Pirmą kartą Lietuvoje statomos Philipo Glasso operos „Kelionė“ siužetą pasakos ir įvairių epochų kostiumai

Spalio 4, 5, 6 d. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, garsėjančiame unikaliais muzikiniais spektakliais, pirmą kartą Lietuvoje bus pristatyta Philipo Glasso opera „Kelionė“. Klaipėdoje šią operą stato pirmąkart teatro surengtą tarptautinį konkursą laimėjusi italų režisierė Chiara Osella ir jos suburta jaunų italų menininkų grupė: Carlo Massari (režisūra, choreografija), Eleonora Peronetti (scenografija) ir Emilia Zagnoli (kostiumų dizainas). Vadovauti muzikinei pastatymo daliai buvo specialiai pakviestas ne vieną P. Glasso sceninį veikalą anksčiau dirigavęs ir lygiai prieš tris dešimtmečius Klaipėdoje G. Verdi „Traviatą“ pastatęs muzikos vadovas Dante Santiago Anzolini. Diriguojant antrą ir trečią premjeras iš jo batutos estafetę perims naujoji KVMT dirigentė Adrija Čepaitė (spalio 5 d.) ir vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis (spalio 6 d.). Prie italų kūrybinės grupės taip pat prisijungs nuolatiniai KVMT spektaklių įvaizdintojai – vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. 

Prireiks daugiau nei šimto kostiumų

Kostiumų dailininkė Emilia Zagnoli pasakoja, kad Klaipėda ir Lietuva, kur ji lankosi ir dirba pirmą kartą, ją tiesiog sužavėjo. „Nesu anksčiau buvusi šioje Europos dalyje, tad, jei atvirai, nežinojau nė ko tikėtis. Miestas ir jo žmonės mane labai maloniai nustebino. Man labai gražus naujasis Muzikinio teatro pastatas, pajūrio krašto įkvėptos spalvos, interjere panaudotos medžiagos. Manau, toks derinys tikrai efektingas. Esu labai patenkinta bendradarbiavimu ir su puikiais teatro siuvyklos darbuotojais“, – sako viešnia iš Italijos.

Pasak jos, ši Ph. Glasso opera – tai istorija apie amžiną kelionę ir žmoniją, kuri, nepaisant amžių tėkmės, keičiasi labai nežymiai. „Operos librete pasakojamos istorijos chronologija labai specifinė. Mes mėginome ja sekti, dėl to kostiumai įkvėpti tų skirtingų laikotarpių – priešledynmečio eros, XV a. pabaigos, šiuolaikinės mados elementų, ir galiausiai idėjos, kaip galėtų atrodyti ateities mada. Dėl šios priežasties visi kostiumai gana skirtingi – pasiūti iš skirtingų audinių, skirtingo fasono, charakterio ar paskirties. Mėginome kostiumus priderinti ir prie scenografijos.. Pavyzdžiui, erdvėlaivio įgulos kostiumus dėvi žmonės ar kažkokios būtybės – tiksliai nežinome, kas jie ir iš kur keliauja. Dėl to ieškojome „futuristinio“ audinio, kuris atitiktų mūsų įsivaizdavimą apie ateivius – truputį drėgną ar gleivėtą, bet sterilų, baltą, skirtingą nuo žmogaus odos. Kai kurios jų kostiumų dalys atrodo tarsi ištinusios galūnės. Kitas pavyzdys – Izabelė – istorinis personažas, vaizduojantis Kastilijos ir Aragono karalienę Izabelę I, kuri dėl savo ypatingo pamaldumo buvo praminta Izabele Katalike. Norint pabrėžti jos statusą ir glaudų ryšį su bažnyčia, su liturgija, jos kostiumas pasiūtas iš tamsiai violetinio šilko. Ispanų dvariškiai, palydintys Kolumbą į kelionę, scenoje pasirodys vilkėdami auksinio brokato rūbais. Kaip kad operos veiksmas šokinėja iš vienos epochos į kitą, taip ir kostiumuose spalvų paletė gana mišri, bet vyraujančios spalvos yra balta, auksinė ir violetinė. Iš viso aprengsime apie dešimt solistų, bus pasiūta apie šimtą kostiumų choro bei baleto artistams ir šis skaičius vis dar auga, nes spektaklis turės dvi solistų sudėtis!“ – pasakojo kostiumų dailininkė.

Paklausta, kokios operoje gvildenamos temos jai pasirodė svarbiausios kuriant kostiumus „Kelionės“ veikėjams, E. Zagnoli pripažino, kad jai nebuvo lengva perprasti šiuolaikinę operos kalbą ir pačią istoriją, nes iki šiol yra daugiausia kūrusi kostiumus klasikinio repertuaro operoms. „Pirmiausia buvo svarbu suprasti, kur yra šios istorijos esmė. Man atrodo, svarbiausia kūrinio idėja yra ta, kad iš esmės visi mes esame keliautojai šioje žemėje nuo pat gimimo iki mirties: gyvendami mes atrandame naujus dalykus, susipažįstame su skirtingomis kultūromis, nuolat plečiame savo pažinimo erdvę.“

Dirba Italijos ir Europos teatruose 

Emilia Zagnoli – Milane gimusi jaunosios kartos italų kostiumų dailininkė. Paauglystėje žavėjosi vietine pankroko scena, persiėmė joje gyvavusia „pasidaryk pats“ kultūra ir estetika. 2012 m. baigė mados dizaino kursą Naujojoje dailės akademijoje (NABA) Milane, 2013–2016 m. tęsė kostiumo dizaino ir interpretacijos bakalauro studijas Vimbldono meno koledže (Wimbledon College of Arts), Londone. Po studijų kurį laiką Londone siuvo skrybėlaites su teatro dailininkėmis Edwina Ibbotson ir Claire Strickland, vėliau ėmė domėtis Londono teatrų pasiūla. Čia ji bendradarbiavo su kostiumų dizaineriu Luisu Carvalho kuriant kostiumus spektakliui „Out of Blixen“ (2017) „Coronet Theatre“, ir Tony apdovanojimo laureate Catherine Zuber, kuriant kostiumus spektakliams Nacionaliniame teatre (J. T. Rogerso pjesė „Oslas“, 2017) ir Anglijos nacionalinėje operoje (G. Gershwino opera „Porgis ir Besė“, 2018). Vėliau su ja tęsė bendradarbiavimą kuriant kostiumus pastatymams Niujorko Lincolno centre (F. Loewe miuziklas „Mano puikioji ledi“, 2018) ir Berlyno valstybinėje operoje (G. Verdi opera „Rigoletas“, 2019).
Pastaraisiais metais ji dirbo Italijos ir Europos teatruose, bendradarbiaudama su įvairias kostiumų dailininkais, tarp jų su Elena Beccaro operų pastatymuose Florencijos „Teatro del Maggio Fiorentino“ (G. Donizetti „Don Paskualė“, 2020), Zoloturno „Theater Orchester Biel“ (G. Rossini „Italė Alžyre“, 2021; A. Adamo „Šveicariška trobelė“, 2023), Frankfurto Bockenheimerio tramvajų depe (G. F. Händelio „Amadis Galietis“, 2021), Venecijos „Teatro La Fenice“, Valensijos menų rūmuose (G. Verdi „Ernanis“, 2023) ir Pavijos Fraschini teatre (G. Verdi „Don Karlas“, 2023).

Pirmas savarankiškas darbas E. Zagnoli teatre – kostiumai W. A. Mozarto komiškos operos „Tariamas naivumas“ pastatymui Florencijos „Teatro Goldoni“, bendradarbiaujant su Milano NABA studentais (rež. Claudia Blersch, 2023). Ji taip pat neseniai surengė parodą „Zalizaza: inventario di famiglia“ Antonio Colombo galerijoje Milane (2023), dėsto kostiumo dizainą ir istoriją Milano NABA.

KVMT inf.