Laima Liucija Andrikienė: „Nemažesniu iššūkiu tampa siekis išlikti savimi, išlikti lietuviais ir išsaugoti Lietuvą“

Linas JEGELEVIČIUS, 2021-03-11
Peržiūrėta
12497
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Laima Liucija Andrikienė
Laima Liucija Andrikienė

Visa Lietuva, ir Palanga, švenčia Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – Kovo 11-osios – 31-ąsias metines. Lietuva pasikeitė neatpažįstamai, užaugo nauja, laisvėje gimusių, žmonių karta. „Palangos tiltas“ ta proga kalbino Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarę Laimą Liuciją Andrikienę. Ponia Laima atvirai kalbėjo apie Lietuvos, mažos tautos, iššūkius globaliame pasaulyje ir atvirai atsakė į nepatogius klausimus.
–Lietuva švenčia Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – Kovo 11-osios – 31-ąsias metines. Jūs esate istorinio dokumento, Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto, signatarė. Kas buvo svarbiausia atkuriant nepriklausomybę?
–Esu Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – Kovo 11-osios – Akto signatarė. Tai – pati aukščiausia viršūnė, į kurią man gyvenime pavyko užkopti. Tada, 1990-aisiais, man buvo 32-eji. Stebuklas, nutikęs mano gyvenime, ir pats didžiausias kreditas, kurį aš, jauna politikė, tuomet gavau iš savo tautos – mane išrinkusiųjų valia balsuoti už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, o po to visą gyvenimą paskirti paskelbtų tikslų įgyvendinimui. Šių metų kovą švęsime 31 metus, kaip Lietuva yra atkūrusi valstybingumą, yra laisva ir demokratinė valstybė, pelniusi pripažinimą pasaulyje.
Valstybingumo atkūrimo formulė – aiški: pirma, Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Aktas, kuriuo paskelbta apie atkuriamą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje, po to sekę 22 nepriklausomos Lietuvos Respublikos metai iki 1940 m. sovietinės okupacijos, demokratinių pasaulio valstybių vykdyta nepripažinimo politika; antra, net ir po penkiasdešimties okupacijos metų gyva tautos valia turėti savo demokratinę valstybę, gaivinta pokario pasipriešinimo, rezistencijos dalyvių, vėliau – sovietmečio disidentų; trečia, blogio imperijos, SSRS ekonominis ir moralinis krachas, privertęs M. Gorbačiovą ieškoti kelių į Vakarus ir skelbti „perestroiką”; ketvirta: mes, pasinaudoję tuo galimybių langu, kiek lengvesniu režimu ir pasprukę iš tautų kalėjimo, paskelbdami nepriklausomos valstybės atkūrimą ir kreipdamiesi į laisvąjį pasaulį pripažinimo bei pagalbos ir jos sulaukę; penkta: Lietuvos žmonių valia atremti visas provokacijas, SSRS smurtą 1991-ųjų sausį, po jo sekusią ekonominę blokadą, siekiant tikslo taikiomis priemonėmis. Kas manė, kad beginklių žmonių dainuojanti revoliucija yra silpna, galėjo įsitikinti klydę: savo teisumu tikinčių ir niekam bloga nelinkinčių, taikiu būdu už savo laisvę kovojančių žmonių bendruomenė yra galingesnė už šarvuočius ir tankus, už visą SSRS karinę armadą. Lietuva buvo pirmoji, tarusi žodį ir išėjusi iš SSRS, negana to, sudavusi galingą smūgį Sovietų Sąjungai, kuri kiek daugiau nei po metų su trenksmu griuvo, o jos griuvimo bangos galingu aidu atsiliepė netikėčiausiose, toli nuo Lietuvos esančiose pasaulio vietose.
–Ką jūs laikote didžiausiais ir svarbiausiai nepriklausomos Lietuvos pasiekimais ir laimėjimais? O pralaimėjimų būta?
–Didžiausias pasiekimas – tai mūsų žmonės ir toji Lietuva, kurioje gyvename: moderni, dinamiška Europos valstybė, pasiekusi tų tikslų, apie kuriuos tik svajojo jos tėvai, 1918 m. Vasario 16-osios Akto signatarai. Lietuva niekada, jokiais laikais nebuvo tokia stipri ir girdima Europoje ir apskritai pasaulyje. Mūsų narystė NATO ir ES, Jungtinėse Tautose ir prestižiniame EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) klube – tai milžiniški pasiekimai, ypač prisimenant, iš kur ir kokie atėjome į 1990-ųjų kovo 11-ąją.
O didžiausios šio laikotarpio problemos, kurioms turime rasti ir rasime sprendimus, yra demografinė situacija bei emigracija, kitais žodžiais, mažėjanti Lietuva. Kaip ir tie iššūkiai, kurių sulaukiame kaip globalaus pasaulio dalis. Globali konkurencija ne tik verčia nestovėti vietoje, nuolat jausti inovacijų, naujų technologijų alkį, bet ir rasti būdų tautinio identiteto, lietuvių kalbos puoselėjimui ir išsaugojimui.
Gyvename nuobodžiame, skiriamuosius bruožus sparčiai prarandančiame pasaulyje: kokiame pasaulio krašte beatsirastumei, visur tos pačios parduotuvės ir aprangos brendai, tie patys viešbučiai ir automobiliai, tie patys bankai ir visur galiojančios banko kortelės, tokios pat stiklinės biurų „dėžės”, restoranuose – didžiąja dalimi tokie pat gėrimai ir maistas… Tokiame unisex (ne lyties, o plačiąja prasme) požiūrį propaguojančiame pasaulyje nemažesniu iššūkiu tampa siekis išlikti savimi, išsaugoti tapatybę visais aspektais, valstybiniu mastu – išlikti lietuviais ir išsaugoti Lietuvą. Tiems, kurie ateis po mūsų. Ir tuomet jau jų atsakomybė bus ši žemė ir Lietuvos tauta.
–Šios kadencijos Seime, kurios nare jūs esate, matome naujų bandymų Vytautui Landsbergiui, Lietuvos Atkuriamojo Seimo pirmininkui ir Lietuvos nepriklausomybės architektui, suteikti šalies prezidento titulą. Ar tokie Tėvynės Sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) mėginimai nemeta šešėlio ant pono Vytauto Landsbergio palikimo modernioje Lietuvos istorijoje ir pačios partijos, kurią jis kūrė?
–Vytautas Landsbergis – pirmasis 1990 metų kovo 11 dieną atkurtos Lietuvos valstybės vadovas. Tai – neginčytinas faktas ir istorine, ir teisine prasme. Pagal tuometinius įstatymus Lietuvoje prezidento institucijos nebuvo, aukščiausias valstybės pareigūnas buvo parlamento pirmininkas, o parlamentas vadinosi Aukščiausiąja Taryba (Supreme Council angliškai). Tuo remiantis, galime ir privalome V. Landsbergį vadinti Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, aukščiausiuoju Lietuvos valstybės pareigūnu nuo 1990 metų kovo iki 1992 metų spalio mėnesio. Iki tol, kol 1992 metais, lapkričio 25 d., po Seimo rinkimų Algirdas Brazauskas buvo išrinktas Seimo pirmininku, o įsigaliojus naujajai Konstitucijai jis kaip Seimo pirmininkas tą pačią dieną pradėjo laikinai eiti Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas. Vėliau,1993 metais, vasario 14 d., jis laimėjo prezidento rinkimus, ir tų metų vasario 25 d. buvo inauguruotas prezidentu.
Likimas taip lėmė, kad ranka rankon teko dirbti su prof. Vytautu Landsbergiu dvidešimt metų: 1990-2000 metais – Lietuvos Seime, 2004-2014 metais – Europos Parlamente. Bendras darbas leido puikiai pažinti šį žmogų ir kaip politiką, ir kaip menininką, ir kaip tikrą humanistą. Mačiau jį ir lemtingomis 1991-ųjų sausio įvykių dienomis ir naktimis, kartu teko vykti į ne vieną misiją užsienyje.
Kas benutiktų, nepaliausiu tvirtinti ir liudyti: pirmuosius dvejus su puse atkurtos Lietuvos metų Vytautas Landsbergis buvo Lietuvos valstybės vadovas, de jure ir de facto. Negana to, drąsus, patikimas, išmintingas, jautrus kito skausmui ir kančiai, didžiosios politikos didmeistris – toks, kuriuo galėjome didžiuotis ir džiaugtis jį turį.
–Seimas Jonui Žemaičiui-Vytautui, vienam iš iškiliausių Lietuvos partizaninio judėjimo lyderių 1944-1953 metais, suteikė po mirties šalies prezidento titulą už jo didvyriškumą ir nuopelnus kovojant su sovietų okupantais. Ar tai laikote tinkama praktika? Ar gali atsirasti daugiau žmonių, kuriems bus bandoma suteikti Prezidento statusą po mirties?
–Pasakysiu atvirai: nepritariu tokiai praktikai. Istoriją reikia palikti istorikams, o dabarties politikai, žmonių išrinkti atstovai turi tvarkyti dabarties gyvenimą. Tokia yra atstovaujamosios demokratijos esmė. Antraip galime sulaukti, kad pasikeitus jėgų santykiui parlamente, pavyzdžiui, kritinę masę įgijus vienokio ar kitokio plauko populistams, sulauksime kitų praeities asmenų „įvertinimo”, jų apdovanojimo skambiais titulais, kas mums gali visiškai nepatikti.
Turime daugybę būdų pareikšti savo meilę, pagarbą, pripažinimą Lietuvos laisvės kovotojams. Jonas Žemaitis-Vytautas – tarpukario Lietuvos karininkas, garsus partizanų vadas, generolas, Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkas, pasipriešinimo sovietinei okupacijai koordinatorius. Sunkiai sergantis 1953 metais jis buvo išduotas, 1954 metų pabaigoje sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje. Drąsaus vyro gyvenimo istorija, įkvepianti, mokanti mylėti tėvynę, demokratiją, laisvę. Šio drasąus lietuvio, patrioto vardas ir nuopelnai Lietuvai yra žinomi ir aukštai vertinami. Lietuva partizanų vadą Vytautą prisimena, myli ir gerbia. Jo atmintis ir palikimas gyvi, o Seimo sprendimas nieko nepakeičia ir pakeisti negali. Manau, kad tas Seimo sprendimas atsirado dėl noro labiau įtvirtinti valstybės istorinę tapatybę, ir tiek.
–Baigusi europarlamentarės darbą, trukusį daugiau nei dešimtmetį, jūsų, daugelio nuostabai, sutikote dalyvauti Seimo rinkimuose praėjusį spalį ir ryškia persvara laimėjote Seimo nario mandatą Telšių vienmandatinėje apygardoje. Kodėl sutikote vėl bristi į upę, kurią jau perbridote 1990-ųjų pradžioje?
–Visaip gyvenime nutinka, dažnai – tai, ko neplanuoji. Dar daugiau – apie ką net nesvajoji. Bet ima ir nutinka, kad lygiai po 20 metų pertraukos, po trijų kadencijų Europos Parlamente, sugrįžti į Lietuvos Seimą. Išėjau iš jo 2000 lapkritį, sugrįžau 2020 lapkritį. Štai jums A. Diuma „Po dvidešimties metų” Lietuvos politikoje ir mano asmeniniame gyvenime :-)
Mano planuose rinkimų į Seimą nebuvo: 2019 metais baigusi trečiąją kadenciją Europos Parlamente grįžau į Lietuvą, gyvenau ramų gyvenimą, tačiau nesidomėti politika negalėjau. Politika – mano kraujyje, mano genuose: juk esu tremtinės ir buvusio politinio kalinio dukra, visa mamos šeima – buvę Sibiro tremtiniai. Tik domėjimasis politika, tiksliau – veikimas įgavo kitokį pobūdį: priėmiau Briuselyje įsikūrusio tarptautinio fondo kvietimą tapti jų valdybos nare, laimėjau pasaulyje žinomo ir aukštai vertinamo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro atranką vadovauti parlamento rinkimų stebėjimo misijai Šiaurės Makedonijoje. Toje šalyje dirbau praėjusių metų birželį ir liepą, vadovavau tarptautinei komandai, dirbome COVID-19 pandemijos sąlygomis, taigi, adrenalino netrūko…
Bet prieš išvykdama užpildžiau sutikimą kandidatuoti Seimo rinkimuose, tiesiog neatsilaikiau prieš partijos žmonių atkaklumą, siūlymų ir prašymų laviną. Rezultatas – buvau išrinkta į Seimą, tačiau ne Telšių vienmandatėje apygardoje, o pagal partijos sąrašą: gavau tiek rinkėjų pasitikėjimo, tiek pirmumo balsų, kad jų pakako būti išrinktai. Praėjusių metų lapkritį pradėjau ketverių metų kadenciją Seime.
Dabartinis Seimas – nebe toks, kokį palikau prieš dvidešimt metų. Jame dominuoja jauna karta, amžiumi tinkanti man į vaikus. Taigi, įbridau į upę, bet toji upė – visai kitokia, kokybiškai kita. Ir aš grįžau pasikeitusi: labai daug ko išmokusi, atsinešdama europinius požiūrius ir vertinimus, pasirengusi dalintis patyrimu, plėsti šiandieninio Seimo politinį akiratį. Tikiuosi, kad man tai pavyks.
–Atleiskite už tiesų klausimą: ar jūs nesate pernelyg kvalifikuota dirbti Seime?
–Jūs taip manote ar tik mane provokuojate? Dirbti Lietuvai man yra ir garbė, ir malonumas – kam gi dar galėčiau dirbti, jei ne Lietuvai, savo tėvynei? O kur dirbti – Seime, Vyriausybėje, Europos Parlamente, Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje, kurios viceprezidentė esu – koks skirtumas, kur? Juk skiriasi tik aplinka, bendradarbiai ir instrumentai, bet tikslas, misija lieka tie patys – Lietuvos valstybingumo stiprinimas, Lietuvos interesų gynimas, sąjungininkų paieška ir bendras veikimas su jais, siekiant Lietuvai aktualių tikslų įgyvendinimo.
Tik po patyrimo, įgyto Europos Parlamente, grįžus į Seimą labai krenta į akis šypseną keliančios situacijos, kai politikai mato Lietuvą tarsi ji būtų pasaulio centras, atsiprašau už išsireiškimą – pasaulio bamba. O juk nesame pasaulio centras, nesame saulė, apie kurią kaip planetos sukasi kitos valstybės. Esame nedidelė valstybė ES pakraštyje, nors genuose matyt vis dar esame nuo jūros iki jūros.
Nacionalinė politika nėra tas pats, kas veikimas ES lygyje. Svarbu tik tai, kad prioritetai ir tikslai sutaptų, o instrumentarijai gali ir turi skirtis.
Kaip aiškinate, kad jūs, tokia patyrusi politikė, likote be jokio portfelio TS-LKD diriguojamame Seime ir Vyriausybėje?
–Na, negaliu gi tris dešimtmečius būti viena iš lyderių partijoje ar frakcijoje Seime! Kokybiniai pokyčiai, inovacijos, kurių anksčiau būtume laukę bent pusę šimtmečio, dabar mūsų gyvenime užgimsta ir tampa neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi per penkmetį. Gyvenimo tempas, pokyčių tempai yra milžiniški, ir jiems atremti reikia atitinkamų savybių, kartais – tiesiog jaunystės.
Atvirai pasakius, nenoriu dirbti Vyriausybėje. Buvo laikai, kai dirbau ministre, turėjau labai sunkų „portfelį”, kuriame buvo Lietuvos eurointegracija, o šalia to dar ir stambiųjų valstybinių įmonių privatizacija, ir tiesioginių užsienio investicijų pritraukimas į Lietuvą, ir eksporto rinkų paieška. Dirbdavau daug, laisvalaikio neturėjau, teko daug ką paaukoti, dažniausiai – laiko šeimai sąskaita. Nebenoriu tokio gyvenimo – tegul tokio darbo imasi tie, kurie turi daugiau fizinių jėgų, jų tokiame darbe irgi reikia.
Kita vertus, dirbdama Europos Parlamente fiziškai nebuvau Lietuvoje, nedalyvavau partinėje veikloje. Nenuostabu, kad mano vietą užėmė kiti, tie, kurie nuolat gyveno Lietuvoje, kurie aktyviai veikė partijoje. Tik norėčiau būti suprasta teisingai: dėl nieko nesigailiu. Jei atsuktume laiką atgal, vėl kandidatuočiau į Europos Parlamentą, net ir žinodama, kad prarasiu partijoje turėtą vaidmenį. Darbo Europos Parlamente metai – vieni pačių įdomiausių mano gyvenime.
O kalbant apie pareigas Seime, tai jų turiu daugybę, darbų netrūksta, net ir karantino sąlygomis. Ateityje matyčiau save Seimo vicepirmininkės poste, kuruojančią užsienio politikos, Europos reikalus, tarpparlamentinius ryšius, tačiau trijų partijų valdančiajai koalicijai skirstantis postus Seimo vadovybėje ir Vyriausybėje dėlionė yra tokia, kad mano paslaugų ten nereikia. Kol kas.
–Pasakykite atvirai: ar nemanote, kad TS-LKD, prie kurios kūrimo pagrindų jūs stovėjote, nepasisuko 180 laipsnių kampu iš dešinės į kairę? Turiu omeny itin liberalų TS-LKD vadovybės požiūrį į tos pačios lyties partnerysčių įteisinimą, abortus. Ar toks pasikeitimas naudingas partijai? Ar žodis „krikščionys“ partijos pavadinime turi didelę prasmę dabar?
–Visi žodžiai partijos pavadinime yra reikšmingi, nuo pirmojo iki paskutiniojo: Tėvynė, sąjunga, Lietuva, krikščionys ir demokratai. Tai yra partijos „raktiniai” žodžiai, nepraradę prasmės, greičiau ją išryškinę, įgiję kūną jų įprasminimu, realiais darbais.
Nustebinote mane savo klausimu: nejau manote, kad vakarietiško stiliaus konservatorių partija yra kairiųjų partija?! Tai būtų neįmanoma! Ar bandote pasakyti, kad TS-LKD yra kairioji partija? Negaliu su tuo sutikti: esame centro dešinės partija, Europos liaudies partijos šeimos narė. Tiesa, jei ieškote tobulo atitikimo prieš šimtą metų sukurtiems apibrėžimams, tai to nerasite, to nėra ir nebus.
Mane stebina, kad kai kam atrodo, jog ideologijos yra apibrėžtos kartą ir visiems laikams. Aš taip nemanau. Sparčiai besikeičiančiame pasaulyje kinta viskas, visuomenė taip pat yra tų pokyčių dalis, tai kodėl ideologijos turėtų likti amžinojo įšalo zonoje? Ideologijos taip pat kinta, įgauna naujų bruožų ir išraiškų.
Kita vertus, galima pastebėti, kad kai per parlamento rinkimus nė viena partija negauna daugumos balsų ir po rinkimų šalyje sudaroma bei veikia koalicinė vyriausybė, atsiranda įspūdis, kad beieškant sąlyčio taškų ir bendrų sprendimų ribos tarp ideologijų tarsi išsitrina. Tuomet ir atrodo, kad nebeliko krikščioniškosios demokratijos ar konservatyviosios srovės. Tai – apgaulingas įspūdis, tai viso labo konsensuso siekimas, kuris turi savo kainą. Dažniausiai tokie konsensusai ilgai netrunka: pilietinė visuomenė per artimiausius rinkimus pakoreguoja savo vertinimus ir simpatijas. Taip veikia demokratija, ir jokių principų išsižadėjimo čia neverta
–Kokia jūsų nuomonė apie konservatorių-liberalų Vyriausybę? Kas jums joje patinka, o kas – ne?
–Koalicija buvo suformuota nelengvai, skirtumai tarp partijų, ypač tarp mūsų TS-LKD ir dviejų liberalių partijų, yra ryškūs. Darbas koalicijoje prasidėjo prieš kiek daugiau nei šimtą dienų, ir kas iš to išeis, sunku pasakyti. Tik akivaizdu, kad centro dešinės koalicijos daugiau nebuvo kam formuoti, pasirinkimo variantų nebuvo. Kol kas judame pirmyn be didesnių problemų: patvirtinome 2021 m. biudžetą, bendromis pastangomis grumiamės su COVID-19 pandemija, rengiamės būtinoms reformoms. Kovo mėnesį prasideda Seimo pavasario sesija, o jos darbotvarkėje numatyti visuomenei jautrūs klausimai, tokie, kaip tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimas, Stambulo konvencijos ratifikavimas ir kiti. Šie sprendimai bus nelengvi išbandymi ir visam Seimui, ir valdančiajai daugumai.
Svarbu tai, kad koalicijoje esame vieningi tokiose srityse kaip užsienio politika, ekonomikos, verslo reglamentavimo klausimai, aplinkosauga ir Žaliasis kursas, sveikatos apsauga ir švietimas.
Visuomet, kai atsiranda nesutarimų ar problemų, svarbu prisiminti ir kitiems priminti, kad yra daug daugiau dalykų, kurie mus jungia, nei tų, kurie skiria.
–Ar matote Baltarusiją be Aleksandro Lukašenkos, o Rusiją – be Vladimiro Putino?
–Be mažiausios problemos, tikrai taip. To priežastis – triviali: jie yra mirtingi. Ateis diena, kai jų nebeliks.
Mes, kaip ir visas demokratinis pasaulis žinome, kad rinkimai, kuriuos jie buvo paskelbti laimėję, buvo suklastoti, todėl ir V. Putinas, ir A. Lušenka jau seniai nėra teisėti, legitimūs prezidentai. ES ir Rusijos santykiai niekada nėra buvę tokie blogi. Tai galioja ir ES-Baltarusijos santykiams. Rusijos ir Baltarusijos valstybių žmonių naudai šie veikėjai turėtų pasitraukti.
Manau, kad jei pakaktų išminties, jie iš užimamų postų nedelsdami pasitrauktų ir savo labui, dėl asmeninių interesų. Nes kuo karjerą ir gyvenimą baigia tokio tipo „lyderiai”, pavyzdžių ir iš ankstesnių laikų, ir iš visai netolimos praeities apstu: visur pasaulyje jie baigia liūdnai.
Kuo ilgiau jie sėdi valdžioje, tuo ilgesnis tampa jų problemų ir blogų darbų sąrašas, o populiarumas nesustabdomai menksta. Jis užleidžia vietą žmonių nepasitenkinimui ir pykčiui. Tikrai nereikia laukti, kol žmonių meilė ir pakantumas pasieks visiškas žemumas. Valdžia, kurios „meilės” tautai išraiška yra „bananų baliai”, prievarta ir smurtas, sufabrikuoti kaltinimai ir teismo nuosprendžiai, pati sau pasirašo mirties nuosprendį.

–Jūs buvote viena pirmųjų Lietuvos politikų, įspėjusių apie Kinijos pavojų. Ar tikrai tikite, kad Kinija, kuri nėra dalyvavusi nė viename didesniame kariniame konflikte pasaulyje, yra pavojingesnė nei Rusija?
–Nėra labai svarbu įvertinti, kuri – Rusija ar Kinija – yra pavojingesnė. Svarbu suvokti, kad ne tik mums geriau suprantama, iki skausmo pažįstama Rusija, bet ir tolimoji Kinija yra grėsmė mūsų nacionaliniam saugumui. Turime suvokti ir tai, kad demokratinis pasaulis turi vienytis, siekdamas atremti šių dviejų valstybių grėsmes, užkardyti jų pavojingus tikslus.
Daugiau nei penkerius metus rašau apie Kinijos „Šilko kelio – ekonominės juostos” (One Belt, One Road arba Silk Road, Economic Belt) strategiją, kurią Kinijos kompartijos vadas ir KLR prezidentas Xi paskelbė 2013 metais. Rašau ir apie šios strategijos sudėtinę dalį, formatą 17+1, skirtą Rytų ir Vidurio Europai, kuriame Lietuva dalyvauja nuo 2012 metų. Šio formato tikslas, be kitų, yra skaldyti Europos Sąjungą, skaldyti ir valdyti. A. Butkevičius ir S. Skvernelio Vyriausybės nereagavo į argumentus apie šios strategijos nenaudingumą Lietuvai: OBOR – ne ekonominio bendradarbiavimo strategija, o ekonominės ekspansijos strategija, siekianti „deatlantizuoti” pasaulį, nukirsti ES-JAV ryšius, o to pasiekus atverti kelią KLR dominavimui pasaulyje. Lietuvoje buvo naiviai tikima Kinijos pažadais atverti Kinijos rinką lietuviškiems pieno produktams, o Lietuvoje sulaukti ženklių Kinijos investicijų. Nė vienas iš tų lūkesčių neišpildė: Kinijos investicijos Lietuvoje kaip buvo, taip ir liko menkos, o kinai taip ir nesulaukė lietuviškų sūrių ir sviesto, kinų vaikučiai – taip reikalingų pieno produktų mažiesiems.
Mano argumentuotai kritikai valdantieji – socdemai, valstiečiai ir darbiečiai – buvo kurti ir akli. Žmonės susitikimuose, žurnalistai manęs klausdavo: kodėl jūs viena apie tai kalbate ir rašote, kodėl kiti tyli? O aš nepavargdama aiškinau, kad Kinijai rūpi mūsų strateginiai objektai, tokie, kaip Klaipėdos jūrų uostas, oro uostai, Lietuvos geležinkeliai, kitos komunikacijos ir dar medijos: spauda, radijas ir pan. 2019 m. pradžioje Lietuvos saugumo departamentas (VSD) metinėje ataskaitoje pagaliau paskelbė, kad Kinija yra grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui.
O šiemet Lietuva jau pačiu žemiausiu (!) įmanomu lygiu dalyvavo 17+1 aukščiausiojo lygio susitikime, kuriam vadovavo KLR prezidentas Xi: Lietuvai atstovavo Susisiekimo ministras. Latvija ir Estija taip pat delegavo Užsienio reikalų ministrus, Rumunija – vicepremjerą, dar dvi valstybės taip pat nebuvo atstovaujamos aukščiausiuoju lygiu. Tai – stiprus ir aiškus ženklas, kad Lietuva – ir ne tik ji – traukiasi iš 17+1. Mums priimtinesnis dvišalis bendradarbiavimas su Kinija bei daugiašalis formatas 27+1, t. y. ES-Kinija. Be to, Lietuva mato perspektyvą bendradarbiauti su Kinijos Respublika Taivane. Tikiuosi, kad mūsų Vyriausybei pakaks politinės valios priimti ilgai lauktą sprendimą ir dar šiais metais apsikeisti atstovybėmis su Taivanu.
–Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas per karantiną? Kas jums dabar sunkiausia? O lengviausia?
–Sunkus, nemalonus laikas. Gyvenimo erdvė apribota namais ir namo kiemu, kai širdis ilgisi vandenyno ar bent jūros, miško ir kopų, viso to, kas teikdavo daugiausia atgaivos širdžiai ir mintims. Kažkodėl pastaruoju metu negaliu skaityti knygų, nors laiko tam rasčiau, o ir skaityti mėgstu.
O štai trys – vieno per mažai – kompiuteriai tapo neatsiejama jau ištisus metus trunkančių apribojimų, mano dienų, savaičių ir mėnesių būties dalimi. Veiklos nestinga: Seimas, jo komitetai ir komisijos dirba nuotoliniu būdu, todėl visos dienos praeina priešais kompiuterių ekranus, video kameras ir mikrofonus.
Ir dar tas neapleidžiantis nerimas dėl artimiausiųjų ir savo sveikatos, apskritai dėl COVID-19, dėl to, kas vyksta pasaulyje: milijonų mirtys dėl pandemijos, rūpesčio kėlusi padėtis JAV, agresyviai besielgiančios Kinija ir Rusija, įvykiai Baltarusijoje ir, žinoma, viskas, kas yra susiję su Europos Sąjunga. Esu pasaulio žmogus, ir tai, kas vyksta pasaulyje, man yra svarbu, mane liečia.

Jūsų komentaras:

Antanas 2021-03-15 12:24 ([email protected] / IP: 162.158.238.5)
Labai sveikintinas p. Laimos atkaklumas: „...aš nepavargdama aiškinau, kad Kinijai rūpi mūsų strateginiai objektai...“. Ko gero, panašų atkaklumą būtų tikslinga „pasikinkyti“ ir aiškinant Lietuvos rinkėjams apie koalicijų veikimo principus, apie tai, kaip rinkimų rezultatai dažniausiai daro Tėvynės Sąjungą įkaitais kitų, menkų, su nevisada priimtinomis nuostatomis partijų. Gana daugelis žmonių sunkiai suvokia, kaip maža, lyg ir neįtakinga, gal tik kelis narius Seime turinti partija, gali groti labai atsakingą partiją koalicijos orkestre. Verta būtų kuo dažniau viešai aiškinti ir tai, kaip Karbauskio užsieniniai konsultantai ir sponsoriai sukūrė jam nepralaimimos pozicijos taktiką, kuri tuo pačiu labai daug žalos daro Tėvynės Sąjungai (žodžiu bolševikai vienu šūviu nušauna du zuikius, bet gana nemaža dalis žmonių to nesuvokia). Juk dabar karbauskiniai gali labai gražiai ir gana įtikinamai meluoti, priklausomai nuo to, ko nori auditorija... Jie gali suokti, kad „konservatoriai išdavė krikščionis ir juos ginti beliko vien karbauskiniai“, remdamiesi tuo, kad koalicijos partnerės tuo klausimu gerokai stumia TS į šoną. Dėl tų pačių priežasčių dažnai save pristatinėja ir vieninteliais šeimos institucijos gynėjais... O juk eilinių rinkėjų daugumos atmintis, kaip jau ne kartą įsitikinome, tikrai trumpa...

Taip pat skaitykite

Prieš trejus metus startavusi sveikos gyvensenos iniciatyva Palangoje, įgavo pagreitį, ji tampa kasmetiniu iššūkiu mokytojams, policijos pareigūnams ir vaikams.


Pasak Palangos miesto policijos komisariato Veiklos skyriaus viršininkės Editos Kontenytės, vasaromis viešajai tvarkai ir poilsiautojų saugumui užtikrinti Palangoje nuolat skiriamas itin didelis dėmesys.


Antradienį, balandžio 27 d., Palangos meras Šarūnas Vaitkus visus kurorto medikus pasveikino su Medicinos darbuotojų diena. „Šiandien kaip niekad aiškiai matome, koks sunkus ir atsakingas yra medikų darbas, ir koks neįkainojamas yra jūsų pasišventimas savo profesijai bei visiems pagalbos prašantiems žmonėms. Kasdien sunkiai dirbate tam, kad savo...


Visa Lietuva, ir Palanga, švenčia Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – Kovo 11-osios – 31-ąsias metines. Lietuva pasikeitė neatpažįstamai, užaugo nauja, laisvėje gimusių, žmonių karta. „Palangos tiltas“ ta proga kalbino Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarę Laimą Liuciją Andrikienę. Ponia Laima atvirai kalbėjo apie Lietuvos, mažos tautos...


Žemės ūkio ministerijos duomenimis, palyginti su kitomis Europos Sąjungos (ES) šalimis, kooperatyvų skaičius Lietuvoje yra mažas (15 vieta tarp 28-ių ES valstybių), o kooperatyvų dalyvių skaičius – vienas mažiausių, lyginant su kitomis ES šalimis. Tačiau pieno sektoriuje veikiančių kooperatyvų turima rinkos dalis nuolat didėjo ir jau pasiekė apie trečdalį žaliavinio pieno...


Sukaupta ilgametė profesinė patirtis, stažuotės Lietuvoje ir užsienyje, domėjimasis medicinos naujovėmis – tokia yra ilgametės Palangos reabilitacijos ligoninės neurologijos vyriausiosios gydytojos reabilitologės, o šiuo metu – Palangos reabilitacijos ligoninės direktoriaus pavaduotojos medicinai, Juditos Daratienės kasdienybė.


Palangos dailininkų kūrybinės grupės „Mostas“ steigėjas ir narysRomas Paulikas birželio 19 dieną atšventė savo 64-tąjįgimtadienį. Prieš ketvertą metų likimas lėmė menininkui išgirsti klastingos ligos diagnozę.„Tiesiai iš ligoninės atvažiavau įsavo jubiliejinę parodą,kurią suorganizavo Juozas Griušyskartu su mano draugais“, –...


Dažnai girdime, kad verslas kurorte neišsilaiko dėl nepastovaus klientų srauto: vasarą jų – labai daug, žiemą – vienas kitas. Greičiausiai, verkšlena tik tie, kam nepasisekė, o kas užsispyręs laiko „vadžias rankoje“, tiems iššūkiai nėra baisūs. Vienas tokių – grožio centras „Sakura“ Palangoje.


Penktadienį, liepos 24 dieną, Palangos sporto arenoje įvyko pirmoji Lietuvos rinktinės, besiruošiančios Europos krepšinio čempionatui, treniruotė. Po jos, įtemptos ir privertusios vyrus šluostytis žliaugiantį prakaitą, žurnalistai gavo progą pakalbinti krepšininkus. „Palangos tiltą“ labiausiai domino palangiškis krepšininkas Renaldas...


Kuomet manęs naujai į Angliją kartas nuo karto atvykstantys tautiečiai paklausia, ar britai „pasikėlę“ (atsiprašau už tokį bravūrišką išsireiškimą lituanistų –M.G.), nedvejodamas atsakau: „taip“. Taip, britai pasipūtę žmonės – jeigu žiūrėsime iš tradicinio lietuvio, ne itin daug keliaujančio bei mėgstančio smerkti kitaip kalbančius bei mąstančius, pasaulėžiūros bokšto. Tačiau truputį...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius