Liuksemburgas – gražus ir turtingas, bet viliojami Baltijos naujus namus rado Palangoje

Šiandien įprasta manyti, kad emigracija išskiria šeimas, išvykę išsilavinę tautiečiai svetimose šalyse dirba nekvalifikuotus darbus, o į tėvynę atvyksta nebent pailsėti ar aplankyti čia pasilikusių artimųjų, tačiau grįžti čia gyventi nenori. Almos ir Valentino Gruzdžių šeima – gražus pavyzdys, paneigiantis šį stereotipą: išsilavinimą ir darbus Lietuvoje turėję sutuoktiniai su vaikais ne vienerius metus gyveno užsienyje, kur niekada neprarado ryšio su tėvyne, dirbo ten mokytojais, o dabar, pasisėmę naujų idėjų bei patirties, grįžo į Lietuvą. Ir ne atgal į gimtąjį Panevėžį, o į Palangą, savo naujuosius namus.

Laimėjo konkursą
Iki emigracijos abu sutuoktiniai Lietuvoje dirbo mokytojais. Į Liuksemburgą šeima išvyko vyrui laimėjus Švietimo ir mokslo ministerijos paskelbtą konkursą ir gavus devynerių metų kontraktą dirbti mokykloje. „Atvykęs į Liuksemburgą dirbau Europos mokykloje. Mokykla panaši į mūsų vidurinę, bet ten akademiškesnė sistema, mažiausias teigiamas pažymys – šeši. Tai mokykla, skirta Europos institucijų darbuotojų vaikams. Liuksemburge institucijų labai daug, o jų darbuotojų atžalos mokosi toje mokykloje, kurioje aš dirbau“, – pasakojo V. Gruzdys.
Dirbti į svetimą šalį prieš devynerius metus pirmasis išvyko Valentinas su tada jau paauglystės sulaukusiu vyriausiuoju sūnumi, o žmona su jaunėliu Mariumi, kuris tuo metu dar lankė vaikų darželį, liko Lietuvoje. „Sakiau, kad niekada į užsienį nevažiuosiu. Nenoriai išėjau iš darbo, šeima buvo padalinta pusiau, o šeima yra svarbiausia“, – atvirai apie apsisprendimą kardinaliai keisti gyvenimą pasakojo A. Gruzdienė, kuri, praėjus metams po vyro ir vyresniojo sūnaus išvykimo, susikrovė lagaminus ir su mažuoju sūnumi atvyko pas Liuksemburge įsikūrusius šeimos narius. Atvykusi į svetimą šalį moteris įsidarbino jau tais pačiais metais – iš pradžių dirbo kalbų mokykloje, vėliau – Europos mokykloje, taip pat suaugusius ir vaikus privačiai mokė lietuvių kalbos.

Kalbos barjero nebuvo
Kurtis svetimoje valstybėje lietuviams padėjo tai, jog sutuoktiniai nejautė kalbos barjero. „Liuksemburge yra trys valstybinės kalbos: liuksemburgiečių, prancūzų ir vokiečių. Patys liuksemburgiečiai moka visas tris, ten labai daug kalbančių angliškai, – pasakojo V. Gruzdys ir pripažino, jog, nors teko kalbėti užsienio kalba, nesusikalbėjimo su aplinkiniais nebuvo. – Ten žmonės labai geranoriški. Žinoma, kalbėdamas ne gimtąja kalba, niuansų nepajusi, tarmės dalykai tau nesuprantami, bet tai jau gilesni dalykai“.
Svetima kalba nepakišo kojos ir sutuoktinių atžaloms. „Didysis vaikas dar Lietuvoje mokėsi mokykloje, kurioje sustiprinta anglų kalba, tai atvykęs ją jau kažkiek mokėjo, o mažasis vaikų darželyje greit išmoko“, – pasakojo A. Gruzdienė.

Mokykloje vaikai laisvesni
Į užsienį su vaikais išvykę tautiečiai paprastai pastebi, jog vakarietiškos vaikų ugdymo įstaigos stiprokai skiriasi nuo mūsiškių. Pasmalsavus, kaip vaikams sekėsi pritapti vietos mokykloje ir vaikų darželyje, sutuoktiniai džiaugėsi, jog čia atžalos didelių sunkumų nepatyrė – pritapo greit ir nesunkiai. „Mokykla panaši į lietuvišką: suolas, lenta, kreida, tačiau skiriasi smulkmenos, o nuo jų daug priklauso“, – kalbėjo V. Gruzdys. Pasmalsavus, kokios tos smulkmenos, darančios mūsų mokyklą mažiau patrauklią negu vakarietišką, sutuoktiniai tikino, jog Lietuvos ugdymo įstaigose dar labai daug popierizmo, mokytojai pervargę. „Lietuva skęsta popierizme. Mokytojams nėra kada dirbti per popierius, o Europos švietimo sistema nėra perkrauta – yra ir ten tos biurokratijos, bet tik tiek, kiek reikia“, – teigė A. Gruzdienė.
Abu sutuoktiniai įvardijo ir dar vieną reikšmingą mokyklų skirtumą: jų pastebėjimu, vaikai Liuksemburgo ugdymo įstaigose jaučiasi laisviau, nėra susikaustę. „Ir, nors mokykloje kol kas viskas puikiai sekasi, sūnų vis įspėjame: būk mandagus, neperženk ribų, elkis tinkamai. Liuksemburgo mokyklose gerbiami mokytojai, bet mokytojas ten yra mokinio draugas. Vyrauja abipusė pagarba“, – pastebėjimais dalijosi A. Gruzdienė. Tuos pastebėjimus patvirtino ir kiek vėliau prie pokalbio prisijungęs poros jaunesnysis sūnus Marius: paauglys laisvai, draugiškai, bet ne familiariai bendrauja su nepažįstamais, nebijo klausti jį dominančių dalykų, tačiau tai daro tikrai pagarbiai. Ir jo pasitikėjimas savimi visiškai neprimena arogancijos, o, priešingai, greičiau sukelia pagarbą ir didelę simpatiją.
Buvę emigrantai pasakojo, jog, kol sūnus buvo pradinukas, beveik visus namų darbus spėdavo atlikti mokykloje – šių nors užduodama, vaikai nėra perkraunami. „Būdama ten ilsėjausi nuo dailyraščio, nuo tėvų susirinkimų. Sūnus mokykloje rašydavo pieštuku, nereikėjo pirkti rašalą liejančio ir vaiko rankas išterliojančio brangaus parkerio – ten leidžiama pasirinkti. Tėvų susirinkimų – labai minimaliai. Jokių problemų su mokykla nebuvo“, – džiaugėsi dviejų sūnų mama.

Pasijunti kaip savas
Ne tik mokykla pasižymi geranorišku požiūriu į vaiką – tokie yra ir vietiniai gyventojai. Sutuoktiniai pasakojo, jog žmonės sveikinasi tiesiog einant gatve – tai jų kultūroje priimtas dalykas. Žinoma, didmiestyje taip elgtis neįmanoma dėl žmonių gausos, tačiau sveikintis su gatvėje sutiktu nepažįstamuoju liuksemburgiečiams yra natūralu ir įprasta. „Žmonės visur sveikinasi – pasijunti kaip savas. Jei ieškai kokio namo numerio, visi geranoriškai puola tau pagelbėti“, – pasakojo A. Gruzdienė, o V. Gruzdys pridūrė: „Kartą ėjome visi, sūnus spardė kamuolį. Kamuolys pariedėjo į šalį, o pro šalį ėjo didesni berniukai – jie kamuolį atspyrė atgal, sūnus vėl paspyrė, o jie vėl atspyrė“.
„Ir dar ką pastebėjau – tarp jaunimo nėra noro pasirodyti geresniems. Tuo neretai pasižymi mūsų jaunuoliai, jau Lenkijoje tai pastebėjau, o Liuksemburge šito nėra“, – kalbėjo A. Gruzdienė.
Emigravusi šeima tarp vietos lietuvių susirado nemažai draugų, tačiau artimai susibičiuliauti su liuksemburgiečiais emigrantai nesiekė. „Liuksemburgiečiai – daugiau kolegos. Suartėti su jais neturėjome tikslo. Ir laiko nebuvo – labai daug keliaudavome: per tuos devynerius metus vyras aplankė 30 šalių, aš truputį mažiau, sūnus – 21. Ispaniją labai pamėgome, Šveicariją. Keliaudami labiau orientavomės į gamtos stebuklus, nes didmiestis visur yra didmiestis. Paryžius šiek tiek nuvylė, Londonas pasirodė per daug triukšmingas. Barselona labai patiko. Didmiesčiuose reikia laiko muziejams aplankyti, pastovėti eilėse prie bilietų“, – pasakojo sutuoktiniai.

Skurdas – mažesnis
Buvusiems emigrantams Liuksemburgas įsiminė kaip labai kosmopolitiškas miestas, pasižymintis aukšta europine kultūra, turintis daug išsilavinusių, kultūringų žmonių. Pašnekovai pasakojo, jog pirmą kartą pamačius šią nykštukinę valstybę, pasivaikščiojus turistiniais maršrutais, ji pasirodė labai blizganti ir graži. Vis artimiau susipažindami su Liuksemburgu, Gruzdžiai pastebėjo ir tamsesnes jo puses. „Visko yra. Yra ir skurdo, tačiau jis mažesnis negu Lietuvoje. Gražiau atrodo apleistas liuksemburgiečių mūrinis pastatas negu apleistas Lietuvos medinukas“, – kalbėjo pašnekovai.
Liuksemburgas yra nedidelė valstybė. Pasak sutuoktinių, visą Liuksemburgą galima pervažiuoti maždaug per 30-40 minučių, tačiau rytais kelionė užtrunka labai ilgai – milžiniški automobilių kamščiai yra šios šalies gyventojų kasdienybė. Pora juokėsi, jog dabar spūstys prie Jakų žiedo jiems visai neatrodo didelės. „Daug liuksemburgiečių gyvena užsienyje, todėl savaitgaliais miestas ištuštėja. Čia labai aukštos nekilnojamojo turto, nuomos kainos, todėl gyventojai važinėja į darbus iš užsienio. Ten yra apie 60 procentų užsieniečių, ir savaitgaliais jie visi dingsta“, – pasakojo pašnekovai.

Virtuvė – panaši
Sutuoktiniai pasakojo, jog vietinis klimatas yra švelnesnis nei didžiosios Lietuvos dalies ir primena Palangos klimatą. „Ten žiemos šiltesnės. Gamta graži, kalvota. Ir labai gražios senovinės pilys“, – sakė pašnekovai, paminėdami, jog vietinė virtuvė, nors turi tam tikrų skirtumų, tačiau primena lietuvišką – valgoma daug bulvinių patiekalų. Pasakodama apie tenykštę virtuvę, A. Gruzdienė prisiminė, kaip kartą jos draugei buvo pasiūlyta karvių tešmenų sriubos. Pašnekovė juokėsi, jog draugei pasiūlytas patiekalas pasirodė nemažas iššūkis. „Šiaip labai nesiskiria, žmonės gal labiau orientuojasi į Viduržemio jūros virtuvę, daugiau valgo vegetariškų patiekalų, nors mes nelabai po vietinius restoranus ir vaikščiojome“, – kalbėjo pašnekovai, dėl kelionių nemažai laiko praleidę kitose šalyse ir ten jau ragavę tų šalių patiekalus.

Turi savitų švenčių
Be tradicinių švenčių, švenčiamų ir Lietuvoje, liuksemburgiečiai turi ir savitų, minimų tik jų krašte. Pasak pašnekovų, kadangi oficialiai Liuksemburgas vadinamas Liuksemburgo Didžiąja hercogyste, viena tokių švenčių yra Liuksemburgo hercogo gimtadienis, kuris visada švenčiamas birželio pabaigoje. Tai yra nustatyta data, kuri gali jau nieko bendra neturėti su tikruoju hercogo gimtadieniu. Tą dieną liuksemburgiečiai pažymi gausiais fejerverkais, tai jų nacionalinė šventė.
„Dar vyksta tokie savotiški atlaidai – kiekvienas regionas turi savo šventę. Labai gražiame Liuksemburgo mieste Ettelbruke, kur mes gyvenome porą metų, kasmet vykdavo žemės ūkio paroda, kur buvo galima pamatyti jaučių, kiaulių, žemės ūkio technikos. Pietinėje šalies dalyje gaminamas vyną, ten vyksta įvairios vyndarystės šventės. Gal įspūdingiausią šventę matėme Belgijoje. Įspūdis liko iki šiol. Toje vietovėje yra kalnai, kur karo metu vyko stiprūs mūšiai. Ten labai įspūdingi Antrojo pasaulinio karo muziejai. Mes ten nuvykome gruodžio pabaigoje – tai pamatėme dangų skrodžiančias stiprias prožektorių šviesas. Visas miestelis priminė karo lauką: ligoninės, sužeistieji, – aišku, butaforiniai, to meto technika, tankų pristatyta, kūrenami laužai, verdama arbata – pasijutome kaip kare“, – pasakojo sutuoktiniai.
„Mūsų gyvenimas užsienyje buvo nuolat ant ratų. Per mokinių atostogas mes taip pat atostogaudavome ir nuolat keliaudavome: tai į Lietuvą, tai po Europą. Arba savaitgaliais kur nors nukakdavome, kad ir palei Mozelio vingius, į ten esančius jaukius miestelius su pilimis vynuogynuose. Taigi, Liuksemburgo šventėms beveik nelikdavo laiko“, – pasakojo A. Gruzdienė.
Pašnekovė teigė, jog šešerius metus šeima gyveno Vokietijoje. „Mūsų namai buvo netoli vynuogyno, labai gražioje, jaukioje vietoje“, – sakė A. Gruzdienė, teigusi, jog gyvendama Vokietijoje išgyveno netgi žemės drebėjimą.

Ilgėjosi Lietuvos
Buvę emigrantai tikino gyvendami užsienyje ryšio su Lietuva nepraradę – čia grįždavo kiekvieną vasarą, su likusiais artimaisiais bendraudavo per „Skype“ programą. V. Gruzdys tikino ypatingai Lietuvos nesiilgėjęs, kadangi tam tiesiog nebuvę laiko – intensyvus darbas atimdavo didelę jo dalį, tačiau Alma prisipažino, kad tėvynės ilgesys nejučia įslinkdavo į jos būtį. „Ilgėjausi draugų, giminių, savo žmonių, lietuviškos virtuvės. Visose šventėse negalėjome dalyvauti, jos vykdavo be mūsų. Kiek jūrų aplankėme, o vis tiek savo Baltijos ilgėjomės. Mums, lietuviams, mūsų Baltija yra brangi, unikalios kopos, gintaras. Per internetą nuolat žiūrėdavome, kas Palangoje ant tilto vyksta“, – atviravo pašnekovė. Draugų pasiilgdavęs prisipažino ir jos sutuoktinis. „Kai esi vyresnio amžiaus, nauji draugai ne taip greit atsiranda“, – sakė V. Gruzdys.
Pasibaigus devynerių metų kontraktui, šeimai teko pasirinkti: arba likti Liuksemburge ir ten dirbti nekvalifikuotus darbus, arba grįžti į Lietuvą ir čia kurtis iš naujo. Sutuoktiniai pasirinko antrąjį kelią, tačiau prisipažino, jog skirtis su šalimi, kurioje praleisti ne vieneri metai, buvo šiek tiek liūdna: gaila buvo palikti įprastą aplinką, patogumus, komfortą.

Pasirinko Palangą
Pašnekovai tikino, jog grįžę jie rado jau pasikeitusią Lietuvą. „Lietuva pagražėjusi, viskas eina į priekį“, – sakė A. Gruzdienė, o jos vyras pridūrė, jog norėtųsi, kad ta pažanga vyktų dar spartesniais žingsniais.
Prieš išvykdami į Liuksemburgą sutuoktiniai gyveno Panevėžyje. Pasmalsavus, kas lėmė, jog po emigracijos šeima grįžo į Palangą, A. Gruzdienė sakė: „Reikia nebijoti svajoti. Savaitę gyvenome Niurnberge ir pagalvojome, kaip būtų puiku gyventi tokiame senamiestyje – svajonė išsipildė. Kažkada atostogaudami Kuršių nerijoje pasvajojome turėti namą prie jūros – svajonė taip pat išsipildė“.
Pašnekovai pasakojo ilgai vengę atostogauti Palangoje. „Bijojome dėl triukšmo, gatvėse skambančios trankios muzikos, bet surizikavome. Ir Palanga patiko, paliko gerą įspūdį“, – džiaugėsi sutuoktiniai, kurių atostogos Palangoje ir padėjo pamatus norui įsikurti šiame kurorte.

Nori dalintis patirtimi
Palangiškiai išsilavinusiems, nemažai pasaulio mačiusiems pašnekovams pasirodė šilti, malonūs, draugiški žmonės. Sutuoktiniai labai džiaugėsi ir reiškė dėkingumą Palangos V. Jurgučio pagrindinei mokyklai, priėmusiai jų jaunėlį sūnų Marių į savo moksleivių gretas. Pasak pašnekovų, jie iškart pajuto toje mokykloje tvyrančią jaukią, šiltą atmosferą. Maloniai buvusius emigrantus nustebino ir tai, jog iki tol tik privačias muzikos pamokas lankiusį Marių mokytis priėmė muzikos mokykla.
„Dabar čia kuriamės, dar nesame visiškai apsisprendę dėl darbo. Turime idėją – tai, ką pamatėme, perkelti į lietuvišką mokyklą, gal privačiai kokią studiją įkurti, lavinti vaikus, kad būtume kitokie: ne tokie užspausti ir provincialūs. Norime pasidalinti idėjomis“, – prisipažino buvę emigrantai.