Odė buvimui prie jūros. A.Kunčiaus fotografijose – 50 atostogų Palangoje metų (FOTO GALERIJA)

Fotografijos klasiko Algimanto Kunčiaus serija „Prie jūros. Palanga 1965–2015“ – tai daugiau nei pusę amžiaus besitęsiantys Lietuvos pajūrio gyvenimo fotografiniai užrašai, laiko perspektyvoje tampantys intriguojančia sociologine-antropologine studija, skelbia 15min.lt

Į pajūrį menininkas atseka paskui savo anksčiau pradėto fotografijų ciklo „Sekmadieniai“ veikėjus – paprastus kaimo žmones – ir stebi juos kitokioje, jiems nebūdingoje, aplinkoje. Jis fiksuoja į bendrą atostogautojų minią įsimaišiusias skarotas močiutes, kostiumais pasipuošusius vyrus, po Roko atlaidų nuo bažnyčios traukiančius prie jūros prasieiti Palangos tiltu, su artimaisiais susėsti ant pajūrio smėlio ar įmerkti kojas į jūros vandenį.

1965 m.

Nors pirminis fotografo siekis buvo pastebėti ir įamžinti kaimo žmones pajūryje, tačiau per penkis fotografavimo dešimtmečius jam pavyko užfiksuoti ištisą pajūrio gyvenimą ir tokiu būdu išplėsti paties buvimo prie jūros sampratą. Atrodytų, kad pajūrio atostogų šurmulys – tai visiška banalybė, kurioje nieko reikšmingo nevyksta: žmonės maudosi, deginasi, žaidžia, vaikštinėja, šnekučiuojasi, palydi saulę, renka gintarus, fotografuojasi. Tačiau būtent iš šių mažų kasdienių dalykų ir susideda buvimas prie jūros ir atostogos, metas, kuomet nieko „rimto“ ir neprivalo įvykti. Čia nėra jokių kulminacinių momentų – žavus yra pats buvinėjimas.

1969 m.

Pajūryje A.Kunčius sutelkia dėmesį į subtilias detales – žmonių pozas, gestus, veido išraiškas, laikysenas ir nesuvaidintus tarpusavio santykius: nedrąsių įsimylėjėlių, sesers ir brolio, motinos ir suaugusio sūnaus, draugų ar giminaičių kompanijos, prasilenkiančių nepažįstamųjų. Kiekvienas čia juda savu tempu, tik sau būdinga eisena, laikysena, savaip sudėtomis rankomis, savaip žvelgia į jūrą. O A.Kunčius, būdamas itin jautriu stebėtoju, visa tai pastebi ir fiksuoja.

1983 m.

Metai iš metų pajūryje vykstantis veiksmas beveik nesikeičia: visi prie jūros susirenka tiesiog pabūti, atsipalaiduoti, pramogauti, tad kardinalių pokyčių čia ir neįvyksta. Vis dėlto chronologine tvarka pateikiamose 1965–2015 metų fotografijose išryškėja ne tik aplinkos transformacijos (naujas Palangos tiltas, pakitusios žaidimų aikštelės, atrakcionai ir reklamų gausa, mados), tačiau ir subtilūs besikeičiantys žmonių tarpusavio bendravimo niuansai.

Nors pirminis fotografo siekis buvo pastebėti ir įamžinti kaimo žmones pajūryje, tačiau per penkis fotografavimo dešimtmečius jam pavyko užfiksuoti ištisą pajūrio gyvenimą ir tokiu būdu išplėsti paties buvimo prie jūros sampratą. Atrodytų, kad pajūrio atostogų šurmulys – tai visiška banalybė, kurioje nieko reikšmingo nevyksta: žmonės maudosi, deginasi, žaidžia, vaikštinėja, šnekučiuojasi, palydi saulę, renka gintarus, fotografuojasi. Tačiau būtent iš šių mažų kasdienių dalykų ir susideda buvimas prie jūros ir atostogos, metas, kuomet nieko „rimto“ ir neprivalo įvykti. Čia nėra jokių kulminacinių momentų – žavus yra pats buvinėjimas.

Pajūryje A.Kunčius sutelkia dėmesį į subtilias detales – žmonių pozas, gestus, veido išraiškas, laikysenas ir nesuvaidintus tarpusavio santykius: nedrąsių įsimylėjėlių, sesers ir brolio, motinos ir suaugusio sūnaus, draugų ar giminaičių kompanijos, prasilenkiančių nepažįstamųjų. Kiekvienas čia juda savu tempu, tik sau būdinga eisena, laikysena, savaip sudėtomis rankomis, savaip žvelgia į jūrą. O A.Kunčius, būdamas itin jautriu stebėtoju, visa tai pastebi ir fiksuoja.

Metai iš metų pajūryje vykstantis veiksmas beveik nesikeičia: visi prie jūros susirenka tiesiog pabūti, atsipalaiduoti, pramogauti, tad kardinalių pokyčių čia ir neįvyksta. Vis dėlto chronologine tvarka pateikiamose 1965–2015 metų fotografijose išryškėja ne tik aplinkos transformacijos (naujas Palangos tiltas, pakitusios žaidimų aikštelės, atrakcionai ir reklamų gausa, mados), tačiau ir subtilūs besikeičiantys žmonių tarpusavio bendravimo niuansai.

15min.lt