Lik sveika, miela ir šalta žiemuže!

Palangos tiltas, 2026-02-23
Peržiūrėta
83
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Lik sveika, miela ir šalta žiemuže!

Baigiasi paskutinis šaltas ir snieguotas žiemos mėnuo, atnešęs daug džiaugsmo ir nemažai rūpesčių. Vasaris atnešė šurmulingas Stintų šventės dienas, priviliojusias į Palangą tūkstančius dalyvių. Gražiai praėjo Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimas su šventiniu koncertu kultūros rūmuose, kur turiningą programą atliko meno kolektyvas „Lietuva“. Su linksmybėmis nušuoliavo Užgavėnių šventė ir gėlėmis papuošta meilės diena. Ir mes, Palangos literatai, savo kūryba prisidėjome, dalyvaudami visuose šventiniuose renginiuose.

..........................................................................
                              LAISVĖ

                         Nuo medžio rankų
                         Tyliai krenta
                         Dievo viltis
                        Nekaltai baltu rūbu

                         Ar mūsų norėjimas
                         Būti vienybėje

                         Virsta

                                 Kietu

                                          Melu

                                  Eglė Baranauskaitė
                   ....................................................
                                                          
                                                          GYVENTI

 

                                             Gyventi – tai laukti lemties užburtos
                                            Tarp žemiškos laimės ir prakeiksmo;
                                            Tikėtis ir siekti vilties lyg žaros, -
                                            Aistringai rusenančios meilės tyros.

                                            Gyventi – tai geisti artumo žmogaus
                                            Nuo dvasios bedugnės lig pačio viršaus, -
                                            Nukristi ir kilti lengvai lig dangaus,
                                            Raminančiai giedro it sapno gilaus.

                                            Gyventi – tai piešti vaizdus ateities, -
                                            Dienas tarsi žiedlapius skinant skaičiuoti;
                                            Ir jaučiant gležnumą tikrosios būties,
                                            Akimirkos grožiui jautriai atsiduoti.

                                            Gyventi – tai degti žvakes netekties
                                            Be atilsio tolstančioj laiko kelionėj,
                                            Ir naiviai palydint svajas praeities, -
                                             Suprasti save slegiančioj abejonėj.

                                                                                       Mantas Bublys
                                                    ...........................................................................

                                               ŽENKLAI...

 

                                         Lyg tėvo rankos

                                        apkabina vėjas petį,

                                         lyg motinos lopšinė ta balta tyla

                                         ir laikrodžio gegutėj gimus

                                        suvirpa pusnyje rauda... 

                                         Tai mano laikrodis – vidinis,

                                         tai knygos puslapiai moters,

                                         žinai, jog lino akys – 

                                         tai gimtinė, žiema išeis, 

                                        pavasaris pabels... 

                                         Balta daina pavirs žydėjimu,

                                         širdis tuksens lyg tūkstančiai genių

                                         ir lauksi, eisi, glausi su tikėjimu,

                                         jog obelis – tai tu... 

                                         Pastelinės spalvos ženklai – 

                                         tai dangūs pilku veidu

                                         ir esaties langai – laivai,

                                        šiandien jie čia, o ryt – ant vėjo delno...
                                                                           Adelė Daukantaitė
                                      ...............................................................

                                                                 ***
                                                      Niekad niekad
                                                      Nepamiršiu vėjo to gaivaus,
                                                      Tavo artumo, žydrojo dangaus.
                                                      Tu buvai šalia,
                                                      Baltos mano svajos kilo erdvėje.
                                                       Saulė mums šypsojos ir žolė žalia.
                                                      Šaltas vandenėlis
                                                      Ach, balta svaja,
                                                       O tava širdis,
                                                      Nežinau aš – ne!?

                                                      Mano baltos svajos liko širdyje.
                                                                                Irena Eitavičienė

 

                                                .......................................................
                                           SAULĖS  SAPNAS

 

                                           Blyksi pasąmonėj

                                           Spindi, sūpuoja

                                           Apgaubia 

 

 

                                           Dyla garsų sumišimas

                                           Kyla harmonija tylai

                                           Siuva palaimintos mintys 

                                           Taką 

                                            Į saulės sapnus.
                                                           Agnė Dragūnaitė
                                     ..................................................

                                                                     DUONOS RIEKELĖ

 

                                             Duonos riekelė, saulės trupinėlis,

                                             Iš žemės iškilus, iš grūdo išaugus.

                                             Lietaus pamylėta, saulutės bučiuota, 

                                             Vėjelio supta, grūdelio raudota.

                                             Rugelis iškilo, suskambo jo dainos,

                                             Į  saulę vis tiesias, jo spalvos vis mainos.

                                             Siūbuoja, liūliuoja javų gelsvas laukas.

                                             Su saule bučiuojas, su vėju svyruoja

                                             Tolyn link palaukės...

                                             Laikau kaip stebuklą, kaip dovaną Dievo.

                                             Sudiržusiom  rankom nuo darbo kas dieną

                                             Dėkoju, tausoju, renku trupinėlius,

                                             Riekelėmis sugulus, skalsiais griežinėliais

                                                                              Nijolė Fultinavičienė
                                               ................................................................

                                                              VASARIS 

 

                                              Jau vasaris, žemė dar miega,
                                             Ežerai dar užkloti ledu.
                                             Per baltą, žvilgantį sniegą
                                             Į pavasarį - saulės pusėn einu
                                              Ten, kur sprogsta „kačiukai“,
                                             Kur žydi žibutės
                                             Ir dūzgia bitutės laukų.
                                             Sučirenk, vyturėli,
                                              Taip aukštai pasikėlęs,
                                             Ir į žemę nekrisk grumsteliu!
                                                               Marytė Jurgaitytė – Žiūraitienė
                                                   ........................................................
                                                        LAISVA KAIP PAUKŠTĖ

                                                Narvas geležinis, vielom apraizgytas,
                                                 Rodos, oro trūksta, akyse tamsu...
                                                Knygose idėjos, žvaigždėmis dabintos,
                                                Pjautuvas ir kūjis – simbolis visų.
                                                Ne savom idėjom augom ir svajojom,
                                                Ne savo tėvynę vertė mus mylėt.
                                                Priešprieša širdyse augo ir bujojo,
                                                 Laikas jau nubusti, jau gana tylėt.
                                                Kai užtraukėm dainą ir dangus nušvito:
                                                „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos...“
                                                 Ir laisva kaip paukštė ji aukštai pakilo,
                                                Pranešė pasauliui vardą Lietuvos.
                                                              Laimutė Kasparavičienė
                                                ......................................................

                                                               MŪSŲ TĖVYNĖ

 

                            Kas būčiau be tavęs, Tėvyne mano,
                            Be tavo žavesio ir pagarbos,
                            Be žydinčių gėlių prie gimto namo
                            Ir savęs, triūsiančio gražiuos darbuos?
                            Tėvynė mūsų – gintaro kristalas,
                            Širdies peizažas jūros pakrašty...
                            Jos upės, kloniai, pievos, girios žalios,
                            Lietuviai žmonės – darbštūs, paprasti.
                            Kas būtumei be mūsų, mielas krašte,
                            Gal žemės lopinėlis neryškus?..
                            Be mūsų meilės, dovanų ir raštų, -
                            Gal dykvietė, apaugusi mišku?
                            Tave dabiname vainikais triūso,
                            Sušildom meilės ir širdžių kaitra.
                            Esi pašlovinta motulė mūsų,
                            Padėjusi tiesius kelius atrast...
                            Savom krūtim mus maitinai ir glostei,
                         Savuos delnuos gėrio vaisius nešei...
                         Kai buvo liūdna, mus glaudei prie skruostų
                         Ir prisakei gyvent dorai, gražiai.
                                                        Albinas Antanas Kazlauskas
                        .........................................................................

                                                     ŽIEMOS ETIUDAS

 

Pavakary pradėjo snigti. Nutilo net pati gamta. Snaigės palengva krenta ant medžių, ant takų, ant gulbės sparnų. Aplink tik sniegas. Dangus toks žiemiškai pilkas. Po sniegu miega rudenio želmenėliai. Retkarčiais saulės blyksnis nušviečia dangų. O dienos šviesa pamažu plaukia virš medžių. Aukštai matosi gelsvas kaip citrinos gabalėlis mėnulis. Medžiai nuogi, sušalę, nejudėdami stovi, kurių viršūnėje ošia laikas. Ryte ant langų stiklų pražydo paslaptingos gėlės - vienspalvės, baltos. Čia ir žmogaus ašara, nukritusi į baltą sniegą, suspindės smaragdo spalvomis.
                                                                        Vytautas Lukšas
..........................................................................................................


                                          LAIKAS

 

                               Padūkėlis laikas

                               Nėra jam jokio saiko,

                               varva žvakėm spalvotom:

                               balta, mėlyna, juoda...

                               Raudonos rožės -

                               moters paguoda.

                               Grožiu apsvaigina,

                               pažada meilę,

                               raudoną vyną.

                               Žaibiškai mintis skraidina

                               Į laiką, kuris

                               aistra pavirto, 

                               svaigino, alpuliu marino,

                               skiautelėmis suplėšė kūną.

                               Ir nešė vis tolyn,

                               Tolyn į gilią jūrą.

                                             Anelė Emilija Mažeivaitė

                            ...................................................
                                 VALENTINO DIENA

 

                            Valentino dieną sutikau Tave,

                        Tarp šimtų veidų išvydau Tave.

                        Tavo akys - lyg žvaigždės tyloj,

                        jos sužibo mano širdies gilumoj.

                        Tavo šypsena - lyg saulė šviesi,

                        Sušildo sielą, kai būnu viena,

                        Nuo tos akimirkos mintis tik viena,

                        Lyg būtum skirta man likimo dovana.

                        Jei likimas leis mums eit tuo keliu,

                        Laikysiu ranką ir niekad nepaleisiu,

                        Nes Tavo akyse radau savus namus,

                        Kur širdys ir jausmai tikri ir brangūs bus...
                                                             Janina Narvilienė
                       ..........................................................
                                   LEDO AŠAROJ
                  Ledo ašaroj - plaštakės skrydis,

                  Išraižytas šerkšno sidabru...
                  Ledo ašaroj - pasaulis toks mažytis -
                  Tik jame aš vietos nerandu... 

 

                  Paslaptis, gelmė ir gylis...
                  Kas tai - Dievo dovana?
                  Čia vitražas, gal paveikslas
                  Ar baltos tylos kalba?

 

                 Ar matai, kaip ašarėlės tviska

                 Speigo, vėjo delnuose?

                 Jūra jiems atleidžia viską.

                 Kas toliau? Tik nežinia.

 

                 Buvo ji, užmiršus viską,

                 Praeities žvarbius šalčius...

                 O dabar jos kasos blizga,

                 Bangos primena žalčius...

 

                 Apsisiautusi kantrybe,

                 ji kaip angelas tyra

                 Švelniai glosto begalybę

                 Su ramybe ir malda.
                             Alma Panebažytė – Viskontienė
              ........................................................

                             ŽAVUS VASARIS

 

                     Vasaris trumpas, bet žavus,-

                     Didžiulį šaltį atgena.

                     Žirgų lenktynės Dusetose

                     Ledo skambumą primena.

 

                    Kad piktos dvasios nelankytų,

                    Grabnyčios jas išgainioja.

                    Meilės diena atžengusi

                    Jaunimą šėlsmui painioja.

 

                    Didinga mūs šešioliktoji

                    Gražią Trispalvę iškelia,

                    Olimpinės 88-ais Kalgaryje

                    Vencienės auksą atmena.

 

                    O Užgavėnės net šėlsmu

                    Išeina žiemą vyti,

                    Pririję blynų, lašinių,

                    Po Pelenijos saulėje atgyti.

                                                     Eduardas Povilaitis

                              ...................................................

                                          ŽIEMOS ŽINGSNIAI

 

                                       Baltais sniego takais

                                       Per Lietuvą žiema keliauja,

                                       Švelniai paliečia medžių šakas

                                       Ir žmonių jausmus.

 

                                       Ramiai žiema žingsniuoja,

                                       Nešasi dovaną gražią,

                                       Baltai papuošia

                                       Miestus, kaimus ir laukus.

 

                                       Žiemos keliuos

                                       Lietuvos laisvė pabudo,

                                       Tai džiaugsmas didžiausias

                                       Brangios šalies žmonėms.

 

                                       Visų širdis džiugina

                                       Ir žadina jausmus tauriausius

                                       Vasario 16-oji,

                                       Lietuvos valstybės atkūrimo diena.

                                                   Nijolė Prušinskaitė – Bagdonienė
                                         ............................................................
                                     REIKĖS DAR PALAUKT

 

                                      Vis dažniau ir dažniau

                                      saulė debesį šildo,

                                      medis remias į saulę,

                                      smilgos žybsi palaukėj. 

 

                                      Vis atrodo, kad vasara tuoj,

                                      nors dar sninga ir sninga.

                                      Paukščiams ramu ir kilminga,

                                      vėjas jūroj nerimsta.

 

                                      Laiko tėkmė dar balta,

                                      tuoj žolė su purienom sugrįš,

                                      paukštį ir žmogų užlies

                                      žalsvas ir gelsvas džiugesys.

 

                                      Bet reikės dar palaukt,

                                      dar sniego laukai pilni.

                                      Medžių šakos lyg rankos sušalę,

                                      o vanduo dar po ledumi.
                                                               Stefanija Šaltienė
                                 ..........................................................


 



 

                                                  ŽIEMOS PASAKA

 

                                            Pasipuošę lyg ažūrais
                                           Medžiai baltomis kepurėm.
                                           Pūpso net nubalę krūmai,
                                           Šerkšnas pavertė juos rūmais.

                                            Rytas nuostabus, nešaltas,

                                           Žemę kloja sniegas baltas.
                                           Žvelgia tolin lyg sustingę
                                           Medžiai. Vėjas toks aptingęs.

                                           Kresteli nuo medžių sniegą 
                                           Ir pūkuos toliau jis miega.
                                           Nuostabus, toks tyras rytas -
                                            Grožis neišpasakytas!
                                                            Janina Vambutienė
                                         ........................................................

                                                                 Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ kūrėjai

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Baigiasi paskutinis šaltas ir snieguotas žiemos mėnuo, atnešęs daug džiaugsmo ir nemažai rūpesčių. Vasaris atnešė šurmulingas Stintų šventės dienas, priviliojusias į Palangą tūkstančius dalyvių. 


Šią vasarą Klaipėdos universiteto mokslininkei-išradėjai, profesorei Tatjanai Paulauskienei Lietuvos Respublikos Prezidentūroje buvo įteikta Prezidento Valdo Adamkaus gamtosauginė premija. 


Palangos m. policijos pareigūnai ieškojo naktį iš rugpjūčio 21 d. į 22 d. Palangoje dingusios 2006 m. gimusios Rasos.


Išėjo dar vienas nemokamo žurnalo „Lietuvos pajūris“ numeris. Jis man, jo leidėjui ir redaktoriui – toks ypatingas. Pradėtas tik gegužės pradžioje, turėjo išeiti toks „kovidinis“, „iš idėjos“ – plonytis, iki 82 puslapių, nors vasarinis numeris nuo pat žurnalo leidybos pradžios 2016 metais visada „persiropščia“ 100 puslapių. Matyt, nesu labai geras verslininkas: šįkart žurnalą...


Kėliausi kone kas valandą: skalavau gerklę druskos tirpalu, gėriau karštą vandenį su citrina. Kas kartą prabusdavau išmušta prakaito – reiškia, organizmas kovoja su liga. Ir tai teikė vilčių, kad mano rytas išauš geresnis, nei užsibaigė mano vakaras. Nors ir nebuvo matyti, jutau, kad prasideda nauja diena. JIS buvo suplanavęs eiti fotografuoti...


Blogą nuotaiką, stresą ar nerimą, ypač tamsiuoju metų laiku, kai Palanga ištuštėja, dėl įvairių priežasčių patiriame turbūt kiekvienas. Bet, kaip teigė „Palangos tilto“ kavaryčio diskusijoje dalyvavusios geros nuotaikos specialistės, neišsprendžiamų problemų dažniausiai nėra. Svarbu yra išmokti valdyti stresą ir patirti kuo mažiau neigiamų emocijų.


Mano gyvenimo būdas ėmė keistis dar paauglystėje, užklupus sunkioms, senatvinėms ligoms. Tai buvo reumatoidinio pobūdžio sąnarių artritas, skrandžio bei viso žarnyno susirgimai, nuolatos atsinaujinanti mažakraujystė, silpnumas ir t.t.


Anot gydytojų, kas antra mirties priežastis Lietuvoje – širdies ligos. Pagal mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų skaičių jau ne vienerius metus pirmaujame tarp kitų Europos šalių. Statistika bauginanti, tačiau ji tokia dėl to, kad pas mus pernelyg daug žmonių vargina per aukštas kraujospūdis, per didelis cholesterolio ir gliukozės kiekis kraujyje. Deja...


Lik sveika, mokykla!

Gina KUBILIŪTĖ, 2012 05 28 | Rubrika: Miestas

Šypsenos, dainos, šokiai, ovacijos, sveikinimai – tokiomis nuotaikomis nuvilnijo paskutinis skambutis kurorte. Nors prieš akis dar egzaminų maratonas, tačiau Palangos senojoje gimnazijoje tarp gerai nusiteikusio jaunimo netrūko klegesio.


Sveika, sveika, sveika Diena

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2009 01 20 | Rubrika: Kultūra

Juokingos visos tos mūsų godžios kalbelės apie visokias ekonomines krizes, apie tai, kad mus supa „vien vagys“, apie politikus „klounus“, bloga linkinčius pavyzduolius kaimynus, nutylint savojo EGO ir jo dramblį praaugančius apetitus...


Renginių kalendorius