Pandemijos ir po jos prasidėjusio karo atnešta epidemija palaužia jaunus, stiprius žmones

Palangos tiltas, 2024-05-20
Peržiūrėta
803
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Stresas / D. Umbraso / LRT nuotr.
Stresas / D. Umbraso / LRT nuotr.

Siekis gyventi tobulai, ribotas atsparumas stresui, visuomenės spaudimas, per pandemiją ir prasidėjus karui Ukrainoje tebesitęsiantis nerimas – tik keli iš veiksnių, atvedančių žmones pas medikus spręsti psichologinių problemų. Palangos klinikoje veikiančio Streso ligų skyriaus gydytoja psichiatrė prof. dr. Vesta Steiblienė neslepia – nerimą kelia tai, kiek daug jaunų žmonių praveria jos kabineto duris.

Vienintelio tokio visame pajūrio regione, Palangoje, veikiančio Streso ligų skyriaus duris kasdien praveria per dvi dešimtis žmonių, susiduriančių su psichologiniais sunkumais ir patiriančių psichikos sutrikimų. Įprasta terapija jiems jau nepadeda – būtinas intensyvus, nuoseklus, apie mėnesį trunkantis kasdienis darbas su psichoterapine komanda bandant pasveikti.

Pagalbos laukiančiųjų yra tiek daug, kad galimybės gydytis klinikos dienos stacionare tenka laukti kelis mėnesius. Šiuo metu formuojamos eilės gydymą pradėti liepos pabaigoje.

Nemaža dalis pacientų jauni žmonės – 2000-ųjų karta.

Apie jaunąją kartą, įsisukusią į streso ligų epidemiją, pasiglemžiančią svajones, ateities tikslus ir kasdienybės džiaugsmą, iš vaikystės atsineštas priežastis ir galimybę pasveikti LRT.lt papasakojo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neuromokslų instituto (LSMU NI) direktoriaus pavaduotoja Palangos klinikai, gydytoja psichiatrė prof. dr. V. Steiblienė.

– Pradėkime tuo, kas yra stresas ir kaip jį atpažinti? Mes dabar dažnai sakome: „Man – stresas.“ Važiuojant automobiliu netikėtai išbėgęs briedis sukelia stresą ar tai yra tiesiog eismo įvykio baimė, išgąstis?

– Šiandien tikrai daug kalbame apie stresą ir dažnai, kai paciento paklausiu, kuo jis skundžiasi, tai jis atsako: „Mano gyvenime daug streso.“

Žmonės tą pojūtį jaučia savo kūne, mintyse, jiems tai aktualu. Mes, medikai, psichologai ar psichiatrai, stresą įvardijame kaip nespecifinį organizmo atsaką į tam tikrus dirgiklius. Jie yra skirtingi.

Vienam jūsų įvardytas briedis bus stresas, kuris paveiks ilgam laikotarpiui, o kitas priima kaip įvykį, su kuriuo susitvarko ir galbūt pamiršta po kelių minučių.

Tas organizmo atsakas į išorinius dirgiklius ir yra laikomas stresu, kaip fiziologinė, psichologinė reakcija. Dažnai mes susiduriame su įvairiais išgyvenimais, rūpesčiais, įvykiais, kuriuos vertiname skirtingai, pagal savo suvokimą. Tai čia dirgikliai arba stresoriai sukelia tam tikras reakcijas ir svarbu, kaip organizmas į jas reaguoja, – ar čia ir dabar uždaro tą klausimą, ar tos mūsų reakcijos užsitęsia, pereina į lėtinį būvį ir pradeda trukdyti gyventi.

– Tai stresas turėtų užsitęsti, kurį laiką turėtų lydėti?

– Šiandien kalbame tiek apie ūminį, tiek apie lėtinį stresą. Ūminis stresas yra mažiau kenksmingas, nors čia svarbu ir kokios jo apimtys.

Negalime sulyginti visų stresorių. Bet žmogų labiau veikia ilgalaikis, lėtinis stresas. Šiandien sakome, kad šiame greitame pasaulyje žmonės gyvena lėtinio streso sąlygomis.

Šiandien stresas ateina iš mūsų darbinių patirčių, galbūt iš santykių, pačių mūsų minčių ir įsivaizdavimo, kaip mes tą gyvenimą matome, ko siekiame ir kiek jame patys sukeliame sau stresinių išgyvenimų.

Ilgas buvimas įtampoje dažniausiai sukelia padarinius, taip išsivysto įvairūs psichikos sutrikimai: nerimo, depresiniai, potrauminio streso sutrikimai, su kuriais pacientai ir atkeliauja pas mus.

Streso lygis dažniausiai priklauso nuo to, kiek skiriasi mūsų norai, siekiai, ir to, ką aplinka tau duoda, ir realių galimybių tai pasiekti ar su tuo susitvarkyti. Kai siekių ir norų yra daug, o galimybės, pats supranti, yra nepakankamos, atsiranda įtampa, nerimas, įvairios organizmo reakcijos, kurios užsitęsia ir sukelia psichikos sutrikimus.

Maždaug mėnuo aktyvaus darbo

– Papasakokite apie pačią kliniką, su kokiomis problemomis susiduriantys žmonės čia patenka ir kokią pagalbą jie gauna?

– Čia atkeliauja žmonės, kurie dažniausiai jau turi kažkokią patirtį: ambulatoriškai galbūt susitikę ir dirbę su psichologais, psichoterapeutais ar jau yra bendravę su psichiatrais, galbūt jau gavę kažkokią pagalbą, bet ta pagalba nebuvo pakankamai veiksminga. Vertiname, kiek tas žmogus gavo pagalbos, kiek jau turi patirties, kodėl rezultatas nelabai sėkmingas, ir tada sprendžiame dėl rekomendacijų tolesniems žingsniams.

Tai jau yra tarsi antras žingsnis po paprastos ambulatorinės pagalbos – dirbame dienos stacionaro principu. Žmonės gyvena savo namuose, iš ryto ateina ir visą dieną praleidžia klinikoje, ne mažiau kaip 6 valandas, dirbdami kartu su psichiatrijos ir psichoterapijos specialistų komanda. Darbas trunka nuo pirmadienio iki penktadienio, maždaug 4–6 savaites. Mūsų siekinys, kad per tą laikotarpį žmogus žengtų svarbų žingsnį, rasdamas sau atsakymus, subręsdamas kaip asmenybė, išmokęs geriau pažinti save, formuoti streso valdymo įgūdžius, įvaldytų naujus elgesio ir bendravimo modelius, kurie jam taptų labiau priimtini.

– Tai, galima sakyti, kad žmogus daugmaž mėnesiui tampa tam tikra prasme nedarbingas ir turi susitelkti būtent į sveikimą čia, Palangoje?

– Jeigu kalbate apie ėjimą į darbą, tai klinikos pacientui, kuris yra dirbantis, išduodamas nedarbingumo pažymėjimas. Asmeniui, kuris yra draustas privalomuoju sveikatos draudimu, už paslaugas apmoka ligonių kasos.

Tai yra aktyvaus gydymo periodas.

Tačiau negalima pasakyti, kad žmogus tuo metu nedirba… Aš visiems sakau, kad psichoterapija yra darbas. Jūs ateinate čia ne ilsėtis. Dienos stacionare psichoterapijos intensyvumas yra didelis, ypač dirbant grupėje: daug reikės galvoti, daug kalbėti, daug girdėti, atsakyti ir palaikyti kitą, reaguoti į kito žmogaus išsakomas mintis.

Didžiulis pagalbos poreikis augina laukiančiųjų eiles

– Kodėl klinikos užimtumas yra toks didelis? Jau dabar formuojamos eilės liepos pabaigai.

– Turbūt reikėtų pasakyti, kad klinikos personalas liepą eina atostogų. Visi kartu mes išeiname atostogų 3 savaitėms. Taip yra todėl, kad nenorime skaldyti komandos. Visi kartu išeiname, pailsime ir visi kartu grįžtame.

Tai gal šiek tiek ta eilė dėl to pailgėja, tačiau šiaip kelis mėnesius reikia eilėje luktelėti.

Mes vidutiniškai priimame apie 22 pacientus vienu metu. Mūsų komandos pajėgumai yra tokie.

– Ar ši Palangoje veikianti klinika yra viena tokia Lietuvoje?

– Pati klinika tokiu principu dirba jau daugiau nei 15 metų. Tai, kad greta vaistų psichiatrijoje yra būtina ir psichoterapija, mes žinojome, bet prieš 10–15 metų mažai apie tai kalbėjome, todėl, kad ta paslauga buvo sunkiai prieinama. Psichoterapeutų mūsų valstybė neruošia. Tai, ką specialistai studijuoja, yra apmokama privačiomis lėšomis. Visos psichoterapijos mokyklos yra mokamos.

Kiek specialistai buvo suinteresuoti mokėti už mokslą, tiek jų yra paruošta. Dabar, populiarėjant psichoterapijai ir matant poreikį, vis daugiau žmonių eina mokytis ir vis daugiau psichoterapeutų mes turime. Kai specialistų atsirado daugiau, tai, aišku, ir valstybė atsisuko į tai, kad reikia tokią paslaugą teikti.

Tai neslėpsiu, kad mūsų klinikos ir Vilniaus miesto Vasaros gatvės ligoninės specialistų iniciatyva buvo parengtas paslaugos aprašas ir šiandien psichoterapijos dienos stacionaro paslaugą galų gale galime pavadinti tikruoju vardu. Susėdome visi kartu, mus palaikė ir Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai, ir parengėme aprašą, kaip turėtume dirbti, kokia tvarka. Tai būtent tas pavadinimas stacionaro yra labai naujas – virš metų tik, bet pats darbo principas yra jau išbandytas seniai. Vasaros gatvės ligoninė ir mes esame pradininkai.

Pagal teritorinių ligonių kasų planus buvo numatyti 5 tokie centrai Lietuvoje, tačiau kol kas plėtra nevyksta.

Su problemomis susiduria daug jaunų žmonių

– Jūs jau galite palyginti, kaip situacija pasikeitė per dešimtmetį. Kaip vertinate, ar pati gyvenimo kokybė prastėja, ar tiesiog daugiau žmonių kreipiasi ir tą galima laikyti geru ženklu, nes žmonės dažniau atpažįsta, suvokia, kad jiems reikia pagalbos?

– Manau, kad žmonės geriau atpažįsta psichikos sveikatos problemas ir drąsiau kreipiasi pagalbos. Tikrai visuomenė laisvėja, psichiatrijos stigmatizavimas mažėja.

Ypač padeda kalbėjimas viešai, kai žinomi, populiarūs žmonės apie tai kalba. Kai aktoriai, dailininkai, ypač jaunimas, ar Seimo nariai pasako, kad turi problemų. Tai tikrai paskatina žmonės išsilaisvinti.

Kad visuomenėje įtampos ir streso yra daug – tikrai taip. Mane liūdina tai, kad jaunimas tapo pažeidžiama visuomenės dalimi. Jauni žmonės patiria daug nerimo sutrikimų, iki panikos atakų, daug įtampos gyvenime, nemigos problemų.

Pastebėjau tendenciją, kad labai daug jaunų žmonių kreipiasi pagalbos. Apie moksleivius pasakyti negaliu, nes esu suaugusiųjų psichiatrė.

– Galbūt esate pastebėjusi, įvardijusi bruožą, simptomą, kuris būtų būdingas visiems šiems jauniems pacientams? Ar pacientus sieja kažkas bendro? Tarsi epidemija?

– Jauniems žmonėms, maždaug 20–25 metų amžiaus, šiek tiek matau, kad trūksta asmenybės brandos.

Sakysite, kad lyginu su savo karta: „O mūsų laikais…“. Tikrai ne. Bet ir situacijos galbūt buvo kitos. Kiekviena karta gyvena savo gyvenimus ir išgyvena savas situacijas.

Aš pastebiu, kad dalies jaunų žmonių atsparumas stresui yra be galo mažas. Kai mano karta sako: „Ai, tas jaunimas, jie tokie“, tai aš galvoju, kad čia yra mūsų klaidos. Tai yra mūsų vaikai. Tai mūsų karta padarė kažkokias klaidas, augindama tuos vaikus. Mes jų neišmokėme susitvarkyti su stresu. Tai mūsų karta neužaugino tvirtų ir brandžių žmonių, kurie geba susitvarkyti su stresu ir nerimu.

– Išeitų, kad kalbame apie 2000-ųjų kartą. Atrodytų, kad galbūt 1990–1991 m. karta, gimusi ir augusi istorinių lūžių momentu, galėjo būti tarsi primiršta, kurios emocinei, psichologinei sveikatai galėjo būti skirta mažiau dėmesio, nes tuomet vaikus auginę tėvai veikiausiai koncentravosi į pokyčius valstybėje, labai tiesiogiai veikusius jų gyvenimus. 2000-ųjų kartos vaikystė galbūt turėjo būti ramesnė, atidesnė. Bet čia galbūt labiau sociologinis klausimas.

– Iš tiesų reikėtų gilesnės sociologinės-psichologinės analizės, kodėl taip įvyko.

Negaliu absoliutinti. Yra labai tvirtų, brandžių jaunų žmonių. Kartais mane netgi stebina ta branda. Tačiau labai daug ir pasimetusių, nežinančių, ko nori, kaip gyventi, neturinčių tvirtų siekių, net svajonių.

Kartais paklausęs ir išgirsti: „Nežinau, ką norėčiau daryti, kaip gyventi.“ Manau, kai žmogus turi daug išorinių rizikos veiksnių, o viduje atsparumas yra pakankamai mažas – čia jau tampa problema. Todėl tas asmenybės brandinimas, ilgalaikė psichoterapinė intervencija yra labai svarbi.

Užsitęsusio streso laikas

– Jūs jau paminėjote lėtinį, užsitęsusį stresą ir to padarinius bei tai, kad žmonės gyvena lėtinio streso sąlygomis. Dar pandemijos metu girdėjome, kad mums teks tvarkytis su jos padariniais – suprastėjusia psichologine žmonių būkle, nes vienas po kito sekę karantinai, nežinomybė buvo nemenkas išbandymas. Iškart po pandemijos prasidėjo plataus masto Rusijos agresija prieš Ukrainą, kuri jau daugiau nei dvejus metus kelia nerimą. Ar jūs jau matote pandemijos ir karo padarinius pacientuose?

– Tikrai taip. Žmonės tai jaučia ir aktyviai tą išsako.

Aišku, pandemija dabar gal yra nuėjusi į mūsų užmarštį, tai nebėra aktualija, tačiau vis dėlto pacientai, atėję į konsultaciją, pradeda būtent nuo to, kad „jau pandemijos metu…“, arba labai dažnas akcentuoja „kai aš sirgau kovidu…“.

Lygiai taip pat karas. Daug žmonių sako „tos naujienos, tai, ką skaitau, ką girdžiu, tą ir galvoju ir vis grįžta tos mintys“. Tai tikrai yra reikšminga aktualija ir stiprus stresinis veiksnys, kuris, aišku, yra užsitęsęs, nes tikrai jau kalbame apie daugiau nei metus trunkančius įvykius.

– Ar jūs turite patarimų žmonėms, kuriuos bent kartais pagauna ta, atrodo, baimė, nerimas dėl geopolitinės situacijos, neaiškios karo baigties ir nuo to priklausančių kitų įvykių, pavojaus Lietuvai?

– Pirmiausia, kaip sakome, tvarkymosi su stresu viena labai svarbių dalių yra tai, koks tas žmogus yra, kokios yra charakterio savybės, kokios yra tvirtybės, gebėjimai tvarkytis su stresu.

Visi patiriame tą patį stresą, sąlygos – tos pačios, tik vieni suserga, o kiti – ne. Klausimas – kodėl? Kas įsiterpia tarp šių dviejų grupių, kurių viena patiria sutrikimus, o kita nepatiria?

Jeigu žmogus nuo vaikystės, nuo paauglystės atsineša patirtį, iš kurios yra išmokęs susitvarkyti su tam tikrais sunkumais, tai lygiai taip pat jis geba susitvarkyti ir su tomis žiniomis, kurios atakuoja mus.

Tai yra, ką mes geriausio ir galime daryti – brandinti žmogų. Jeigu jis neatsineša tų gebėjimų iš vaikystės, nėra užaugęs, nėra pagal amžių subrendęs, tai mes ir dirbame su asmenybe: brandindami tą asmenybę, kad žmogus atrastų savo stiprybes, tuos kelius, sustiprintų tas pozicijas, kurios jam padeda susitvarkyti su stresu, išspręsti tuos sunkumus.

– Tenka atlikti vaikystėje nepadarytus namų darbus?

– Daugybę dalykų mes atsinešame iš vaikystės. Einame per gyvenimą, kaupiame patirtį, tai, ką duoda šeima, aplinka. Tie dalykai yra be galo svarbūs, nes tai yra mūsų požiūris, matymai, sprendimai. Visa tai nešamės. Vieni vienaip, kiti – kitaip.

Gniuždanti akistata su realybe

– Teko girdėti, kad žmonės, kuriems prireikia pagalbos, kaltina save, nes atrodo, gyvenu gražiai, vaikai sveiki, uždirbu, tačiau susidūriau su psichologinėmis problemomis. Kaip jūs matote, kaip pacientai reaguoja į tai, kad jiems reikia specialistų pagalbos ar jau ir to, kaip minėjote, rimto darbo kelias savaites su visa specialistų komanda? Ar jie patiria tam tikrą dvigubą kančią – dėl sutrikimo ir dėl to, kad patys save kaltina?

– Be abejo, dažniausiai tai būna itin stiprios asmenybės. Ne tik stiprios, bet ir keliančios sau dar daugiau reikalavimų – dažnai begalinius reikalavimus. Pedantiški, smulkmeniški, viską darantys teisingai.

Blogiausia yra tai, kad jie tiki, jog tik jie gali viską gerai padaryti. Tada jie imasi vis daugiau atsakomybių: vaikus reikia padaryti idealiais, vyras ar žmona turi būti idealūs, labai svarbi karjera, ir parodyti save kitiems – pirksime gražius daiktus, dėsime gražias nuotraukas į „Facebook“, parodysime, kaip mums gera, būsime ideali šeima.

Realybė tokia, kad to pasiekti tiesiog neįmanoma.

Kai atsimuši į tikrovę, kad kažkas yra už tave geresnis, o taip visada bus, apima neviltis, pradedi save graužti, kad galbūt kažko nepadarei, keli sau dar daugiau reikalavimų. Tuomet supranti, kad išsekai fiziškai ir visko vis vien nepadarei – tada jautiesi kaltas.

Tokių žmonių dažnas palydovas – nerimas. Po to atsiranda nemiga, įkyrios, kankinančios mintys apie nesėkmes ir t. t.

Tada su žmonėmis bandome kalbėtis, dėlioti prioritetus. Dažnai tokios asmenybės tiesiog perdega, o tada ir suserga. Tačiau reikia pripažinti, kad dažnai gyvenimo tempas toks greitas, o ir mūsų visuomenė to reikalauja iš žmonių.

– Galbūt su tuo dažniau susiduria moterys?

– Būti vyru irgi nėra paprasta. „Geriems“ vyrams yra keliami labai aukšti reikalavimai. Turi būti gražus, lieknas, teisingas, sportiškas, turtingas, verslus ir pan. „Sėkmingo žmogaus standartas“ – dažnai tai nepasiekiama ar net siaubinga.

Per žiniasklaidą, dažnai viešojoje erdvėje kartojamas tas pats modelis. Apie ką rašoma? Apie sėkmingus verslininkus, brangias vestuves, pastatytus namus. Žmonės tai skaito ir galvoja, kad kaipgi aš būsiu prastesnis, juk toks gyvenimo standartas.

Nebemokame džiaugtis paprastais dalykais, jų nevertiname.

– Kalbant apie visuomenės požiūrį. Kaip vertinate, kaip visuomenė žiūri į psichologines problemas? Ir žinomiems žmonėms, nuomonės formuotojams prabilus apie patiriamas panikos atakas, nemigas ir pan., tenka pastebėti komentarų, kad tai yra tinginių, lepūnėlių ligos, tarsi sumenkinama: „Iš kur tas nerimas tokį gyvenimą gyvenant?“, „Tegu eina dirbti tikro darbo“ ir pan.

– Aš manau, kad labai svarbu yra tai, kas kalba apie šiuos dalykus. Mes žvelgiame į asmenybę ir patiriamus simptomus. Žmonės tą patį stebi.

Jeigu prabyla nuomonės formuotojas, visuomenės požiūriu gyvenantis lengvą gyvenimą, tai tikrai tas neduos efekto „pasimokykime iš jo“.

Jeigu prabyla, atrodytų, tvirtas, autoritetingas žmogus, kad štai ir jam taip nutiko, tikrai yra naudinga.

Būtinybė išgirsti ir suprasti savo kūno kalbą

– Į ką rekomenduotumėte atkreipti dėmesį žmogui, kuris galbūt ir įtaria, kad jaučiasi ne taip, kaip turėtų, tačiau galbūt nepagalvoja apie tai, kad galbūt tai gali būti psichologinės bėdos. Yra tekę girdėti apie atvejus, kai organizmas, atrodo, siunčia labiau fizinės ligos signalus: streikuoja širdis, virškinimo sistema ar pan.

– Žmogui duotas gebėjimas kalbėti. Žodžiais mes reiškiame tai, ką galvojame, savo emocijas, mintis. Labai dažnai žmonės pamiršta kalbėti. Socialinė aplinka kartais mus verčia patylėti, kartais tiesiog mes neturime kalbėjimo apie jausmus patirčių, nes namie niekada nieko nekalbėdavo – nebuvo kalbėjimo tarp mamos, tėčio, vaikų.

Yra dalis žmonių, kuri netgi negeba atpažinti savo ar kitų emocijų. Žiūrėdami į kito žmogaus veidą jie tiesiog negeba atpažinti, kad jam liūdna ar linksma. Jie tiesiog neturi šio gebėjimo ir dažnai neturi gebėjimo atpažinti ir savo problemų – liūdesio, pykčio ar pan.

Taip gyvenant, nekalbant, viską gniaužiant savyje, ta įtampa ir kaupiasi. Vieną gražią dieną ta įtampa tiesiog sprogsta. Sprogsta dažniausiai ne per žodžius, o per fizinius simptomus. Kūnas pradeda kalbėti.

Kai dirbu su tokiu pacientu, bandau paaiškinti, kad jis suprastų. Jie sako: „Man širdis plaka“, tai ir sakau, kad reikia klausytis, ką širdis sako, o ji prašo pagalbos, prašo sumažinti stresą, įtampą, nerimą, kad jai reikia padėti, nes kitu atveju ji tikrai sirgs. Jeigu įsiklausai į savo kūną, išgirsti, ką kūnas sako ir bandai padėti – palaipsniui susitvarkysi su neigiamomis emocijomis. Jeigu nieko nedarai, tiesiog rizika patirti psichikos sutrikimą auga.

Kūnas kalba įvairiai: tiek žarnynas gali prašyti pagalbos, tiek gumulas gerklėje gali kalbėti, tiek prakaitavimas atspindėti nerimą. Tai yra vegetaciniai simptomai, kuriais mūsų nervų sistema siunčia signalus.

– Ar pasitaiko pacientų, kurie ateina ir mano, kad turi somatinės sveikatos problemų, nors iš tiesų taip nėra?

– Taip. Dažnai pacientai išsako kūno simptomus, skausmus, nors somatinės ligos nėra. Tai nereiškia, kad žmonės nejaučia simptomų ar meluoja, išgalvoja. Žmonės jaučia tam tikrus somatinius simptomus, jie trukdo gyventi, kelia nerimą, vargina, tačiau jie dažnai neturi realaus fizinio pagrindo, o šie simptomai yra neigiamų emocijų, dažniausiai nerimo arba depresinio sutrikimo, išraiška.

Dirbdami su žmonėmis per emocijų raišką, per aktyvų kalbėjimą, taikydami švarius psichoterapinius metodus palaipsniui galime sumažinti ir varginančius fizinius simptomus.

– Ačiū už pokalbį.

 

Radvilė Rumšienė, LRT.lt

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Siekis gyventi tobulai, ribotas atsparumas stresui, visuomenės spaudimas, per pandemiją ir prasidėjus karui Ukrainoje tebesitęsiantis nerimas – tik keli iš veiksnių, atvedančių žmones pas medikus spręsti psichologinių problemų. 


Interneto svetainėje https://sauktiniai.karys.lt šių metų karo prievolininkai jau gali pasitikrinti jiems skelbiamus nurodymus – nuo šiandien čia skelbiami 2024 m. karo prievolininkų sąrašai.


Klaipėdoje ir Palangoje per pastarąsias dvi paras pas kelis žmones buvo rasta galimai narkotinių medžiagų, pranešė uostamiesčio policija.


Gyventojai bei įmonės, Palangos miesto savivaldybėje priimantys bei apgyvendinantys Ukrainos karo pabėgėlius, apie tai raginami informuoti Palangos miesto savivaldybę. Tai padaryti, nurodant, kur ir kokie asmenys apsistojo, galima elektroniniu paštu [email protected] arba telefonu 8615 59396. Palangos savivaldybės teritorijoje apgyvendintų Ukrainos karo pabėgėlių registracija...


Palangos savivaldybės visuomenės sveikatos centras paskelbė ketvirtadienį, spalio 21 dieną, kad Palangoje ketvirtadienį nustatyti 22 nauji COVID-19 atvejai, iš viso 181 savivaldybės gyventojas koronavirusu dar serga, o nuo pandemijos pradžios susirgo 2099 palangiškiai.


Penktadienį Palangoje – 26 nauji COVID atvejai, 154 miestelėnai serga, nuo pandemijos pradžios kurorte užfiksuoti 1985 koronaviruso atvejai, 15 mirčių, penktadienį, spalio 15 dieną, pranešė Palangos miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras.


Europarlamentarai – tarp jų ir Andrius Kubilius, Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos narys – daugiau kaip po metų nuotolinio darbo dėl koronaviruso pandemijos vėl sugrįžo į posėdžių salę. Kai „Lietuvos pajūris“, laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partneris, birželį kalbėjosi su lietuviu europarlamentaru apie Baltarusiją, Rusiją ir ES pagalbą bloko narėms dorojantis su...


Kaip praneša Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, Palangoje koronavirusu šį trečiadienį, liepos 14 dieną, dar sirgo 6 asmenys, nuo pandemijos pradžios juo susirgo 1193 palangiškiai, 13 mirė. Vyriausybė trečiadienį nutarė, kad privalomai testuotis dėl COVID-19 turės vežėjai, maitinimo įstaigų, pramogų, mažmeninės prekybos darbuotojai.


Šiandien, ketvirtadienį, nuotoliniu būdu įvykusiame Palangos miesto savivaldybės Tarybos posėdyje visi 19 jame dalyvavusių kurorto politikų balsavo už sprendimo projektą, kuriuo jauni asmenys, per tikslines išmokas, bus skatinami rinktis Palangą nuolatiniam gyvenimui, darbui, vaikų auginimui. Tokį projektą parengė Savivaldybės Socialinės rūpybos skyriaus vedėja Irena...


Kurorte gripo epidemija dar neskelbiama

Dalia JURGAITYTĖ, 2009 11 21 | Rubrika: Miestas

Gripo epidemija Lietuvoje įsisiautėjo. Iš šešiasdešimties savivaldybių epidemija jau paskelbta trečdalyje. Kauno klinikose mirus vaikui nuo pandeminio gripo komplikacijų, visoje šalyje imtasi priemonių šiai epidemijai pažaboti. Gripo A (H1N1) virusas – tai naujas gripo viruso potipis. Pandeminis gripas plinta tarp žmonių: sergantis žmogus užkrečia kitus žmones. Juo užsikrečiama taip pat...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius