Jau netolimoje ateityje straipsnius rašys robotukai pakinkyti dirbtiniu intelektu – pasaulis bus visai kitoks

Praėjusį sekmadienį minėjome spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Brūkštelėjau  linksmesnių ir liūdnesnių prisiminimų iš savo žurnalistinės patirties, „Palangos tilte“ – taip pat. Galbūt ir jums bus įdomu išgirsti juos?

Iki šiol labai gerai prisimenu savo pirmąjį rimtą interviu, su savo žemiete, alytiške Izolda Rukavišnikova, kuri 1989 metais laimėjo pirmąjį „Mis Alytus“ konkursą.  Dabar ji – vieno žinomo verslininko žmona. Dar buvo toks metas, kai nebuvo išmaniųjų telefonų – net plytos dydžio diktofono neturėjau, kuriuo pirmąkart ėmiau naudotis jau dirbdamas Lino Medelio (ačiū tau, Linai!), savaitrašty „Pirmadienis.“ Tad teko Izoldos atsakymus padrikai užsirašinėti sąsiuviny. Sėdėjome abu pirmoje eilėje, salė ūžė, tviskėjo lempos, ji sėdėjo tokia „iššpaklinta“, tokia gražutė, su daugybe strazdanų veide – jaudinausi beprotiškai, o mano širdis šokinėjo.

Viskam ateina pirmas kartas!

Mano debiutas „Alytaus naujienose“ neliko nepastebėtas: tolimas giminaitis, vieno kolūkio zootechnikas, netrukus paprašė, kad parašyčiau apie melžėją, nugalėjusią melžėjų konkurse. Jie sovietmečiu buvo labai populiarūs! Melžėja čempionė, vainikuota ąžuolo vainiku, sodriai dvelkė pienu, aplink mūkė dešimtys išsigandusių karvių, o mane, 17-etį korespondentą, trikdė ne tik tai, bet ir niekad negirdėti melžėjų terminai. Uoliai juos tikslinau, braukiau. Prisimenu, kad už rašinį giminaitis man davė 10 rublių. Tai buvo daug.

...jau dirbdamas savaitrašty „Pirmadienis“, kelius pramyniau į Lukiškių kalėjimą –„Respublikos“ žurnalisto Vito Lingio žudikas Igoris Achremovas, išblyškęs kaip numirėlis, smirdančioje tamsioje vienutėje tyliu balsu man pasakojo, kas jam padeda nepalūžti – kasdien padarydavo tūkstančius atsispaudimų ir atsilenkimų. Po beveik 30 metų nelaisvėje jis išvydo dienos šviesą....

Kai už V. Lingio nužudymą buvo sušaudytas Borisas Dekanidzė, Vilniaus mafijos „Vilniaus brigados“ bosas, su vienu „Pirmadienio“ foto žurnalistu ieškojome jo kapo ir jį aptikome vienų Vilniaus kapinių neatpažintų asmenų sekcijoje. Ant šviežio kapo buvo įsmeigta lentelė: „Borisas Dekanidzė“. Susisiekiau su jo tėvu, Georgijumi Dekanidze, buvusiu šaltkalviu, padariusiu stulbinančią kriminalinę karjerą – iki mafijos boso. Jis mane priėmė interviu savo ofise, kuris man dėl gausybės kilimų, senovinių paveikslų ir medžioklės trofėjų sukabintų ant sienų priminė muziejų. Papsėdamas pypkę, blausiomis akimis nuklysdamas toli, jis kelis kartus pakėlė balsą žvilgsnį įbesdamas į mane: „Aš netikiu, kad mano Borisą sušaudė. Ką nors kitą ten užkasė, o Borisą jie kankina...“ Prisimenu, kad interviu sukėlė skandalą- VRM viską paneigė per radiją, o mano tėvai buvo išsigandę....

Taip pat Lukiškėse, už vienos žydų šeimos išžudymą sušaudyti nuteistas nė 30-ies neturintis vyras, tokio romaus ir giedro veido (iki šiol prisimenu jo pavardę), sriūbaudamas dievagojosi, kad ne jis – žudikas. Jis vis man kartojo: „Aš nežudžiau...“ Prisimenu, kad mano akyse tvenkėsi ašaros ir kandžiojau lūpas. Netrukus kažkuriame laikrašty perskaičiau, kad jis Lukiškėse nusižudė...Ar tikrai?

...jau Amerikoje, Majamyje, leidau naktinio klubo, kuriame dirbau apsauginiu, mėnesinį laikraštuką – labai ilgėjausi žurnalistikos. Kalbinau transeksualę Lišą – jos/jo milžiniškos dirbtinės krūtys veržte veržėsi išsprūsti, ji/jis šnekėjo sodriu žemiu tonu ir vis arkliškai užsikvatodavo. Paskelbus interviu, Liša man vis dėkojo pabrėždama, kad tai buvo vienintelis atvejis jos gyvenime, kuomet ji buvo pastebėta ir įvertinta ne kaip Miami Beach prostitutė. Liša, ar tu dar gyva?

...vieno Amerikos portalo prašymu, vienoje didelėje konferencijoje Rygoje gerą valandą interviu „medžiojau“ žinomą Rusijos opozicionierių Vladimirą Kara-Murzą. Kai pagaliau man pavyko ik jo prasibrauti ir susėsti pokalbiui, jis mane, net pakankamai patyrusį žurnalistą, nustebino: kalbėjo aistringai, įdomiai, detaliai, tarsi kiekvieną rytą su pačiu Putinu arbatą gertų, gausiai gestikuliavo. Interviu surašiau vos ne pažodžiui, bet jo įžangą redaktorius Amerikoje truputį pakeitė. Paskelbus interviu, Vladimiras pareiškė pretenziją – girdi, ne taip buvo suprastas, reikalavo interviu pataisyti arba jį pašalinti iš tinklapio. Pateikus pokalbio įrašą ir įrodžius jo autentiškumą, redaktorius atsisakė tai padaryti, tačiau man buvo nemalonu, juolab, kad Vladimiras ir man pasakė nepelnytai karčių žodžių. Šiais metais Maskvos teismas Vladimirą Kara-Murzą pripažino „kaltu“ dėl valstybės išdavystės ir nuteisė 25 metus kalėjimo.

...kai Briusely, Europos Parlamente, ruošiausi šnekinti vieną Lietuvos europarlamentarę, ją pirmiausia sutikau plačiuose parlamento praėjimuose. Ji su kažkuo šnekėjosi – taip, taip – neklydau. Tik keisčiausia, kad šalia jos nieko nebuvo, rankose ji nelaikė mobiliojo, o ir ausyse nebuvo ausinukų. Gal su savimi? Cha. 

...kai taip pat Europos Parlamente pirmąkart dariau interviu „The Baltic Times“ su tuomet dar europarlamentaru Vytautu Landsbergiu, jis man, toli gražu ne žurnalistikos žvaigždei, vietoje sutartų 20 minučių skyrė vos ne valandą. Puikiai nusiteikęs, vis krizeno, kaskart manęs pasiteiraudamas požiūrio vienu ar kitu klausimu. Oi, kaip tai žurnalistui pavojinga... Išėjau iš jo ir aš pakylėtas: „Ne, Vytautai, jūs tikrai kolūkių nesugriovėte!“ Cha, cha.

...jau „Palangos tilte“, per karantiną, pasigedau nemažai laikraščio prenumeratorių, nors su jais bendraudavome per durų stiklą. Kai viena močiutė, tokią plepi patarška, kurią buvau įtaręs pas Abraomą iškeliavusią, vienądien išdygo prie redakcijos durų, nuoširdžiai nudžiugau. „Jau mane palaidojote ar ne?“ – ji kvatojo išvydusi ištįsusį mano veidą. „Aš dar gyva. Pas sūnų Klaipėdoje dabar gyvenu. Jūs mums taip tada padėjote, kai mūsų namas „kariavo“ su automobilių statytojais po langais“ – kaip ir anksčiau, ji dėkojo, nors, tiesą pasakius, 10 metų istorijos detalių nė neatsimenu.

Taip pat „Palangos tilte“, kai jame be manęs nieko daugiau nebuvo, išėjęs iš tualeto redakcijos gale, išgirdau moteriškę redakcijos priekyje kalbančią. „Sveiki, ponia,“ – pasilabinau jai pasirodęs. „Su kuo jūs čia taip kalbatės?“ – nustebęs jos pasiteiravau – ji buvo viena. „O gi su jūsų darbuotoju,“ – ji mostelėjo į redakcijos į didelį redakcijos fototapetą, kuriame laikraštį skaito ir būrys vaikinų. Suprunkščiau į delną – cha.

Dėl fototapeto, kurio kampe šypsena trykšta dar gyvas Stasys Povilaitis, pylos gavau ir dar vienu atveju. „Kaip jums ne gėda? Jūs – gal bedievis? Toks žmogus jis buvo, mirė, o jūs nė neuždengiate jo ar juodu kaspinu neperrišate,“ – tūžo lankytoja.

...O šią savaitę, kai po patikros – turėjau net sriubtelėti gurkšniuką vandens iš atsinešto buteliuko „Vytautas“ – su Baltarusijos opozicijos lydere Svetlana Cichanouskaja, kuri dabar gyvena Vilniuje, Vilniuje susėdome interviu, išvydęs jos akis, į šalį nustūmiau iš anksto suderintus klausimus – apie Baltarusiją, jos opoziciją, Rusiją ir Ukrainą, karą – ir pokalbį pradėjau paprastai.

–Svetlana, ką jūs planuojate vasarą? Ji – jau čia...

Svetlana atsakė tuo pačiu – pastūmė savo aplanką į šoną.

Didžiąją dalį interviu šnekėjomės nežvilgčiodami į paruoštukus.

Sužinojau, kad pernai, kaip privatus asmuo, Svetlana su savo vaikais, sūnumi ir dukra, lankėsi Palangoje.

–Jūs žinote, kad kai kurie lietuviai, sugalvoję norą, mėgsta mesti pinigėlį į jūrą? – jos paklausiau.

-Ne, nežinojau, – atsakė ji.

–O jeigu artimiausiu metu vėl apsilankysite Palangoje ir nuspręsite sviesti monetą toli toli į jūrą, ar jau žinote norą?

–Taip. Kad visi mano tėvynainiai – tūkstančiai jų, dabar kalėjimuose, išeitų į laisvę, kad Baltarusija...

–Svetlana, ar tikrai šis noras jūsų didžiausias? – pertraukiau ją, pridurdamas: – Ne tai, kad su savo vyru Sergejumi, kuris yra ilgam įkalintas, ir vaikais vėl būtumėte visi kartu?..

...Svetlana nepasakoja vaikams pasakų, prisiminusios tėtį, abi su dukra kartais paverkia, o paaugliukas sūnus – toks ypatingas. Kaip ir visi vaikai! Ir ypač tie, kurie auga be mamos ar tėčio.

Rimtąjį interviu dalį – apie Baltarusiją, jos opoziciją, Rusiją, karą Ukrainoje – paskelbsiu viename užsienio leidinyje anglų kalba, o, kaip sakau, žmogiškąją interviu su Svetlana Cichanouskaja dalį vasarą skaitykite nemokamame žurnale pajūriui ir net  tik – „Lietuvos pajūris“.

Ačiū jums, Svetlana.

O dar 2006-iaisias, kai Lietuvoje buvo leidžiamas laikraštis atskiriems Lietuvos regionams, jo leidėjas, buvęs ledo ritulininkas, pasikvietęs mane darbo pokalbiui, rėžė tiesiai: „Bet tu visai nesi panašus į žurnalistą!“

Žinau, kad nesu. Cha.

Jau netolimoje ateityje straipsnius rašys robotukai pakinkyti dirbtiniu intelektu (tai jau dabar vyksta kai kuriose redakcijose), bet kai neliks žurnalistų, besidominančių eilinių žmonių istorijomis ir sugebančių jas papasakoti jautriai ir aiškiai, pasaulis bus visai kitoks.

 Laimono Tamošiūno nuotrauka