„Kiekvienas žirgas – asmenybė, ir dažnai ryškesnė ir mielesnė nei kai kurie žmonės“

Pagal Rytų horoskopą ateinantys Žaliojo medinio arklio metai turėtų būti didingi, sako žirgų sporto treneris Zigmas Šeškas. Su juo prieš kasdienes treniruotes „Zigmo žirgyne“ įvažiuojant į Palangą kalbėjomės apie kasdienybę, ateities planus, bet ir teiravomės: kokie turėtų būti ateinantys metai? „Didingi, nes žirgas iš visų kitų gyvūnų išsiskiria savo didybe“, – įsitikinęs žinomas jojikų treneris. Jo ugdytinės Rūta Šeduikytė ir Ugnė Vygantaitė pritariamai linksėjo bei pridūrė: „Kiekvienas žirgas – asmenybė, ir dažnai ryškesnė ir mielesnė nei kai kurie žmonės“.

Visas gyvenimas – žirgai
„Visas mano gyvenimas yra žirgai”, – sako žirgų sporto treneris, praeityje – garsus sportininkas, daugkartinis Lietuvos konkūrų čempionas bei buvusios Tarybų sąjungos čempionatų prizininkas, dabar – šalia Palangos įsikūrusio „Zigmo žirgų“ žirgyno savininkas Z. Šeškas.
Kaip sako treneris, jo gyvenimas su žirgais prasidėjo dar vaikystėje, kai augo kaime, kur tekdavo pajodinėti. O jau nuo dvylikos metų, pradėjęs lankyti Klaipėdoje Mažajame kaimelyje buvusį sporto mokyklos žirgyną, jis galėjo po truputį pradėti siekti savo svajonės – tapti profesionaliu jojiku.
Profesionaliame sporte Z. Šeškas išbuvo 22 metus. Paklaustas, kokie praeities laimėjimai jam šiandien brangiausi, jis sako, jog brangiausi esą tie, kurie atimdavo daugiausia jėgų – buvusios Tarybų Sąjungos čempionatai, kuriuos „mirk gyvenk” reikėdavo laimėti.
„Laimėjau tris visąsajunginius čempionatus. O dabar – tiesiog žaidžiu su žirgais”, – šypsosi Z. Šeškas, prisipažinęs, kad be medalių ir titulų „užsidirbęs“ ir invalidumą – nesėkmingai kritęs nuo barjerus bandžiusio įveikti žirgo, kuris prispaudęs sportininką savo svoriu.  Ir pridūręs, jog kritimai nuo žirgų yra neišvengiami, nors besimokantys jodinėti kartu mokomi ir teisingai kristi. Tačiau nelaimės yra nelaimės – juk ir šaligatviu einantį žmogų gali sužaloti prošal važiavęs automobilis. Sportininkas dar keletą metų jodinėjo ir dalyvaudavo varžybose ir po traumos. Beje, ji neišgąsdinusi ir Z. Šeško sūnų: abu jie – Tadas ir Mantas – jodinėja bei pasiekia puikių rezultatų ir treniruoja žirgyną lankančius vaikus bei suaugusius.

Planuoja plėtrą
Paklaustas apie savojo žirgyno gimimą, Z. Šeškas sako, jog pradžių pradžia buvusi čia, buvusiame Vydmantų tarybinio ūkio žirgyne, turėjusiame vadinamąją sporto sekciją, į kurią dirbti bei treniruoti tiek žirgus, tiek sportininkus buvo pakviestas tituluotas jojikas. Paskui prasidėjo privatizacija, turto dalijimai bei persidalijimai. Pasak trenerio, sunku ir tada buvo, ir dabar yra išlaikyti žirgyną. Tačiau apie sunkumus – kaip ir apie du buvusius jame gaisrus – Z. Šeškas nelinkęs pasakoti.
„Mūsų devizas yra žirgų sportas. Tai pagrindinis dalykas, tai pagrindinis tikslas. O pramogos su žirgais – jau antroje eilėje. Tačiau iš jų mes gyvename, iš to susideda pagrindinės pajamos. Na, dar kartais vieną kitą sportinį žirgą parduodame“, – sako žirgyno savininkas.
Daug įdomiau esą ateities planai, o užmojai – išties nemenki. Šių metų pavasarį Palangos miesto tarybai buvo pristatyta sporto ir rekreacijos centro detaliojo plano koncepcija. Joje numatyta dabartinio žirgyno vietoje ir teritorijoje šalia jo nuo pirminių planų pertvarkyti žirgyną ir statyti čia viešbutuką-motelį pereiti prie platesnių užmojų: sumanyta statyti sporto ir rekreacijos centrą, kuriame, be žirgyno su žirgų parku bei jojimo mokyklos būtų dar ir 50 metrų – pagal normatyvus vadinamas olimpinis baseinas, ir ledo arena, kurioje galėtų treniruotis ne tik mėgėjai, bet ir profesionalios komandos, ir visa reikalinga rekreacinė infrastruktūra – nuo viešbučių ir namelių, kuriuose gyventų sportininkai bei treneriai, iki viešbučio ir motelio, kur apsistotų turistai bei poilsiautojai, o svarbiausia – plaukti, žaisti ledo ritulį bei jodinėti norintys vaikai. Pasak Z. Šeško bei UAB „Karpis“ prezidento Raimondo Karpavičiaus, turinčio šioje teritorijoje nekilnojamojo turto, kurio iniciatyva bei jo idėjos vedami architektai dirba prie koncepcijos, viliamasi, kad po trejeto metų idėjos gali būti pradėtos įgyvendinti.

Auga talentai
Šiuo metu žirgyne yra dvidešimt vienas žirgas ir du poniai. Po žirgyno rekonstrukcijos planuojama, jog čia bus apie šešiasdešimt žirgų.
„Ir dabar pas mus yra kelių kategorijų žirgai. Vieni jų skirti pramoginiam pasijodinėjimui, kiti – vaikams joti. Yra ir profesionalaus sporto žirgai. Kaip atskiriame, kokiu žirgu taps gimę kumeliukai? Visų pirma atsižvelgiame į jų kilmę. Tačiau ir iš pačios geriausios kilmės kumelių atsivestų kumeliukų tik apie 10 proc. išauga gerų sportinių žirgų. Augančius kumeliukus stebime: kiek jie talentingi, kiek jie darbštūs. Nes, kaip ir žmonėms, ir žirgams vien talento neužtenka“, – pasakoja Z. Šeškas, pridūręs, jog augantys žirgai pradedami treniruoti nuo pusantrų metų. O kadangi šiame žirgyne žirgai rengiami konkūrams, atsižvelgiama ir į tai, kiek jie klauso raitelių, kiek jie atsargūs įveikdami kliūtis.
Kaip ir žmonės, kiekvienas žirgas turi savo charakterį. Yra talentingi, tačiau pritingintys, yra įnoringi ir mažiau aikštingi. O kartais iš, regis, paprasto arkliuko išauga talentai. „Matot, dabar mergaitė išveda treniruotis San Remuką. Atrodė, jis per žemas konkūrui, tačiau, po ilgų treniruočių, dabar kiekvienose varžybose ką nors laimi“, – tarsteli treneris.
Treniruotes žirgyne nuolat – ir vasarą, ir žiemą – lanko apie dešimt vaikų. Vasarą gi jų būna iki trisdešimties. Mažiausiam – septyneri. Kai kurie vaikai treniruojasi jau nebe pirmi metai, ir jau ne tik svajoja dalyvauti varžybose, bet ir dalyvauja bei skina laurus. O tituluočiausi iš pastarųjų metų sportininkų – trenerio sūnūs Tadas bei Mantas Šeškai bei Justas Stanys. Neseniai vykusiose varžybose šešias dešimtis sportininkų iš šešių valstybių sutraukusiame Nacionaliniame konkūre Šiaulių arenoje trečią vietą užėmė T. Šeškas su žirgu Evelka, o J. Stanys su žirgu Bendera dukart tapo čempionu. „Du kartus Lietuvos himnas buvo grojamas Palangai“, – išdidžiai nusišypso Z. Šeškas.
Auga itin talentingos sportininkės merginos – R. Šeduikytė ir U. Vygantaitė, kurios jau sugeba pačios treniruoti žirgus bei parengti juos varžyboms. Beje, Rūta Kalėdiniame turnyre užėmė antrąją vietą ir laimėjo taurę. Tačiau grįžtant namo jos žirgą Haką greičiausiai pertraukė skersvėjis, ir dabar jam reikia leisti vaistus, o ir treniruotis pilna jėga jis, savaime suprantama, negali. Beje, pasak trenerio, šešiametis – dar jaunas – Hakas turi visas galimybes tapti vienu stipriausių savo kategorijos žirgų ne tik Lietuvoje. Kaip ir talentingoji, Ugnės ištreniruotoji Butterfly, iš visiškai laukinės kumelaitės išaugusi į daug vilčių teikiančią ir tikrai suspindėsiančią tarptautiniuose turnyruose kumelę.

Kiekvienas žirgas – su savo charakteriu
O su kuo yra sunkiau dirbti – su žmonėmis ar su žirgais? „Oi, – atsidūsta Z. Šeškas. – Matot, su žirgais iš dalies sunkiau dirbti, nes jie nemoka kalbėti. Jie nepasakys, kodėl blogai jaučiasi, kas jiems skauda. Juos reikia suprasti. O su žmonėmis galima kalbėtis, nors kartais susikalbėti būna nelengva“.
Dar viena žmonių ir žirgų charakterių paralelė: kaip būna meilė iš pirmo žvilgsnio, taip ir nesuderinamumas. Tačiau pastarasis rečiau pasitaiko. Kartais vaikai patys sako: norėčiau šio žirgo. Ir tada jau treneris, žinodamas žirgo charakterį, sprendžia: tiks žirgas ir vaikas vienas kitam, ar geriau parinkti kitą „porą“.
Jeigu jau kalbame apie bendravimą su žmonėmis bei žirgais, ką žmogui duoda bendravimas su žirgu? Būtent su žirgu, o ne su šuniuku, katyte, ožkyte, papūgėle. Kodėl, tarkim, vaikui svarbus toks bendravimas?
„Žirgui reikia daug daugiau priežiūros. Jis – ne toks gyvulys, kurį būtų galima laikyti kiekviename nuosavame name ar sodyboje. Neužtenka su juo tik „padraugauti“ – norint iš tikrųjų susidraugauti, reikia atvažiuoti kasdien, reikia jį prižiūrėti – ir gardą išvalyti, ir patį žirgą prižiūrėti, kad ir šukuoti. Didžiulė atsakomybė, jeigu išties nori bendrauti su žirgu. Ir – atitrūkimas nuo kasdienybės, nuo vis labiau laisvalaikį užvaldančio kompiuterio, buvimas, jodinėjimas gamtoje. Žinot, kiekvienas, jei tik nori, bendraudamas su žirgais randa kažką tokio, kas artima būtent jo širdžiai, jo sielai“, – įsitikinęs treneris.
Tiesa, jeigu norima ne vien pasijodinėti, bet ir rimčiau sportuoti, tai nėra pats pigiausias užsiėmimas. Žirgų sportas – vienas brangiausių...

Metai turėtų būti didingi
Kol kalbėjomės su treneriu, į žirgyną vienas po kito rinkosi merginos, mergaitės, vaikinukai, ėjo į gardus, rengė žirgus treniruotėms: valė, šukavo, balnojo. Vedėsi juos į lauką, ir, įšokę į balną, išdidžiai risnojo treniruočių aikštelėn. O ten – ir žingine ėjo, ir ristele bėgo. Ir treniravosi šokti per kliūtis.
„Labai myliu žirgus. Todėl, atsiradus galimybei, jau pusė metų važinėjuos į treniruotes iš Endriejavo. Ar sunku? Ne. Lengva. Ir labai labai smagu, ypač jodinėti“, – paklaustas, kodėl pasirinko žirgus ir šį sportą sakė Povilas.
Šeštus metus su žirgais draugaujančios Ugnė ir Rūta sako, jog žirgai jas traukė nuo pat vaikystės.
„Jie viską supranta, ir jiems nesvarbu nei ką tu veiki, nei kaip atrodai. Žirgams svarbu, kaip tu su jais elgiesi, jie už tai tave vertina“, – viena per kitą pasakojo merginos.
Jos, kaip ir treneris Z. Šeškas, nekart spėjo įsitikinti, jog žirgų charakteriai labai skirtingi. „Kiekvienas jų – asmenybė, ir dažnai ryškesnė ir mielesnė, nei kai kurie žmonės, – sakė Ugnė. –Pavyzdžiui, Butterfly – ji tiesiog išskirtinė. Regis, labai rami: nujoji prie jūros, tai ji nurimsta ir stebi saulėlydį. Tačiau jeigu arklidėse pastebės, kad skiri daugiau dėmesio kitam žirgui, supyksta, pradeda pavyduliauti, pulti“.
„Kiekvienas, ypač sportinis žirgas, turi savo charakterį, – papildo bičiulę Rūta. – Štai Hakas – jis labai talentingas ir labai stengiasi dirbti. Ir dar – labai linksmas. Paleidi į ganyklą, tai jis nepuola rupšnoti žolės, kaip kiti žirgai. Jam iš pradžių reikia padūkti, pašokinėti, pasilakstyti“.
O paklaustos, kokie, jų nuomone, turėtų būti ateinantys Arklio metai, merginos atsakė: jie turėtų būti didingi, nes žirgas iš visų kitų gyvūnų išsiskiria savo didybe.