Irena Valužė: gimti tam, kad suspėtum gyventi...

Kitame pasaulio gale, ką tik iš kiau6inio lukšto išsiritę vėžliukai skuba  į vandenį.  Smėlis jiems yra jų priešas, okeanas –  išsigelbėjimas. Tačiau norint jį pasiekti, reikia įveikti dvidešimt metrų. Ar suspėsi tu, mažyli, iki jo  nueiti?.. 

Tokią trumpą video medžiagą šį rytą stebėjau savo mobiliajame telefone. Sujaudino žiūrint į tuos mažus  padarėlius, kurie, sukaupę visas jėgas skuba kuo greičiau atsidurti  vandens glėbyje.  Nuo  jūros kranto  stebėję žmonės  šį neįprastą  vaizdą skubėjo įsiamžinti savo telefonuose , o  dažnas, pasirinkęs  savą   vėžlį  ragino jį  nepasiduoti . Kai vėžliukai pagaliau panirdavo po vandeniu, krante žmonės džiūgavo tarsi maži vaikai. Atrakcija? Ne. Noras padėti.

„Žinau viską“

Mano rankose devintas žurnalo „Žinau viską“ numeris. Man jį  padovanojo į „Jaunimo dienos“ šventę Palangoje atvykę žurnalo  komandos dalyviai. Sklaidau žurnalo puslapius: „Savanorystė Lietuvos policijoje“, „Jaunieji policijos rėmėjai“, „Savanorystė, keičianti jaunų žmonių požiūrį“, „Iš vidaus: savanorių patirtis „Kino pavasaryje““, „Trys dešimtmečiai solidarumo, savanorystė su au au“, „Kai menas tampa patirtimi: ką iš tiesų duoda savanorystė MO muziejuje“, „Milijonas galimybių jaunimo savanoriškoje tarnyboje“, „Savanorystė ralio ritmu“. 

Išvardinau visas žurnalo  publikacijų antraštes. Jos ir atskleidžia apie ką  yra kalbama, kokią informaciją nori pateikti jaunieji žurnalistai kiekvienam skaitytojui individualiai. Ką žinosi, gal šis žmogus kaip tik stovi ant apsisprendimo tapti savanoriu slenksčio.  Juk žodis –  savanoris –  tai aktyvus žmogus, kuris  ėmęsis naudingos veiklos kieno nors labui ( be atlyginimo) tai atlieka. Tai rimtas  žmogaus apsisprendimas.

Pažintys 

Eidamas savo gyvenimo keliu kartais sutinki žmones, kurių pamiršti negali, nes jie buvo tavo gyvenimo vadovai, ir už tuos susitikimus tu esi jiems labai dėkingas. Pirmą kartą  susidūrusi su neįgaliu jaunuoliu, kuris aktyviai dalyvaudamas  įvairiuose jaunimo projektuose įvardijo savo gyvenimo misija  dirbti su jaunimu,  sujaudino iki širdies gelmių.  Žodžiai , jog „iš skausmo man padeda išeiti bendraujant su jaunimu“,  tebeskamba mano ausyse ir šiandien. Tada pagalvojau, jog tokių vaikinų , kurie kentėdami fizinį skausmą  nori padėti kitiems –  vienetai. Tai – septyniolikmetis, žinomas visoje Lietuvoje jaunuolis iš mažo miestelio šalia Vilniaus – Nemenčinės –  Edvardas Karpovič.   Te Dievas šiam nepaprastai gražios sielos žmogui  būna  mielaširdingas. 

 Prieš kelis dešimtmečius turėjusi pašnekesį su   Aldona  Limoniene.  Ji tada buvo Lietuvos Nepriklausomybės Ąžuolyno paramos fondo įkūrėja  ir ilgametė jos vadovė.  Nežiūrint tai, jog šiai moteriai buvo grasinta  susidorojimu, ji nesirinko lengvo kelio. Jos  iniciatyva buvo įkurtas „Vaikų ir jaunimo darbo fondas“.  Tada Lietuvoje buvo  pasodinta 13.000  ąžuoliukų. Šiandien šie ąžuoliukai  jau yra užaugę.  Kaip tada sakė ponia Aldona, gyvenime reikia pasodinti tris medžius : už save, už tautą ir už „bezdelniką“, kuris ims ir nulauš.

„Savanoriauju, nes noriu bendrauti“

Mano gera pažįstama, sulaukusi garbaus amžiaus, visai neseniai įsidarbino paramos parduotuvėje  Anglijoje. Anot ponios Audronės, ji laiminga, nes jaučiasi esanti reikalinga. Kai žmogus išeina į užtarnautą pensiją, dažnai pasimeta. Jis nebežino kur save realizuoti. Didžiojoje Britanijoje nėra taikomas amžiaus cenzas. Darbingas amžius nesiejamas su gimimo data. Jis siejamas su žmogaus noru būti naudingu bet kokioje sferoje. Pinigai nėra svarbiausias dalykas.  Jis nori būti čia ir dabar. Jis nori šypsotis , pasakoti, užjausti, prisiminti, dalintis savo žiniomis su pasauliu, kuriame jis pats ir yra.

Lietuviams dar reikia daug ko išmokti ir pasisemti patirties iš tų šalių, kuriose tai yra įtvirtinta įstatymu ir  žmogiškuoju faktoriumi. Man iki šiol yra neaišku, kodėl  miestuose statomos prašmatnios šiukšlių surinkimo dėžės vien  tam, kad vietiniai gyventojai  turėtų galimybę išmesti ten savo jau nebenaudojamus daiktus? Kodėl labdaros parduotuvės yra pravarčių žmonių rankose, užuot surinktos lėšos būtų nukreiptos tam, kam jų labiausiai reikia.  Daug metų gyvendama užsienyje, pati  nešdavau į labdaros parduotuvę gerus, bet nebenaudojamus daiktus. Mano labdaros parduotuvės buvo skirtos pagalbai  vaikams ir širdies ligomis sergantiems žmonėms.

Kartą teko matyti Lietuvoje gana liūdną  vaizdą. Atvažiavo didžiulis sunkvežimis prie namo  ir pro antro aukšto langą į jį  buvo „švilpinami“ visi daiktai, kas tik buvo tame bute. 

Audronė pasakojo, jog dažnai į jų parduotuvę yra atvežami daiktai, kurie priklausė kažkuriam  tai šeimos nariui.  Žmogus mirė, o jo metų metais rinktos knygos, paveikslai, rankdarbiai, įvairios kolekcijos artimųjų dėka su didžiule pagarba   atgula parduotuvės vitrinose.  Svečiuodamasi pas Audrone jos namuose , grožėjausi daiktais, kuriuos ji įsigijo nusipirkusi savo labdaros parduotuvėje.   Jie papuošė jos buitį  ir nudžiugino moters  sielą. 

Ledų, pramogų ir muzikos šventė

 Taip jau nutiko, kad mudvi su dukra nutarėme užeiti  į Palangos jaunimo ir savanorystės  centrą ir pasiteirauti  kas vyksta šiame , visai neseniai atidarytame jaunimo centre. Nudžiugome, nes gavome išsamią informaciją apie savaitės bėgyje organizuojamus renginius. Viename iš jų  –„Jaunimo dienos“ minėjimo šventėje  – piknike Anapilio kiemelyje  ir apsilankėme.  Kadangi mano anūkai lietuviškai mažai kalba, tai pradžioje mano anūkas demonstratyviai nuėjo vienas pats mėtyti kamuolį į krepšį. Anūkė su mama anaiptol, tuojau pat ėmėsi darbo. Tautodailės meistro dėka į jau paruoštus  vaizdus iš pajūrio ( magnetukus)   nuspalvinusios ir apibarsčiusios juos gintarais, parsivežė į savo namus Anglijoje.

 Ledų, šerbeto, dainų skambant gitaros garsams ir savanorių, talkinančių šiam renginiui  tikrai netrūko. O jau ką kalbėti apie senjorus , kurie mokė  galėjo jaunimą pamokyti megzti įmantriausių raštų , ar tatuiruočių meistrą, prie kurio buvo nutysusi nemaža  eilė. Žinoma, per laiką tatuiruotės nusiplaus, o patirtas įspūdis – pasiliks.

Daug įdomių žaidimų vaikams. Kas norėjo, galėjo pasikalbėti su jaunimu, kuris pristatė savo žurnalą „Žinau viską“ apie savanorystę. Tarptautinė jaunimo diena visame pasaulyje ir Lietuvoje švenčiama rugpjūčio 12 d.  Palangoje buvo  pats vasaros įkarštis. Miestas ūžė nuo žmonių šurmulio. Nejučia ėmiau apgailestauti, jog daugiau žmonių galėjo būti ir čia, taip gražiai suorganizuotoje „Jaunimo dienos“ šventėje Anapilio kiemelyje.

Ach, ta jaunystė...

Aš jau nebe jaunuolė, aš dabar močiutė, kuriai mano jaunystė nemažiau buvo ir yra svarbi. Jaunystė – tai gyvenimo tarpsnis, kuris trykšta energija, noru pažinti ir atrasti savo vietą po saule. Jaunimo dienos šventėje žiūrėjau fotografijų  parodą. Joje:  senoji Palanga, žvejų valtys, nuo  senojo tilto galo į jūrą  šokinėjantys jaunuoliai, paplūdimio vaizdai. Atrodo, visa tai ranka pasiekiama...Širdyje užvirė didžiulis pasididžiavimas.  Taip, mes neturėjome tiek daug pramogų, niekas mūsų nevaišino ledais ir „popkornu“,  tačiau mes buvome užgrūdinti audrų ir vėjų  gyventi savo krante, svajoti, gerbti, mylėti ir džiaugtis jaunyste taip, kaip tik fantazija mums tai leido daryti.  Jaunystė ir buvo ta nepakartojama šventė, kuri niekur nedingo. Ji amžiams pasilieka žmogaus atmintyje. 

Mes laiku suskubome pažinti  pasaulį tokį, kokį mums davė mūsų gimimas.

Irena Valužė