandžius paleido anksčiau numatyto laiko, nes dangus žadėjo smarkų vėją ir lietų. Nepaisant permainingo oro, balti balandžiai atliko savo misiją, sukeldami didžiulį džiaugsmą susirinkusiųjų širdyse. Balandis buvo ir liks taikos ambasadoriumi visame pasaulyje. Jubiliejinėje Rotariadoje pirmą kartą Palangoje buvo surengtos „Herojų žaidynės“ (Ukrainoje jos rengiamos nuo 2015 m.). Jose dalyvavo 25 Ukrainos kariai ir karo veteranai, patyrę sunkių karo traumų ir amputacijų.

Sėdėdama Sporto centro lauko tribūnoje džiaugiausi kartu su visais čia atvykusiais žmonėmis. Gera energija, nepaisant blogo oro, dominavo. Šalia manęs, vilkėdami savo šalies, iš kurios jie atvyko (Mažeikių, Joniškio...), dailius marškinėlius bei kepuraites su miesto logotipais, sirgdami už savo komandą, žmonės džiūgavo tarsi vaikai. Žinia – Rotariados dalyviai varžėsi įvairiose sporto šakose – nuo krepšinio, paplūdimio tinklinio iki golfo, petankės bei šachmatų. Man pasisekė nufotografuoti sportininkę, dalyvavusią petankės varžybose. Jos šypsena – tarsi Rotariados dienų Palangoje emblema, pasakojanti apie žmonių bendrystę kuriant pasaulį gražesnį ir laimingesnį. Jubiliejinė 25-oji Rotariada Palangoje subūrė daugiau nei 2 tūkst. dalyvių.

Eidama į namus sutikau daugelį sportininkų, dalyvavusių sportinio ėjimo varžybose. Jie grįžo į stadioną. Girdėjosi kalbant angliškai, lenkiškai, vokiškai, lietuviškai, rusiškai... Eidami jie visi šypsojosi vienas kitam.

Muzikos fiesta

Mano kelionė, palydint vasarą, užsibaigė XVIII „Pasaulio balsų“ festivalio garsais Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Tą vakarą skambėjo nuostabi chorinė muzika, vadovaujama dirigento ir kompozitoriaus maestro Vaclovo Augustino. Choras „Jauna muzika“, kurio repertuare skambėjo užsienio ir lietuvių kompozitorių kūriniai, yra vienas ryškiausių ir pajėgiausių vokalinių kolektyvų Lietuvoje. Jis – tarptautinių chorų konkursų laureatas. Anot renginį pristačiusios vakaro vedėjos, „muzika gydo mūsų žaizdas“. Šis pasirodymas buvo skirtas Telšių vyskupijos įkūrimo šimtmečiui paminėti. Aštuonioliktasis „Pasaulio balsų“ festivalis – tai dar vienas perlas Palangos pajūryje. Pasak daugiamečio Palangos pučiamųjų orkestro vadovo ir dirigento Vyganto Rekašiaus, akademinė muzika – svarbi kultūrinio gyvenimo dalis, ji sujungia visus kurorte gyvenančius ir į jį atvykstančius žmones.

Aš dar pridurčiau, jog muzikantas yra arčiausiai Dievo sėdintis žmogus, nes tą vakarą bažnyčioje susirinkę žmonės iš koncerto išėjo Jos „nuprausti“.

Aš dar nežinau, kur mano kojos mane nuneš kitą sykį. Tačiau aš gerai žinau, jog jos eis ten, kur šviesu, kur geri žmonės, kur nėra pavydo, pykčio ar didybės manijos. Esame tokie, kokie esame, o besikeičiantys metų laikai – tai tik mūsų gyvenimo „rudenys“.

Irena Valužė