Parodė paprastą ir itin patikimą būdą, kaip atskirti tikrą gintarą nuo padirbinio: negalėjau patikėti, kad taip apsigavau

Į Palangos gintaro muziejų šįkart užsuku ne eksponatų apžiūrėti, o sykį ir visiems laikams išsiaiškinti, kaip atskirti tikrą gintarą nuo padirbinio. Vyriausioji muziejaus edukatorė į rankas man paduoda apyrankę. „Čia tai jau tikrai gintaras“ – sakau užtikrintai, o po akimirkos jau suvokiu labai apsigavusi. 

Įspūdinga Baltijos gintaro istorija 

Muziejuje mane pasitinka dešimtmetį čia dirbanti Miglė Jonaitienė ir vedasi į specialią patalpą, kurioje su muziejaus lankytojais gintarą pažįsta kitaip – ne per stiklą, ne iš tolo, o uosle, lietimu, garsu. „Ar žinot, kiek metų Baltijos gintarui?“, – klausia manęs Miglė. Galima nujausti, kad amžius skaičiuojamas ne šimtais ir ne tūkstančiais, bet tikrojo atsakymo vis dėlto nesitikėjau. 50 milijonų metų – apytiksliai tokio amžiaus yra gintarai, randami Lietuvos krantuose. 

Apskritai gintaru vadinami visi senesni nei 1 mln. metų sukietėję medžių sakai. Baltijos gintaras susidarė Eoceno laikotarpiu maždaug prieš 50 milijonų metų. Dabartiniame Baltijos jūros regione kadaise augo milžiniški subtropinio tipo miškai. Tvyrojo šiltas ir drėgnas klimatas, palankus vegetacijai, medžiai augo greitai, jų kamienai ir žievės pleišėjo, o iš atsivėrusių ertmių ėmė tekėti sakai. Ypatingai sakingi buvo buvo medžiai, panašūs į pušis, vadinami gintarmedžiais, jie užaugdavo net iki 50 metrų aukščio. Gintarmedžiai jau išnyko, bet paliko mums gintarą. 

Prieš milijonus metų oras tai šilo, tai šalo, medžiai nespėdavo prisitaikyti prie didelės kaitos, o jų sakai pateko į upes ir kitus vandenis arba po žeme. Taip jie užsikonservavo, tapo saugūs nuo oro ir saulės, virto tvirta medžiaga, vadinama gintaru. Tirpstant ledynams, didžiuliai gintaro kiekiai atsidūrė Baltijos jūroje, kuri į krantus gintarą išskalauja ir šiandien. 

Palangos gintaro muziejuje saugoma beveik 30 tūkstančių natūralaus gintaro gabalų ir dirbinių. Apskritai, pasaulyje žinoma per 200 gintaro rūšių. Gintaras geologų priskiriamas prie mineralų, įprastai gintarą sudaro apie 80 proc. anglies, 10 proc. deguonies, 10 proc. vandenilio, jo sudėtyje aptinkama dar 12 cheminių elementų pėdsakų. Įdomu tai, kad gintaras dega, skleisdamas sako, pušies, bažnyčios erdvėms būdingą kvapą, o kai kuriose kalbose kaip vokiečių ar ukrainiečių, gintaro pavadinimas ir susijęs su „degančiu akmeniu“. 

Svarbus istorijos liudininkas: mokslininkus stebina inkliuzai 

Mokslui gintaras labai svarbus dėl jame išlikusių floros ir faunos liekanų, vadinamųjų inkliuzų. Juk būtent žvelgiant į juos, galima matyti prieš dešimtis milijonų metų egzistavusias gyvybės formas. Visgi, anot M. Jonaitienės, keisčiausia tai, kad kol kas gintaruose mokslininkai neaptiko nei vienos gyvūnų rūšies, kuri nebeegzistuotų šiandien. Dažniausiai gintare amžiams įlieti lieka nariuotakojai, tačiau gintaro muziejus turi ypatingą eksponatą – gintarą su driežo inkliuzu. Pasak muziejaus vyr. edukatorės, spėjama, kad driežas buvo sužeistas ir todėl nespėjo pasprukti nuo jį užliejančių ir įklampinančių sakų.

Taigi, ateina aiškus suvokimas, kad kuomet rankoje laikome tikro gintaro gabalėlį, – čiuopiame dešimčių milijonų metų istoriją, pasaulio raidos liudijimą. Kyla vienintelis klausimas – kodėl tada gintaras yra tikrai įperkamas? M. Jonaitienė sako, todėl, kad bent kol kas jo randama gana nemažai, tad ir kaina prieinama. Kalbant apie gintaro vertę, gamtine prasme, pasak pašnekovės, visų gintarų vertė yra panaši, tačiau laikmečio tendencijos, juvelyro įdirbis padaro vieną ar kitą gintarą tuo metu brangesnį, paklausesnį. Dažniausiai už šviesiai geltonus brangesni balti neskaidrūs gintarai, taip pat šiuo metu paklausiausi mažai apdirbti, natūralias formas išlaikę gintarai.    

Anuomet, pasak M. Jonaitienės, buvo gana populiaru gintarą išlydyti ir tokiu būdu išgauti norimą jo formą, tačiau dabartiniai juvelyrai tokio būdo dažniausiai atsisako, mat pagaliau susitarta, kad autentika yra didžioji vertybė. Gintarai su inkliuzais taip pat dažniausiai kainuos daugiau, nors anuomet gintarai su inkliuzais buvo laikomi šiukšle ir išmetami. Gintaro apdirbimui reikalingi ir specialūs įrankiai, ir specialios žinios, mat čia būtinas ypatingas subtilumas – gintaras apdirbamas greitai skyla, tad net išgręžti dideliame gintaro gabale skylute raišteliui yra reikalų. 

Naudojamas sveikatos ir grožio pramonėje: Žemaitijoje iki šiol populiarus neeilinis panaudojimo būdas 

Gintaras naudojamas ne tik papuošalams, bet ir sveikatai. Vaistinėse galima įsigyti gintaro rūgšties tablečių. Gintaro rūgšties poveikis organizmui susijęs su jos antioksidacinėmis savybėmis. Laisvieji radikalai, kurie gali pakenkti ląstelėms ir prisidėti prie senėjimo bei daugelio ligų vystymosi, dėl gintaro rūgšties antioksidacinio poveikio, kaip rašoma, yra neutralizuojami. 

Gintaro rūgšties nauda organizmui, pasak viešai prieinamų šaltinių, galimai pasireiškia tuo, kad ši medžiaga palaiko sveiką kraujotakos sistemą bei energijos apykaitą ląstelėse, taigi žmonės gintaro rūgštį vartoja vaduodamiesi nuo streso, nuovargio, siekdami greičiau atsigauti po fizinio krūvio, stiprinti imunitetą.  

Įvairios veido odos procedūros su gintaro aliejumi ir gintaro dulkėmis taip pat šiais laikais labai populiarios, o anų laikų liaudies medicinoje puikiai žinoma gintaro užpiltinė, gaminta gintarus užpilant spiritu arba degtine ir mėnesį laikant tamsoje. 

Edukatorė pademonstruoja ir dar vieną savigydos būdą, iki šiol itin populiarų Žemaitijoje. Gintaras buvo uždegamas, dūmai nukreipiami į mažą popierinę tūtelę arba tuščiavidurį galvijo ragą, kurių smailusis galas įstatomas į ausį. Taip gintaro dūmai, o su jais ir gintaro rūgštis patekdavo tiesiai į ausies landą ir šiuo būdu gydytas uždegimas. 

Tai tikras ar netikras? Patikėkite, galite kaip reikiant apsigauti 

Visgi, dėl gintaro poveikio sveikatai ir ar išties naudinga griebtis gintaro rūgšties, būtina pasitarti su gydytojais ar vaistininkais, o mes su muziejaus edukatore kalbą kreipiame kita linkme – kaip žinoti, kad tikras? Gintaro padirbiniai gali būti tokie stulbinamai panašūs į gintarą, kad apsigauti perkant – vienas nulis. Gintariniai papuošalai taip pat neturi jokių specialių ženklinimų, prabos, perkant juos nesertifikuotoje parduotuvėje, o pvz. pajūrio gatvės prekyvietėj, su pirkiniu nebūtinai gausite dokumentą, liudijantį jo tikrumą. Tad kaip atskirti gintarą nuo klastotės? 

Pirmiausia, gintarui būdingas specifinis kvapas, kurį, gaminant falsifikatą, išgauti gal ir įmanoma, bet labai sudėtinga. Rankose patrynę ar pakaitinę tikrą gintarą, turite užuosti sakų aromatą. O štai padirbiniai skleis kitą kvapą – kopalas kvepės saldžiai, o plastmasė bjauriai dvoks svilinama. 

Įkaitintą adatą mėginant durti į gintarą, ims sklisti pušų aromatas, bet gilios skylutės padaryti nepavyks, o štai karšta adata į plastmasinį padirbinį gali sulįsti kone kiaurai. Egzistuoja ir kitas būdas – jei gintaro paviršių patrynus vatos tamponėliu, suvilgytu spiritu, eteriu ar acetonu, vata prilimpa ir gabalėlis pradeda tepti – tai tikrai yra padirbinys. 

Visgi visi šie būdai – nors veiksmingi, bet gana sudėtingi ir gali apgadinti papuošalus, tad M. Jonaitienė demonstruoja kone paprasčiausią, nekenksmingą papuošalams ir tikrai patikimą būdą. Inde pasigaminkite apie 30 proc. koncentracijos druskos tirpalą (druska ir vanduo). Į jį meskite gintarinį papuošalą. Jei papuošalas plūduriuoja vandens paviršiumi ar nuo dugno bando kilti viršun – tai tikras gintaras. Jei skęsta – tai yra padirbinys. Šis metodas itin efektyvus su papuošalais, kuriuose nėra daug metalo detalių, mat didelis metalo svoris net tikrą gintaro dirbinį gali gramzdinti dugnan. Tačiau apyrankes, karolius, sages, pakabukus ir pan. tikrai efektyviai patikrinsite tokiu būdu. Po tikrinimo papuošalus reikia nuplauti gėlu vandeniu, kad druska nepaveiktų jų paviršiaus.   

Gali atrodyti, o kam tikrinti, juk plika akimi matosi, kur gintaras tikras, o kur ne. Neskubėkite su išvadomis. M. Jonaitienė rodo du gabalėlius, vienas jų – tamsus gintaras, kitas – šviesesnis akmuo. Prisiekiu, pamatę šiuos du gabalėlius paplūdimyje, pirmiausia žibančiomis akimis lėktumėte prie akmens, mat šis – žymiai panašesnis į gintarą, nei tamsiojo gintaro gabalėlis. Tačiau vos paėmę du tokius gabalėlius į rankas, išsyk pajustumėte – akmuo šaltesnis, sunkesnis, stuksenant į jį garsas duslesnis. Visgi, jei rankose atsidurtų atidžiai pagaminta papuošalo klastotė – taip paprasta jau nebūtų. 

M. Jonaitienė ir į rankas duoda karolius ir apyrankę. Neturiu nė menkiausios abejonės, kad laikau tikrų tikriausius gintaro dirbinius, bet įmetus į sūrų vandenį jie nuskęsta kaip kirvis, o edukatorė šypsosi. Matyt dažnas muziejaus lankytojas apsigauna lygiai taip kaip ir aš. Laimė, visa tai nutinka muziejuje, o ne tikrinant savo už šimtus nusipirktus papuošalus. Tiesa, kaina, pasak M. Jonaitienės, irgi tampa dažnu indikatoriumi. Gintaras negali būti labai pigus. Antra vertus, ir parduoti „gintariškai“ atrodančią plastmasę niekas nedraudžia, tik pardavėjas, įsitikinusi pašnekovė, turėtų pasakyti, kad žmogus įsigyja ne gintarą. 

Galiausiai, muziejaus darbuotojos atskleidžia vietą, kuri savaitgaliais tampa tikra gintaro meka. Labai labai anksti ryte, 5–6 valandą ryto smalsiausiems verta užsukti į Palangos turgų. Būtent čia, prieš prasidedant tikram tradiciniam turgui, susirenka gausybė gintarų prekeivių, galima įsigyti ne tik dirbinių, kuriuos čia nupirktus dažnai už didesnę kainą perparduoda įvairios prekybos vietos, bet ir gintaro žaliavos – įspūdingų gabalų, iš kurių kuriamos vienetinės grožybės. Net jei nieko nepirksite, bus kur paganyti akis.

„Delfi“ turinio projektų vadovės pavaduotoja Justina Asakavičiūtė

DELFI