Po daugiau nei 40 metų darbo Palangos bibliotekoje Kęstutis Rudys nenuobodžiauja: „Ką noriu, tą dabar darau. Man labai patinka Palangos istorija – skaitau, domiuosi, ieškau“

Žurnalistė Agnetė Benetytė

Kęstučio Rudžio istorija – tai ne tik vieno Palangos bibliotekininko biografija, bet ir pasakojimas apie žmogų - kultūrinę istoriją, tapusią ir visos Palangos istorija. 

Nors darbas bibliotekoje buvo tapęs neatsiejama Kęstučio gyvenimo dalimi, atėjo laikas jį palikti. Jis neslepia, kad sprendimą lėmė sveikata ir gyvenimo ritmas, ir jis nesigaili: „Atsirado sveikatos problemų. Paskutinius metus – tik darbas ir namai. Atvažiuoji, atsisėdi kabinete, aštuonias valandas praleidi ir grįžti. Daugiau nieko nematai. Ypač sunkūs buvo žiemos mėnesiai. Žiemą – išvažiuoji tamsoje ir grįžti tamsoje. Pagalvojau – kam taip kankintis. Ir nusprendžiau - reikia sustoti,“ – K. Rudys sakė „Palangos tiltui.“

Išėjęs į pensiją, buvęs ilgametis bibliotekos direktorius greitai rado kuo užpildyti laiką: „Ką noriu, tą darau. Tai svarbiausia. Man labai patinka Palangos istorija. Skaitau, domiuosi, ieškau. Turiu daug pažįstamų – jeigu kas neaišku, pasiskambinu, nuvažiuoju.“

„Taip gyvenimas lėmė“

Kęstučio Rudžio gyvenimo istorija prasideda ne nuo gimimo datos ar vietos, bet ir nuo sudėtingų šeimos sprendimų, kuriuos diktavo pokario Lietuva. Pats jis apie savo kilmę pasakoja atvirai ir su jam būdingu paprastumu: „Kaip kunigui pasakoti, ar ne? Žinokit taip – aš esu pagal pasą gimęs Šilutėje. Nes tokia šeimos istorija: mano senelis Anykščių rajone turėjo ūkį. 1947 metais, kad nereikėtų eiti į kolūkį, jis viską metė ir pabėgo į pajūrį. Mano tėvai kartu išvažiavo. Taip gyvenimas lėmė, kad esu gimęs Šilutėje, o augęs Palangoje.“ 

Ši istorija jam nėra tik faktas – ji gyva iki šiol. Kęstutis Rudys prisimena net konkrečią savo gimimo vietą: „Kas įdomiausia – aš žinau, kur gimiau. Tai buvusi veterinarija, antras aukštas, vakarinė pusė. Atsimenu, dar su kolegom kažkada nuvažiavom, fotografavom tą namą. Gyventojai išsigando, nenorėjo, kad kas landžiotų. Galvoju – atvažiavau pasižiūrėti, o jau viskas svetima...“

Domino psichologija

Nors šiandien K.Rudys siejamas su bibliotekininko profesija, vaikystėje šis pasirinkimas nebuvo aiškus. Tačiau viena buvo akivaizdu – knyga jo gyvenime atsirado labai anksti. „Neplanavau, kad būsiu bibliotekininkas. Bet knygą aš mylėjau. Patiko skaityti, tad daug skaičiau. Esu gimęs 1950 metais – pramogų tada nebuvo. Buvo kinas, o teatrai į Palangą beveik neatvažiuodavo, nebent vasarą. O šiaip – eilinė diena, žiema ar pavasaris... ką veikti? Tai knyga ir likdavo. Praktiškai akis esu sugadinęs nuo skaitymo (juokiasi).“

Baigęs mokyklą, K. Rudys turėjo visai kitą planą – studijuoti psichologiją. Tuo metu tai buvo nauja ir madinga kryptis. „Tikslas buvo stoti į psichologiją. Bet nepasisekė. Pirmas egzaminas – lietuvių kalba, gavau keturis. Ir visi kiti egzaminai – po ketvertą. Pasižiūrėjau sąrašą – mano pavardės nėra. Aišku, buvo liūdna.“ 

Tačiau būtent šis nusivylimas atvėrė kitą kelią. Atsitiktinis susitikimas su profesoriumi tapo lemtingas: „Einu nuleidęs nosį – sutinku profesorių Vladą Žuką. Paklausė, kaip sekėsi. Papasakojau. Jis sako: „Žinai ką – yra tokia bibliotekininkystė.““ 

Toliau viskas vyko greitai ir netikėtai: „Sako – reikia dar vieno egzamino, prancūzų kalbos. Pasodino į taksi, nuvažiavom pas dėstytoją. Nuvedė, davė knygutę, perskaičiau, išverčiau. Sako – gerai, važiuok namo, būsi studentas. Taip gavau kvietimą studijuoti į Vilniaus universitetą.“

Kretinga

Studijų metai prabėgo, tačiau net ir juos baigiant netrūko netikėtumų. Studentai buvo skirstomi į skirtingas darbo vietas, tačiau paskutinę akimirką viskas pasikeitė. „Visi jau žinojo kas kur važiuos. Bet paskutinę minutę viskas susimaišė. Atsirado merginų, kurioms dėl šeimyninių aplinkybių reikėjo likti Vilniuje. Ir tada jau – rinkis. Laiko galvoti nebuvo. Žiūriu – Kretingos rajonas. Galvoju: Palanga, Kretinga – dvylika kilometrų, čia pat. Svarbiausia, kad bus kur gyventi. Ir taip grįžau.“

Grįžęs į pajūrį, jis pradėjo dirbti Kretingos rajono bibliotekoje metodininku. Tuo metu vyko bibliotekų centralizacija – kaimų bibliotekos buvo jungiamos į vieną sistemą. „Po kiek laiko mane paskyrė direktoriumi. Kretingoje dirbau iki 1981 metų.“ 

Tada lemtingas posūkis, kai atsirado galimybė persikelti į Palangą. „Mano kolegė iš Palangos bibliotekos ištekėjo ir išvažiavo į Maskvą. Aš pasiprašiau, o Kultūros ministerija mane pervedė į Palangą. Tapau Palangos bibliotekos vadovu.“  Šis sprendimas nulėmė visą likusį K. Rudžio profesinį gyvenimą – daugiau nei keturis dešimtmečius vadovavo Palangos bibliotekai.

Iššūkiai

Prisimindamas pirmuosius darbo metus, Kęstutis Rudys pabrėžia, kad didžiausi iššūkiai buvo visai ne kultūriniai ar organizaciniai, o elementariai buitiniai. „Reikia suprasti vieną dalyką – pats baisiausias dalykas visoje Lietuvoje, ypač apie 7-ąjį dešimtmetį kaimuose, buvo šildymas. Kur tik nuvažiuoji – nėra šildymo, visur reikia remonto. Krosnys, reikia malkų, jos turi būti sausos, reikia kur sandėliuoti. Iš karto atsiranda visa eilė problemų.“

Palangoje situacija atrodė kiek geresnė – buvo centrinis šildymas, tačiau realybė buvo kitokia: „Šildymas buvo iš pašto katilinės. Bet ta katilinė... nežinau, kada statyta. Matyt, skirta tik paštui, o paskui prijungė ir kitus pastatus. Sistema silpna, nepakankama.“ 

Kuriozai, kurių nepamirši

Vienas įsimintiniausių nutikimų – netikėtas potvynis bibliotekoje. „Vienais metais pramušė radiatorių. Paprastas kranelis – gal kas neužsuko...“ 

Situacija greitai tapo komiška: „Svarbiausia – užtvindė apačią, o ten buvo miesto parduotuvė - kulinarijos skyrius. Visi pyragai plaukė.“

Natūralu, kad kilo klausimas dėl nuostolių: „Galvoju – dabar tai jau bus, reikės mokėti. Klausiu vadovės, kiek nuostolių. O ji pasižiūrėjo į mane ir sako: „Aš ne tik nuostolių neturėjau, bet dar ir uždirbau.“

Paaiškinimas buvo netikėtas: „Pyragai prisigėrė vandens, sudrėko, tapo sunkesni. Tai pardavė kaip sunkesnius – daugiau uždirbo“,- juokiasi K. Rudys.

Svajonė apie naują biblioteką

Nepaisant visų iššūkių, ilgainiui gimė ir didesnės ambicijos. Viena jų – naujos bibliotekos patalpos.

„Pamenu, kai šventėme bibliotekos 50-metį, dar senajame Kurhauze, prieš gaisrą, sakiau: turiu svajonę – kad vieną dieną persikeltume į naujas patalpas.“ 

Ir ta svajonė netikėtai pradėjo pildytis: „1988 ar 1989 metais – dabar tiksliai neatsimenu – sulaukiau skambučio. Sako: „Rudy, nori naujos bibliotekos?“ Sakau – noriu.“

Sprendimus reikėjo priimti greitai: „Sako – bėk, nešk visus dokumentus, ką turi. Didžiausias pasitenkinimas buvo tada, kai gavome naujas patalpas.“

Vėliau gimė idėja bendradarbiauti su menininkais. „Tuo metu kūrėsi palangiškių dailininkų susivienijimas „Mostas“. Jie pasiėmė rūbinės patalpas ir įsirengė parduotuvėlę, kur galėjo prekiauti savo darbais.“ 

Tai tapo svarbiu kultūriniu impulsu miestui: „Vienu metu Palangoje buvo iki 40 menininkų – tapytojų, grafikų, keramikų. Tai buvo didžiulė jėga. O tie darbai – tikras miesto papuošimas.“

Biblioteka tapo ne tik knygų vieta, bet ir kultūros centru: „Mes skyrėme erdves parodoms. Tai buvo labai džiugu, nes tuo metu Palangoje trūko vietų, kur būtų galima rengti parodas – Kurhauzas buvo sudegęs, nieko nebuvo.“ 

Netikėti nutikimai 

Per ilgus darbo metus nutiko ne viena istorija, kuri iki šiol kelia šypseną. Vieną jų Kęstutis Rudys sužinojo tik po kurio laiko iš pavaduotojų: „Biblioteka buvo prijungta prie signalizacijos. Naktį – signalas, kad kažkas juda viduje. Atvažiuoja, patikrina – viskas tvarkoje. Išvažiuoja. Po kurio laiko – vėl tas pats.“ 

Situacija kartojosi kelis kartus: „Trečią kartą jau galvojo, kad gedimas. Bet vis tiek tikrina. Ir vienoje mažoje patalpoje, tokioje kaip darbuotojų virtuvėlė, rado moterį.“ 

Paaiškėjo, kad viskas buvo paprasčiau, nei atrodė: „Ji tiesiog buvo pasislėpusi. Gal bijojo, gal užmigo, gal užėjo į tualetą ir nebespėjo išeiti.“ 

Apie knygas

Paklaustas apie rekomendacijas knygoms, Kęstutis sako, kad vieną knygą išskirti sunku: „Aš kartais skaitau kelias knygas vienu metu.“

Vis dėlto jis turi aiškią nuomonę apie vieną istorinį veikalą: „Nieko nėra geresnio, kaip Artūro Svarausko knyga apie 1939–1941 metų Lietuvos visuomenę, įtampas, konfliktus, transformacijas. Tai turėtų būti lyg Biblija kiekvienam lietuviui.“ 

Jo nuomone, tai vienas svarbiausių tekstų, padedančių suprasti istorinius lūžius: „Labai viskas gerai išdėstyta, viskas vienoje vietoje.“

Šeima – visada šalia

Nors darbas užėmė didžiąją gyvenimo dalį, šeima niekada neliko nuošalyje. „Aš nebuvau joks jūreivis ar kapitonas – stengdavausi kiekvieną dieną grįžti namo (juokiasi). Šeima laukia.“

Nors kelionių netrūko: „Su kolegomis išmaišėme beveik visą Europą – Prancūziją, Italiją, Graikiją, Portugaliją, Ispaniją, Angliją.“ 

Tačiau svarbiausi dalykai buvo arčiau: „Žmoną suradau savo kieme (juokiasi).“

Vaikai užaugo, atsirado anūkai, tačiau gyvenimas neapsiėjo be skaudžių netekčių: „Turėjau sūnų… prieš metus mirė. Dabar liko dukros šeima. Turiu penkis anūkus.“

Dukra pasirinko kitą kelią – dirbo Plungės muziejuje, o dabar - pradinių klasių mokytoja. Žmona taip pat dirbo atsakingą darbą.

Vertybės – be didelių deklaracijų

Paklaustas apie vertybes, Kęstutis Rudys neskuba jų įvardyti skambiomis frazėmis. „Sunku pasakyti, kas yra vertybė. Gyvenimas klostėsi iš įvairių aplinkybių, tačiau svarbiausia – stabilumas. Man svarbiausia buvo nesiblaškyti.“

Kęstutis prisimena situaciją Palangoje, kuri jam paliko įspūdį. Eidamas jis pastebėjo, kaip keičiasi miestas ir pastatai: „Palangoje yra toks pastatas, su didelėmis stiklinėmis vitrinomis – dabar ten antikvariatas. Einu ir galvoju kaip pasenau – reikia dažniau į save pasižiūrėti, kaip atrodai. Nieko nepadarysi – metai daro savo.“

Kęstutis Rudys. Asmeninio albumo nuotraukos.