Kitoks Palangos klebonas Marius: „Mano pagunda – pralėkti su sportine mašina“

Kotryna REKAŠIŪTĖ, 2016-07-11
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin

Kitoks Palangos klebonas Marius: „Mano pagunda – pralėkti su sportine mašina“

Jaunas, žavus, protingas, sportiškas, geidžiamas, charizmatiškas ir ne pagal metus išmintingas. Tokį paties Dievo duotą žmogiškų apdovanojimų rinkinį turi Palangos Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios klebonas ir kunigas Marius Venskus. Marių – dauguma žmonių jį vadina taip paprastai – Palangoje žino visi ir jį gerbia net didžiausi bedieviai. Šeštus metus miesto parapijoje Dievui ir žmonėms tarnaujantis M. Venskus – mylimiausiųjų kurorto žmonių pulke, o didžiausias šalies kurortas nebeįsivaizduoja savo renginių ir viešojo gyvenimo be šio jauno, tikėjimo šviesą skleidžiančio dvasininko. Marius kalbėjosi su „Palanga 2016“ žurnaliste apie vasarą bažnyčioje, žmogiškas aistras, nuodėmes ir geidulius, netikėtus klebono pomėgius bei žmogiškus kelius ir klystkelius.

– Pakalbėkime apie vasarą. Kokios jos būdavo Jūsų vaikystėje?

– Vasaras vaikystėje leisdavau namuose Plungėje. Aš turėjau vyresnę seserį, kuri, reikalui esant, galėdavo mane prižiūrėti, bet jos pagalbos prireikdavo retai. Daugiausiai laiko aš praleisdavau su tėveliu mašinoje. Mano tėvelis buvo tiekėjas – autotransporto įmonėje buvo tokia specialybė, tai jis turėdavo važinėtis, parvežti mašinų detales. Tad galima sakyti, jog aš praktiškai užaugau jo mašinoje.

– Ar vasara – Jūsų mėgstamiausias metų laikas?

– Žinote, labiausiai man patinka žiema, bet graži, tikra žiema… Labiausiai ji man siejasi su tuo kvapu, kurį galima užuosti, kada yra labai šalta ir kūrenasi namai. Tas šaltis ir tas smalkių kvapas – tikra fantastika! Atrodo, kad ne tik užuodi, bet ir jauti tą jaukumą. Man labiausiai tai ir patinka.

– O bažnyčiai vasara yra atostogų metas?

– Palangos parapijai – ne. Vasaros metu mes tartum įjungiame aukštesnę pavarą ir pradedame gyventi visai kitu dvasinių atostogų ritmu tiems turistams, kurie atostogauja. Kitose parapijose šiltuoju sezono metu būna ramiau, tik ne pas mus. Palangoje atidarius vasaros sezoną, kartu atidarome ir parapijos sezoną, pradedame gyventi kurortiniu ritmu. Galiu pasakyti, jog bažnytinis gyvenimas kurortiniame mieste išties skiriasi. Mes patys vasarą atostogų neturime, kiekvieną dieną mus lanko turistai, o kur dar begalė kitų įvairiausių veiklų…

– Kokie žmonės vasarą praveria Palangos bažnyčios duris? Ar tai daugiausiai turistai?

– Vasarą mus aplanko daugybė įvairiausiomis kalbomis kalbančių, skirtingus tikėjimus išpažįstančių žmonių. Žmonės bažnyčią lanko kaip kultūrinį objektą, o mūsų tikslas, jog iš jo išeitų kaip iš sakralios ir šventos, Dievo ir žmogaus susitikimo vietos. Mūsų parapijos svečiai yra iš Lietuvos ir įvairių pasaulio šalių. Mus gausiai lanko latviai, lenkai ir rusai. Norėčiau priminti, jog vasaros metu atvykę poilsiautojai visą informaciją apie mūsų parapiją, kada kas vyks, gali rasti internete www.palangosparapija.lt

– Į kokius eksponatus bažnyčios lankytojams, miesto svečiams patartumėte atkreipti dėmesį?

– Turiu tokią mintį mūsų bažnyčioje padaryti lankstinuką-gidą. Nežinau, ar šią idėją spėsiu įgyvendinti šiais metais, bet labai to norėčiau… Tai būtų lankstinukas įvairiomis kalbomis – įeini pro duris ir po bažnyčią tave veda malda, aprašymai bei paaiškinimai. Tokią idėją pamačiau šiais metais viešėdamas Italijoje. Tai man paliko didelį įspūdį. Kalbant apie eksponatus, būtina paminėti Marijos altorių, Jėzaus širdies altorių, šoninius altorius, Kenčiančio Kristaus skulptūrą. Tai labai vertinga ir autentiška skulptūra, atkeliavusi pas mus dar iš senosios bažnyčios. Be abejonės, pagrindinis ir vertingiausias dalykas yra tas stebuklingasis Mergelės Marijos paveikslas, kuriam vasaros metu yra skiriamas visas dėmesys, vyksta net sakralinės muzikos festivalis apie Mariją. Džiaugiamės visais eksponatais savo bažnyčioje, kuri greitai minės 110 metų sukaktį.

– Ne paslaptis, jog vasara – malonumų, vilionių ir geidulių metas ne vienam. Kaip jiems atsispirti?

– Žinote, Palanga yra miestas, kur tu gali rasti viską. Manau, kad labai svarbu, jog pasibaigus vasarai, namo grįžtum pailsėjęs, kitoks, su kitokiu žvilgsniu į save ir savo kasdienybę. Jeigu žmogus atvažiuoja į Palangą su tikslu kažko ieškoti, jis būtinai tai suras. Visi čia gali surasti tai, ko reikia, ar ko ieško. Mano manymu, nereikės niekam atsispirti, kai žinosi, ko tau išties reikia. Niekam nereikia atsispirti, kai žinai, kaip nori atostogauti.
Labai svarbus dalykas yra atostogauti taip, kaip mes iš tikrųjų norime, o ne taip, kaip kiti sako, kad yra gerai atostogauti.
Patikėkite manimi, pasibaigus vasaros sezonui aš sutinku daugybę žmonių, kurie išvažiuoja dar labiau pavargę, dar tuštesni negu atvažiavo. Žmonės būna pasimetę, jie kuria įvairiausias istorijas – labai gražias, kad apie laiką, praleistą Palangoje, būtų galima pasakoti tik kaip apie labai gerą dalyką, nors patys, kaip sakiau, dar tuštesni.
Žmonės dirba vienuolika mėnesių, kad uždirbtų pinigus, o atvažiavę per mėnesį jie išleidžia visus savo pinigėlius. Jie grįžta pavargę, be pinigų, pilni netikrų dalykų, kuriuos apsimestinai reikia kažkam pristatyti – vėl gi – kaip gerą laiką. Gaila tų žmonių…
Tiesa, pastebiu, jog atostogavimo būdas Palangoje pamažu kinta. Patys atostogautojai bando suderinti savo brangų laiką sielai, krašto pažinimui ir linksmybėms. Aš visada tvirtai sakau, jei tu žinai, ko tau reikia, tai niekam atsispirti tikrai nereikės.

– Esate ir nuodėmklausys. Išpažintis supa mistika, paslaptys. Ar išpažinčių turinys labai pasikeitė per pastaruosius dvidešimt metų?

– Kaip pasikeitė per pastaruosius dvidešimt metų, aš nežinau, nes išpažinčių klausausi gerokai trumpiau. Bet per dvylika metų – tiek aš jau esu kunigas, aš pastebiu, kad išpažinčių turinys keičiasi. Dabar labai aiškus yra jaunų žmonių gebėjimas pažvelgti į savo gyvenimą.
Vyresni žmonės, kurie puikiai mena sovietmetį, per išpažintį paprastai pasako keletą konkrečių dalykų – tėvų neklausiau, supavydėjau, pavyzdžiui…
Jauni žmonės ateina išpažinties dažnai su filosofiniais, metafiziniais dalykais ir vertinimais. Jose aiškiai jaučiasi žmogaus gebėjimas pažiūrėti į savo vidų, į gyvenimą, į dalykus, kurie dedasi jauno žmogaus širdyje… Dirbdamas drauge parapijoje su jaunimu, aš bandau išaiškinti, kad išpažintis yra tas sakramentinis įvykis, kada mes pažiūrėję į savo gyvenimą, kas jame dedasi, ir supratę negerus dalykus bei gavę atleidimą, jų nekartotumėme.
Kartais aš jaučiu pagundą būti psichologu. Kartais jaučiu, kad žmonės, atėję pas mane išpažinties, norėtų, kad aš nuolankiai prisiimčiau tą vaidmenį. Kartais tokie žmonės nusimena, kad kunigas jų nekonsultuoja ar negali išspręsti artimųjų santykių.
Džiaugsmingas, labai gražus ir esminis išpažinties dalykas yra tai, kad žmonėms kunigas suteikia galimybę pažiūrėti į savo gyvenimą tarsi iš šono. Kad atėję pas kunigą, pradėtų analizuoti savo širdį. Tai yra labai svarbu.

– Ar Jūs pats atliekate kam nors išpažintį?

– Žinoma! Visi kunigai turi savo nuodėmklausį, aš taip pat turiu savąjį. Jie nėra ir niekada nebus bičiuliai, labai svarbu, kaip jis geba tave suprasti. Išpažintis yra ta situacija, kada tu Dievui tikrai visiškai atveri savo širdį ir po to gauni tą sakramentinį išrišimą.

– Ar galima Jus vasarą išvysti Palangos pliaže? Ar kunigui tai nepridera?

– Kunigui galima, bet aš tiesiog ten neinu. Išvis aš labai mažai nueinu prie jūros. Aš net nežinau kodėl... Kaip čia viskas man taip gaunasi, bet mano laikas labai greitai prabėga… Net negalėčiau dabar pasakyti, kada paskutinį kartą mačiau jūrą. Gal tai buvo ruduo, kuomet aš buvau nuėjęs ant tilto?.. Noriu, jog žmonės mane matytų kaip kunigą, o jei ir važiuočiau kur prie jūros – pasideginti, ar ne? – tai vykčiau kur nors atokiau. Bet aš tiesiog to nedarau.

– Palangoje esate jau šešti metai. Kokie vakarų vėjai Jus čia atpūtė?

– Parapijoms mus paskiria vyskupas. Baigęs seminariją, penkerius metus mokiausi Italijoje ir dirbau kurortinėje parapijoje kaip kunigas. Kai parvažiavau į Lietuvą, prieš tai buvusiam garbingam ir geram Palangos klebonui baigėsi kadencija, tad mane čia ir paskyrė. Nežinau, kur mane paskirs po šios kadencijos, gal jau kur kitur, ne į kurortą…

– Kas nulėmė Jūsų gyvenimo kelio pasirinkimą? Ar šeima atliko ryškų vaidmenį?

– Kai buvau mažas, mano šeimos draugai turėjo dukrą ir visada klausdavo manęs, ar aš būsiu jų žentas. Po pirmos komunijos man jau viskas buvo aišku ir aš visiems sakiau, jog būsiu kunigas. Bažnyčią mes lankėme, buvome paprasta, tradicinė lietuvių šeima.
Mano pasirinkimą nulėmė pašaukimas ir įvairiausi gyvenimo įvykiai. Aš esu labai laimingas ten, kur esu. Man patinka rūpintis bažnyčia, man ne tas pats, kaip joje elgiasi žmonės, kaip aš pats joje elgiuosi. Tai yra šventa, Dievo ir žmogaus susitikimo vieta.
Aš jaučiuosi nepaprastai laimingas galėdamas dalyvauti žmonių gyvenime – nuo krikšto iki paguodos žodžio, kuomet reikia palydėti į paskutinę gyvenimo kelionę. Jaučiuosi laimingas galėdamas judėti ir padėti žmonėms, kad galiu melstis už žmones, už savo parapiją. Džiugu, kad maldoje galiu prisiminti ir į užsienį išvykusius, emigravusius, kurie yra priversti tą padaryti, kad šeimos išgyventų. Man tiesiog patinka dalyvauti žmonių gyvenimo įvykiuose. Tai ką aš darau, man teikia laimę.

– Kokia yra įprasta Jūsų diena, kaip ji prasideda?

– Mano diena prasideda kiekvieną dieną septintą valandą ryto. Tada vyksta pasiruošimas dienai, vėliau būna rytinės mišios. Po mišių – susirinkimas su kunigais, dienos darbų aptarimas. Apie dešimtą valandą prasideda susitikimai su žmonėmis, telefono skambučiai, elektroninio pašto laiškai. Vėliau apie pirmą valandą mums būna pietūs, žmonėms pietų pertrauka prasideda nuo dvyliktos valandos, tad laisvu laiku jie gali užsukti į bažnyčią, todėl mes pietaujame vėliau – apie pirmą valandą. Po pietų pasimeldžiame, pokaičio valandėlė – tai kaip ritualas, todėl tą valandą nuo antros iki trečios valandos man priskambinti yra labai sunku. Tada vėl reikalai – ir taip iki vakarinių mišių. Po mišių dažniausiai būna kunigų susitikimas su parapijos grupėmis. Tada kokią devintą valandą jau jungiame laisvą pavarą – nors man tai beveik niekada nepavyksta. Mano tikslas – bent dešimtą valandą jau eiti link miegamojo ir iki vienuoliktos ar knygą paskaityti, ar filmą pažiūrėti. Vienuoliktą valandą turi būti gesinamos šviesos, tačiau ne visada pavyksta – yra darbų, kuriuos privalu padaryti.

– Ar kunigai turi atostogas?

– Taip, pagal bažnytinės teisės numatymą, kunigai turi beveik mėnesį laiko atostogų. Taip pat kunigai per savaitę turi turėti vieną laisvą dieną. Leidžiant išsirinkti kunigams po laisvą dieną, man liko tik penktadienis. Ta diena skiriama tam, kad galėtum susitvarkyti kažkokius asmeninius reikalus, aplankyti artimuosius. Tai tą dieną stengiuosi neatsiliepti į skambučius, bet ne visada pavyksta…

– Kaip įsivaizduojate savo tobulas atostogas?

– Tobulos mano atostogos vyksta visą laiką kiekvienais metais ir jos yra dviejų savaičių. Labai tobulos atostogas būtų kažkokiame vienuolyne ar viešbutyje su pusryčiais, pietumis, vakariene ir knyga, kurių aš nespėju perskaityti per metus. Prie viso to dar ir visiška ramybė, jokio bendravimo. Tai būtų atostogos sau, savo laikui.

– Kokia tolimiausia aplankyta Jūsų šalis, kas paliko didžiausią įspūdį?

– Amerika, ten lankiausi dvi savaites. Buvau Vašingtone, Floridoje, Niujorke. Ko gero, ta kelionė man labiausiai įsiminė. Tai nebuvo pirmoji mano kelionė, anksčiau buvau keliavęs po Europą.
Viešnagės metu mane aplankė viena mintis – visada būk dėkingas už tai, kas vyksta dabar, už visus dalykus, kurie vyksta tavo gyvenime.
Man tai labai įsiminė, todėl aš stengiuosi visus kelionių įspūdžius godžiai pasiimti, nes priimu tai kaip galimybę ir dovaną man keliauti.
Kiekvienais metais keliauju su mašina į Italiją, pats vairuoju. Reikia gyventi čia ir dabar, branginti kiekvieną minutę gerąja to žodžio prasme. Reikia išgyventi visiškai tą akimirką, kuri tau yra duota. Net jei kalbame apie poilsiautojus, reikia gerti į save akimirkas, pamatyti jūrą anksti ryte, mažėjantį ir pilnėjantį paplūdimį, įvairias kasdienes situacijas. Žmonės yra žavūs su savo naivumu, gerumu, irzlumu, yra daug smagių dalykų kasdienybėje!

– Ar turite kokių pomėgių ar gyvūnų?

– Aš turiu šunį, mažą jorkšyrą. Iš tikrųjų tai aš jį vadinu dobermanu, nes mano svajonė yra auginti šį šunį, tačiau to, gyvenant Palangoje, sau leisti negaliu. Parapijos durys yra visada praviros, jie yra labai sargūs šunys, dėl žmonių saugumo aš negaliu auginti dobermano. Mano jorkšyras savo charakteriu yra labai draugiškas, kiekvieną pamatęs spurda iš džiaugsmo!
Kalbant apie pomėgius, neturiu jokių mėgstamų veiklų.

– O gal dar tiesiog jų neatradote?

– Gal ir neatradau… Norėčiau pamėginti žvejoti. Kažkada vaikystėje su tėveliu žvejojau, gal būdamas kokių 8-9 metų. Žinau, kas man patiktų! Turiu didelę pagundą greičiui – norėčiau kada pabandyti pralėkti su sportine mašina – ne dalyvauti varžybose, bet tik pamėginti. Tai būtų tik pabandymas, žinojimas, jog niekas nestabdys ir nebaus už greitį. Žinote, kai matau tas 1000 kilometrų lenktynes Palangoje, jaučiuosi fantastiškai.

– Ar turite savo gyvenimo credo, kuriuo vadovaujatės?

– Aš turiu jų daug. Darbo kambaryje kiekvienais metais ant sienos kabo įvairiausi posakiai bei citatos. Jų yra labai daug, tad kažkokį vieną išskirti būtų labai sunku…

– Kiek kalbų mokate ir su kuria geriausiai pavyksta pasibelsti į žmonių širdis?

– Žemaičių. Kiek besistengčiau kalbėti lietuviškai, man visi sako – kaip tu gražiai kalbi žemaitiškai! Laisvai galiu bendrauti rusiškai, itališkai ir žemaitiškai. Angliškai galbūt šiek tiek trūksta bendravimo įgūdžių, nors galiu laisvai klausytis ir suprasti, rašyti ir skaityti, akademiniame lygmenyje galiu naudoti anglišką literatūrą. Tai ta kalba, kurią norėčiau tobulinti, tačiau tam trūksta dar šiek tiek praktikos ir įgūdžių.

– Išvardinkite penkias mėgstamiausias Palangos vietas?

– Mūsų bažnyčia, Palangos tiltas, Palangos lurdas, Gintaro muziejus ir Botanikos parkas.

– Na ir pabaigai, Jūsų palinkėjimas savo parapijiečiams ir kurorto svečiams?

– Palinkėčiau, kad visi siektų, žinotų, atrastų ir turėtų tai, ko iš tikrųjų nori. Tai apima viską – tiek dvasinius, tiek materialinius dalykus. Žinote, svarbiausia yra suvokti ir žinoti, kas aš esu, kodėl esu ir kam esu.

Jūsų komentaras:

nerijus 2017-11-20 20:47 ([email protected] / IP: 78.57.203.195)
apie koki mes kuniga snekam su sportine masina ar su kryzium rankoje

Taip pat skaitykite

Daugelio palangiškių simpatijas Dievo skleidžiama meile užkariavęs Marius Venskus palieka Palangą. Telšių vyskupijos vyskupo Kęstučio Kėvalo sprendimu Palangos parapijos klebonasatleidžiamas iš pareigų ir skiriamas į Tauragę. „Su mielu noru priimu tokį vyskupo sprendimą. Jis man paskambino ir paklausė: „Ar gali eiti?“ Atsakiau, kad taip, nes...


Balandžio 5-ąją pasibaigė visą savaitę vykusi jau penktoji šventė „Palangos dienos“. Į paskutinį renginį pakvietė Palangos kurorto muziejus, kasmet tradiciškai organizuojantis „Suneštinį muziejų“. Šiemet jis buvo kiek kitokio formato, norintieji galėjo dalyvauti dviejuose konkursuose – fotografijų ir eksponatų.


Teismas Palangą pavėžėjo laiko mašina  5

Alvydas ZIABKUS, „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas, 2017 07 13 | Rubrika: Savaitės komentaras

Įvyko tai, kas iš esmės turėjo atsitikti dar prieš 18 metų – kadaise Palangą valdžiusių grafų Tiškevičių tiesioginiam palikuoniui Alfredui kurorte atgaunant paveldėtą turtą, visas kurhauzas turėjo likti savivaldybės rankose.


Šių metų liepos 6 diena, Mindauginės, daugeliui Šventosios parapijiečių nebuvo džiaugsmingos. Šią dieną iš Telšių vyskupijos atėjo žinia, kad visų mylimas klebonas Vidmantas Gricius bus perkeliamas į Veiviržėnų parapiją Klaipėdos rajone. Dėl to daugelis liūdi, pyksta ir net paburnoja ant Telšių vyskupijos hierarchų dėl tokio sprendimo, bet pats...


Jaunas, žavus, protingas, sportiškas, geidžiamas, charizmatiškas ir ne pagal metus išmintingas. Tokį paties Dievo duotą žmogiškų apdovanojimų rinkinį turi Palangos Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios klebonas ir kunigas Marius Venskus. Marių – dauguma žmonių jį vadina taip paprastai – Palangoje žino visi ir jį gerbia net...


Praėjęs sekmadienis buvo ypatingas ne tik krepšinio aistruoliams, bet ir palangiškiams – dėl Europos vyrų krepšinio čempiono vardo grūmėsi ir Lietuvos rinktinės vienas iš ramsčių – palangiškis Renaldas Seibutis. Užgniaužę kvapą tautiečiai nerinko žodžių gėrėdamiesi savo didvyriais. Į parapiją stebėti finalo kvietęs kurorto klebonas Marius...


Viena iš Palangos Anoniminių Alkoholikų grupės „Gintaras“ įkūrėjų ponia Jadvyga jau daugiau nei 13 metų visiškai nevartoja alkoholio, džiaugiasi geresne gyvenimo kokybe ir stengiasi padėti kitiems, kovojantiems su alkoholizmu. „Svarbiausia, kad pats žmogus norėtų pasveikti“, - sako moteris.


Šią savaitę Palangos bažnyčios duris atvėrė ir palangiškiams prisistatė naujasis miesto klebonas Marius Venskus, pakeitęs septynerius metus ištarnavusį kleboną Algį Genutį. Naujais rūpesčiais, pažinimo akimirkomis kol kas gyvenantis tikėjimo keliu vesiantis naujasis vedlys pripažino buvęs sužavėtas palangiškių trykštančiu nuoširdumu, kurie ėmė vienas paskui kitą skubėti susipažinti su...


Palangos klebonas ruošiasi išlydėtuvėms

Rasa GEDVILAITĖ, 2010 08 09 | Rubrika: Miestas

Pastaruoju metu netrukus laukiančių pokyčių nuotaikomis gyvena Palangos klebonas, dekanas, bažnytinių kanonų teisės mokslų daktaras Algis Genutis, kuris po septynerių tarnystės metų Palangos parapijoje paskirtas tęsti misiją Šilalėje. Itin mylimas palangiškių, visuomet ištiesiantis pagalbos ranką jos paprašiusiam, aktyviai dalyvaujantis visuomeniniame gyvenime jis palieka gilų įspaudą...


Užvesta pinigų rinkimo mašina

Dalia JURGAITYTĖ, 2009 05 09 | Rubrika: Miestas

Praėjusį ketvirtadienį Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu nustatytos centrinės miesto dalies vietos, kuriose už automobilių statymą bus mokama vietinė rinkliava bei patvirtinti rinkliavos dydžiai. Rinkliava bus pradėta rinkti nuo birželio l dienos, o pačioje miesto „širdyje“ – nuo Botanikos parko Vytauto, Jūratės, S.Daukanto, A.Mickevičiaus g., Kastyčio, Aitvarų gatvių tam...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius
spaudos-radio-remimo-fondas