PALYDINT MIELĄ VASARĄ...

Palangos tiltas, 2026-08-29
Peržiūrėta
34
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

SENAS MEDIS

                                 Kažkada aš buvau didis medis,

                                 Ir gausia lapija didžiavausi.

                                 Šalia virto galingieji medžiai,

                                 Tiktai aš vis laikiausi.

 

                                 Kažkada aš buvau gražus medis, 

                                 Šakose vis paukščius sūpavau.

                                 Skaidrią rasą ir lietų surinkęs,

                                 Šaltą šnarantį vėją glaudžiau.

 

                                 Dabar rūkas mane apkabina,

                                 Kaip rasos sidabrinius  varpus.

                                 Laikas greitai vis  plaukia ir plaukia,

                                 Ir dažnai kažko verkia dangus ...

 

                                     Nijolė Fultinavičienė
                              ............................................................... 
                                                          RUDUO

                                         Jau kasdien ruduo artėja,
                                         Plačiais žingsniais rugius sėja...
                                        Jau šienelis išdžiovintas
                                        Ir pastogėj patalpintas.

                                        Vaikai laukia tos dienos,
                                         Kai karvutes vainikuos.
                                        Žolinė – Roko diena
                                        Jau čia pat – visai šalia.

                                        Prie savų namų vartelių
                                         Gaspadorius su pačia,
                                        Krepšį vaisių prisidėjęs,
                                        Pasitiks karvių puošėjus.


                                               Laimutė Kasparavičienė
                          .............................................................
                                              ATSIRĖMIAU Į LAIKĄ

                                   Saulėteky glaudžiaus tėvų pirkelėj
                                   Ir, atsiremdamas į mokslo šviesą,
                                  Atkaklumu, žiniom sau audžiau kelią,
                                   Kurį plačiai gyvenimui patiesiau...



                                   Į kelio juostą rožines svajones
                                  Įpyniau ir sėkmės žiedais tikėjau,
                                  Guldžiau žingsnius arimuose ir kloniuos
                                   Su negandom, gėriu, kūrybos vėju...

                                   Vidudienį rėmiaus delnais į triūsą
                                   Ir rūpestį paskyriau savo sodui,
                                  Glaudžiau prie mylinčios krūtinės Mūzą
                                   Ir kroviau derlių į talpius aruodus.

                                  Saulėlydy remiuos į sodo vaisių,
                                   Man užaugintą obelų ir kriaušių...
                                   Tik nežinia, kiek varstų dar nueisiu...
                                   Džiaugiuos kitiems palikęs derlių gausų.

                                  Remiuos lazda ąžuoline į laiką,
                                   Į gimtą kalbą, kur motulė mokė...
                                  Norėčiau ainiams dar palikti daug ką:
                                  Tėvynės laisvę, meilę, dainą, šokį...


                                            Albinas Antanas Kazlauskas
                              ...............................................................
                                                                 RYTAS

                                         Kai rytą nubudęs atveriu langą,
                                        Regiu gėles ir saulėtą dangų,
                                         Girdžiu, kaip šlama pušynas
                                        Ir ošia jūros bangos...

                                        Šiandien bus nuostabi diena...
                                         Kokia laimė – būti žmogumi,
                                         Nors mintys braunasi, kad senstam...
                                        Tik poetai lieka sielose jauni...
                                
                                        Miške nužydėjo paparčiai,
                                        Jau nutolinę mano jaunystę.
                                         O undinės iš jūros barsto
                                        Gintarėlius... Jie saulėje švyti.

                                         Kai pavakary saulės kamuolys
                                        Ritasi nuo aukšto kalno,
                                        Vėl žiūriu pro atvirą langą
                                        Į mirgantį žvaigždynų delną.


                                           Vytautas Lukšas
                                      ..................................................  



 

                                                         ATMINIMAS

 

                                          Aš ašarom nuplaut galėčiau

                                          mylimojo pėdas,

                                          kur neišdildoma žymė paliko.

                                          Be aimanų ir be mažiausios gėdos,

                                          paliesti lūpomis, ranka norėčiau.

                                          Bet liko tiktai kvapas miros,

                                          ir dūmų skonis - atminimas.

 

                                          Tas neišgertas vynas

                                          raudonu vakaru pavirto.

                                          Gaisai virš jūros ritas

                                          kaip jausmas nepatirtas.

                                          Švelnias glamones

                                          jūros brizas atridena,

                                          nuplovęs ašaras, akis kutena.

 

                                          Ir skelbia pradžią

                                         dieviškai šviesios dienos - 

                                         širdis atšyla.


                                                  Anelė Emilija Mažeivaitė
                                         .....................................................

                                                          ***
                                   Vasara tyliai takeliu nueina,

                                   Rasos lašelį ant žiedo palieka... 

                                   Saulė dar glosto laukus ir sodus,

                                   Bet jau ruduo prie vartelių stovi.

                                   Vainiką pina iš klevo lapelių,

                                   Dažo auksu beržų kaspinėlius.

                                   Gervės danguje giesmes gieda,

                                   O vėjas tik pasakas sklaido.

                                   Dar kvepia gėlės vasaros daržely,

                                   Dar vaikų juokas skamba pakelėj,

                                   Tačiau jau rudens žingsniai artėja,

                                   Ir žemę ramybe švelniai užkloja.

                                   Tad padėkokim vasarai už šviesą,

                                   Už saulės spindulį, už žydrą dangų.

                                   O rudenį sutikim su džiaugsmu,

                                   Jis neša brandą, laimę ir turtus...


                                                                Janina Narvilienė
                                ............................................................


 

 

 

                                               RUGPJŪTIS. ŽOLINĖMS

 

                                        Apsivijęs žolynais rugpjūtis:

                                        Rožių kvapas, gvazdikų žiedai.

                                        Ir laukuos, ir sode - ,,javapjūtė"...

                                        Duona kvepia namai ir laukai.

 

                                        Kibirkščiuoja raudoniu bruknojai...

                                        Prisiskink, netingėk! Juk gali!

                                        Mūsų miškas - tai dieviškas rojus!

                                        Žemė turtais dosni ir graži.

 

                                       Jei užsuksi į liulantį raistą,

                                       Paslaptis prieš tave paskleista!

                                       Čia spanguolės žandeliai jau kaista,

                                       Gailiais kvepia girtuoklių vėsa!

 

                                       Negaliu nemylėt savo krašto,

                                       Išbraidžiau visas pievas basa

                                       Ir rugpjūčio rasoj ausiu raštą,

                                       Kad spindėtų bažnyčia visa!

                                       *** *** *** *** *** ***

                                       Dievas mums po kojom kilimą paklojo

                                       Iš žolelių ir gėlių gražių,

                                       Aromatą stebuklingą dovanojo,

                                       Paukščių muziką širdim girdžiu!

 

                                       Aš laiminga, kai žengiu per gimtą Žemę,

                                       Kai klausaus žuvėdrų klyksmo ir strazdų giesmės...

                                       Juk nėra gražesnio Žemėj rojaus,

                                       Vietos ten, kur tu dabar randies!


                                                  Alma Panebažytė – Viskontienė
                                      ................................................................................

                                                  ŽMOGUS IR GAMTA

 

                                 Žmogaus gyvenimas atsispindi gamtoje:

                                 Jo vaikystė, jaunystė, branda ir balta senatvė,

                                 Tai – pavasaris, vasara, ruduo ir žiema.

                                 Visi būties laikai žavingi kaip ir gamta.

 

                                 Vaikystės metas – pavasaris džiaugsmingas,

                                 Jaunystė – vasaros žiedai gražiai pražydę,

                                 Sulaukiame rudens – derliaus meto,

                                 Ateis žiema – plaukus baltai nudažys.


 

 

                                Žmogaus būtis – graži.

                                Širdį džiugina gamtos vaizdai,

                                Gėlių žiedai,

                                Kiekvienas būties laikas.

 

                                Gyvenimą puošia

                                Išeinančios vasaros dienos,

                                Paskutinė jos šventė –

                                Žolinė...

 

                                Šventos Mergelės Marijos 

                                Į dangų ėmimo diena,

                                Spindinti gėlių žiedais,

                                Bažnyčioje besidžiaugiančiais žmonėmis.

 

                                             Nijolė Prušinskaitė – Bagdonienė
                               ....................................................................
                                                            LAUKIA

 

                                        Laivelis žvejo tarp bangų,

                                        Akys regėjo jūros krantą,

                                        Ten tu stovėjai, aš menu,

                                        Tai buvo taip gražu, net šventa.

 

                                        Bangos vis auga neramiai,

                                        Laivelis blaškosi ir krenta,

                                        O smėlis skrieja debesim,

                                        Vis dengia tavo veidą šventą.

 

                                        Jau vėjas lekia sūkuriais,

                                        Irkluoju, kiek galiu, į krantą,

                                        Ten tu, brangioji, laukianti,

                                        Tik ašaros lašeliais krenta.

 

                                        O kokie brangūs tie lašai,

                                        Jiems nešti meilę lemta,

                                        Tikrai nežūsiu tarp bangų,-

                                        Sugrįžt pas laukiančiąją - šventa.


                                                       Eduardas Povilaitis
                                 ................................................................
                                                     LIETUVIŠKA ŽEMĖ

 

                                 Suskrido gandrai į lietuvišką žemę,

                                 Klegena ir džiaugias, kiek gali,

                                 Jeigu suka lizdus ir augina vaikus,

                                 Tai tikrai Lietuva - jų šalelė!

 

 

                                 Čia pažįstamos pievos  ir suarti laukai,

                                 Čia pavasarį žemė pražysta,           

                                 Net po tūkstančio mylių gandro laukia namai

                                 Ir  žmogus, pasiilgęs draugystės.

 

                                Neša gandras vaikus į laimingus namus,

                                O ir pats laukia savo vaikelių,

                                Užaugins juos stipriais, vėl rikiuosis būriais -

                                Jau  rugpjūtis, jau laikas į kelią...

 

                                O kartu su gandrais vasarėlė išeis,

                                Įsikniaubsim  į rudenio į veidą...

                                Bet pavasarį vėl -  grįš  senieji gandrai,

                                Nes šaknis į lietuvišką žemę suleido.

 

                                                                          Zita Pukinienė
                            ..................................................................

                                                           PALANGOJ 

 

                                           Debesys pilki jau sugulė žemai.

                                           Pušynai Palangos dar snaudžia. 

                                           Pilkieji vasaros lietaus lašai

                                           ir samanas ir kopas plauna.

 

                                            Staiga - pratrūko stygomis dangus

                                            ir suošė senasis parkas.

                                            Pasislėpė kavinėje žmogus,

                                            skani kava, lietus už lango.

 

 

                                            Paskui atgijo smėlio kopos,

                                            pasklido vasaros gaiva.

                                            Saulėlydis auksinis išsiliejo,  

                                            tarsi stebuklas bangose.

 

                                            Kiek daug minčių, atsiminimų!

                                            Vaikystės pasakos atgyja.

                                            Jūratė ir Kastytis - čia gintarų

                                            ir pasakų pilyje.

 

                                            Čia meilės daug , susitikimų,

                                            kur Salomėja vasarojo.

                                            Čia girdis jūros muzikos garsai,

                                            preliudiją Čiurlionio  groja.


 

 

 

                                            Bažnyčioj skambantys varpai

                                            Suardo tylą vakarinę.

                                            Būriuojasi svečiai kieme,

                                            tuoj suskamba vargonai mišiose.

 

                                            Pilna šventumo Palanga,

                                            ir garsas sklinda vis tolyn.

                                            Toks vakaras auksinis ,

                                            O vasaros ,o vasaros!

                                            į sielą...vis  gilyn...

 

                                                       Stefanija Šaltienė
                                       .................................................
                                                    TĖVIŠKĖJE

 

                                     Namai. Kokie jie brangūs,

                                     Kada iš tolimos kelionės sugrįžti,

                                     Užlieja svetingumo bangos,

                                     Kai  pamatai: žolių pundeliai surišti,

                                     Pašiūrėj kabo. Ir dalgis, permestas

                                     Per balkį, ilsisi parimęs.

                                     Ir kvepia laukas medumi ir mėtom,

                                     Ir klykia pempės naujuose arimuos.

 

                                     Taip noris prisiglausti prie obels kamieno

                                      Ir apkabinti ją kaip brangią seserį...

                                      Tada pasijunti, lyg būtumei ne vienas,

                                      Ir iš akių tau ritas šviesios ašaros...

                                      Namai. Jų kvapą pajunti iš tolo,

                                      Kada iš tolimos kelionės tu grįžti,

                                      Ir kvepia lankoje atolas,

                                      Ir moja pakelėj beržai aukšti.
                                       

Janina Vambutienė

 

 

 

ŽOLINĖ

Ir savo vienatvę apkabinus

einu aš parko takeliu,

medžiai tyliai, tyliai šnara,-

,,mes su tavim kartu...“


Žalioj lapijoj saulė žaidžia,

Paukštelių giesmės džiugina mane,

Vienatvė susirado kelią,-

Paliko ji mane.

 

Einu parko takeliu,

Saulė glosto man pečius,

Visur taip žalia, žemė kvepia,

Dalydama gražiausius mums žiedus.

 

O žeme – ačiū tau už tai,

Kad man šituos kelius davei.

Keliai keleliai – mano ateitis,

Kaip ryto rasos spinduliuojanti širdis.

 

O saule, aš tavam žaisme

Ir savo kelio ėjime.

 

Irena Eitavičienė

 


                                    ................................................................

                                                           Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ kūrėjai

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

„Palangos tiltas“ skelbė, kad šiandien, lapkričio 22 d., Palangoje lankysis premjerė Ingrida Šimonytė, tačiau ji atvykti negalėjo.


Birželio pabaigoje pradėti komerciniai keleiviniai skrydžiai iš sostinės į Palangos kurortą, panašu, nepasiteisino. Juos organizavusi bendrovė, netrukus skrydžių nevykdys.



Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau — Klaipėdos AVMI) patikrinusi įmonę, teikusią sveikatinimo ir grožio paslaugas poilsiautojams Palangoje, nustatė, kad naujai atidarytas SPA centras naudojosi oficialiai atleistų darbuotojų paslaugomis ir mokėjo jiems neapskaitytą darbo užmokestį. Atlyginimą „vokeliuose“ įmonė išmokėjo 8 darbuotojams...


Užkrečiamųjų ligų pacientų asociacija LIDPA, atkreipdama dėmesį į vis dar aukštus sergamumo ir mirtingumo nuo gimdos kaklelio vėžio rodiklius, ragina Lietuvos moteris aktyviau rūpintis savo sveikata ir tirtis dėl gimdos kaklelio vėžio.   Lietuvos moterys jau greitai galės pasinaudoti galimybe didelės onkogeninės rizikos žmogaus papilomos virusus, kurie yra vieni iš...


Palanga dieną ir naktį – kaip du skirtingi pasauliai  7

Alvydas ZIABKUS, „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas, 2012 07 12 | Rubrika: PT redaktoriaus skiltis

Ar galima pykti ant veidrodžio, kad šis rodo tai, kas žiūrinčiajam nėra malonu? Visi supranta, kad tai – kvailas užsiėmimas. Priešingai, veidrodis reikalingas tiems, kas nori sužinoti realią tiesą. Tačiau Palangos valdžia, lyg Ledo karalienė iš pasakos apie Snieguolę, ant nemalonią realybę parodžiusio veidrodžio ėmė pykti. Mūsų gyvenimą atspindinčiu...


Palangos savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojų iniciatyva balandžio 15 dieną buvo paminėta Pasaulinė kultūros diena. Centrinėje aikštėje, palydint Palangos orkestro maršams, iškelta Taikos vėliava, simbolizuojanti kultūros trapumą ir jos pažeidžiamumą karų, suiručių bei vietinio pobūdžio konfliktų atvejais. Po šios iškilmės bibliotekos...


Biblioteka palydėjo tūkstantmetį

Rasa GEDVILAITĖ, 2010 01 05 | Rubrika: Miestas

Praėjusią savaitę, gruodžio 29 dieną, Viešoji biblioteka pakvietė visus savo bičiulius ir svečius į jų tradicinį vakarą-koncertą, šiais metais gavusį simbolišką pavadinimą „Tūkstantmetį palydint arba penktasis bibliotekų dėsnis“. Šio renginio metu įteiktos metų nominacijos labiausiai pasižymėjusiems ir bendradarbiavusiems žmonėms bei įstaigoms, pagerbti menininkai, suteikta galimybė...


„Baltijos“ pagrindinei mokyklai – 20 metų

Rasa GEDVILAITĖ, 2009 11 20 | Rubrika: Miestas

Penktadienį į „Baltijos“ pagrindinę mokyklą rinkosi itin džiugiai nusiteikęs mokytojų kolektyvas bei visi mokiniai. Lapkričio 20 dieną mokykla, kadaise buvusi 3-ioji vidurinė, atšventė savo dvidešimtmetį. Daug pasiekimų, neišvengiant nusivylimų, pasiekusi mokykla iki šiol išlaikė darnų kolektyvą, susiformavusį būtent prieš du dešimtmečius.


Žemės dieną palydint

„Palangos tilto“ informacija, 2009 03 20 | Rubrika: Sveikata

Kovo 20 dieną minima pasaulinė Žemės diena, astronominis pavasaris. Šiomis dienomis ateina pavasario lygiadienis – dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas visuose Žemės rutulio kampeliuose.


Renginių kalendorius