Profesoriaus Igno Končiaus dangus

Pavasarį kurorte vykstančios „Palangos dienos“ tampa gražia tradicija bendruomenėje prisiminti miesto istoriją ir ją darbais puoselėjusius žmones. Vienas iš jų prieš 140 metų – 1886 m. liepos 31 dieną – Žarėnų valsčiuje, Purvaičių kaime, gimęs Ignas Končius, fizikos profesorius meilę Žemaitijos padangei pavertė nematerialiuoju lietuvių kultūros paminklu. Jo akys žvelgė ir į Palangos dangų.

 Prof. I. Končiaus etnografinis, fotografinis palikimas, tyrinėjamas Lietuvos mokslininkų, saugojamas muziejuose ir yra atviras visuomenei elektroninėje svetainėje www.epaveldas.lt. Palangai šis palikimas taipogi svarbus – jis leidžia pažinti šį žemaičių šviesuolį, fiziką su humanitaro siela, kuris apie 1925 m. kartu su agronomu, taip pat profesoriumi Viktoru Ruokiu, įamžino ir mūsų miestą knygoje „Palangos kraštas. Palangos kraštui pažinti medžiaga: su paveikslais, diagramomis, žemėlapiais, profiliais“. Istorinę Birutės tėviškę mokslininkai skatino pažinti ne pro legendų rūką, o per geologo plaktuką ir fiziko prietaisus. Profesionalus ir dėmesingas dviejų gamtininkų žvilgsnis akimirkai sustabdė laiką. Šiandien ši knyga yra retenybė. Vertinama kolekcininkų. Reta viešnia palangiškių namų bibliotekose. O viešojoje bibliotekoje, jau ir lapais pabirusi. Palangiškiams ji vis dar rūpi, reikalinga. Reikalingai knygai, šimtmetis gyvavimo, yra ne juokas. Ypač skaitomai. Tą patvirtintų bet kuri bibliotekininkė. Dažnas joje ieško ir randa savo šeimos šaknis – joje yra Palangos miesto, šalia buvusių kaimų gyventojų, kurie taip pat su kitais knygos duomenimis ir faktas jau tapę miesto dalimi, sąrašas. Knyga tapo dialogu tarp vakar ir šiandien.

Palangos viešojoje bibliotekoje inicijuojant šios knygos perleidimą, ieškota autorių palikuonių. Nors prof. V. Ruokio artimųjų, deja, rasti nepavyko, 1899 m. prasidėjęs Končių dialogas su Palanga tebesitęsia iki šiol – gija nenutrūko. Šeima palaikė bibliotekininkų sumanymą, džiaugdamiesi taip reikalingos knygos atgimimu, kurį finansavo Palangos miesto savivaldybė. Prasminga, kad po šimtmečio „Palangos kraštas“ ir vėl pasieks skaitytoją. Tai ir duoklė mokslo istorijai bei Lietuvos šviesuoliams, ir kvietimas iš naujo atrasti pajūrį. Tegul ši atgimstanti knyga tampa gidu ne tik po geografinę vietovę, bet ir po mūsų pačių istorinę atmintį.

Paties I. Končiaus dialogas su Palangos kraštu prasidėjo dar 1899 m. Čia jis iki 1903 m. mokėsi Palangos progimnazijoje. Vėliau – Liepojos gimnazijoje. 1913 m. baigęs fiziką Petrapilio universitete, grįžo į Lietuvą iš žymaus kalbininko, istoriko, etnografo, archeologo prof. Eduardo Volterio, kuris globojo lituanistų būrelį universitete, užsikrėtęs visą gyvenimą jį lydėjusia meile gimtojo krašto pažinimui. I. Končius ne tik žavėjosi žymaus filologo skaitomomis etnologijos, baltistikos paskaitomis, bet ir pats tapo prof. E. Volterio Lituanistikos būrelio prezidentu ir Lietuvių studentų draugijos Petrapilyje pirmininku. Draugijos vakaruose Petrapilyje lankėsi čia dirbę ir mokęsi lietuviai: Kazimieras Būga, Augustinas, Voldemaras, Vaclovas Biržiška ir net vienuolika iš dvidešimties Nepriklausomybės Akto signatarų. Užsukdavo ir grafas Aleksandras Tiškevičius. Aistra etnologijai, fiziko fundamentali pagarba filologijos mokslui, sudėjo pamatą I. Končiaus veiklai.

Po mokslų Petrapilyje, 1913 m. I. Končius įsidarbino matematikos mokytoju ir tapo pirmuoju lietuviu pedagogu Palangos progimnazijoje. Mokė vaikus trumpai, kol Palanga pateko į Pirmojo pasaulinio karo sūkurį. Tuomet mokyklos bendruomenė buvo evakuota į Estiją, vėliau į Rusijos gilumą. Mokyklos rūmai kurorte liko tušti – be vaikų. Nespėjo mokytojas nė už 2 000 rublių supirktos aparatūros fizikos kabinetui išpakuoti. Nebereikėjo.

Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje 1914 m. liepos 22 d. I. Končius vedė savo mylimąją Mariją Aleksandrą Kentraitę. Sakoma, kad per fizikos mokytojo ir diplomuotos Liepojos komercinės mokyklos absolventės, notaro Jono Kentros dukters, vestuvių vakarienę, drebėjo langai. 1915 m. pavasarį, Palangai patekus į fronto liniją, Končiai ir Kentros išvyko į Petrapilį. Čia veiklus I. Končius organizavo draugiją šelpti nuo karo nukentėjusiems lietuviams. Lėšas skirdavo našlaičiams, mokykloms, vaikų prieglaudoms remti, rūpinosi pabėgėlių grįžimu Lietuvon. Rūpinosi ir paties pagausėjusia šeima – Petrapilyje Končiams gimė sūnus Algirdas. 1915–1920 m. I. Končius dirbo evakuotoje gimnazijoje. Atsidūręs Stavropolyje ėjo ir Žemės ūkio instituto asistento pareigas, ėmėsi rašyti fizikos vadovėlį, kurio rankraštis saugomas Vilniaus universitete bei pradėjo rašyti fizikos terminų dvikalbį žodyną.  Rusijos gilumoje Končiams gimė antrasis sūnus Vytautas.

Į Lietuvą Ignas ir Marija su atžalomis grįžo 1921 m. Šeima apsigyveno Dotnuvoje, tačiau dažnai lankydavosi ir Palangoje pas Kentras. Ilgainiui kurortas liko jų vaikų vasarų kraštas. Končių sūnūs – Algirdas, Vytautas, Jurgis ir Liudas – pamilo mamos tėviškę. Tiesa, pasirūpindavo I. Končius juos nuvežti ir į savo tėviškę – į Purvaičių kaimą Žarėnų valsčiuje. Jis buvo įsitikinęs, kad vaikams būtina pažinti ir kaimo gyvenimą, gamtą ir žmones. Ir pats mėgęs vasarodamas pėsčias, kitąsyk net basas, kad žemę po kojomis geriau pajustų, po Žemaitiją kulniuoti, užkalbindamas pakelės laukuose dirbusius žmones. Jo užrašai, fotografijos ilgainiui virto brandžiomis knygomis apie dangų ir jį rėmusius medinius kryžius Žemaitijos pakelėse, o dienoraščiai nugulė į knygą „Mano eitasis kelias: [fiziko, etnografo, visuomenės ir kultūros veikėjo] atsiminimai“.

Talentingo fiziko, vadovėlių autoriaus, profesoriaus I. Končiaus kasdienis gyvenimas ir darbai buvo susieti su jo akademine veikla. 1921 m. jis įsidarbino Dotnuvos žemės ūkio ir miško mokykloje, buvo Dotnuvos Akademijos docentas, profesorių tarybos sekretorius. Dotnuvoje Končiai  išgyveno ypatingai šviesų šeimos gyvenimo periodą: intensyvų akademinį gyvenimą sodrino turtingas kultūrinis gyvenimas, juos supo bendraminčiai inteligentai, šviesuoliai, kuriems irgi rūpėjo Lietuva, jos ateitis. Pasitardamas su lietuvių kalbos tėvu J. Jablonskiu, I. Končius Dotnuvoje užbaigė Stavropolyje pradėtą fizikos terminų žodyną. 1922 m. su kolega iš Akademijos V. Ruokiu išvaikščiojo Palangą ir apie ją parašė knygą „Palangos kraštas“, kurią išleido 1925 m. Kaune. Ją gana įdomu skaityti ir šiandien dėl šmaikščių epizodų pasakojamų su humoru, lengva pašaipėle, primenančią gerai pažįstamo M. Valančiaus literatūrinio herojaus Palangos Juzės šnekas, tik, aišku, gerokai „modernesnes“, atitinkančias laiko realijas. Knygoje apie Palangos kraštą daug dangaus: ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Tai buvo trečioji tokia dangiška I. Končiaus knyga po 1924 m. pasirodžiusio jo rengto meteorologijos mokslų vadovėlio, 1925 m. leidinio „Ūkininko dangus“, bet Palangai, žinoma, – svarbiausia, aktuali iki šiol, verta būti kiekvieno palangiškio namų bibliotekoje.

1926 m. rudenį Končiai persikėlė į Kauną. I. Končius tapo Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto eksperimentinės fizikos katedros docentu, dėstė fiziką. 1927 m. pradėjo rašyti straipsnius žurnalui „Kultūra“, redagavo žurnalą „Darbai“. Prisijungęs prie Valstybinės archeologijos komisijos, paruošė įstatymą dėl senovės paminklų apsaugos, dalyvavo įvairiose etnografinėse ekspedicijose. Vienoje jų, Žemaitijoje, prie Apuolės, vėl susitiko su profesoriais V. Ruokiu, E. Volteriu. E. Volterio, kaip kalbininko įtaka fizikui, akivaizdi iš 1931 m. I. Končiui patikėtos rengti instrukcijos etnografinei medžiagai rengti. Joje perspėjama: „Pavadinimus rašyk vietos tarme, nesamprotauk, ničnieko netaisyk, tik registruok, braižyk, fotografuok.“ Kalbą I. Končius siūlė palikti tirti kalbininkams, jos istorikams. Prof. E. Volteris į lietuvių raštijos ir mokslo istoriją įėjo kaip atidus bibliografas, slavų, baltų kalbų, baltų kultūros, tautosakos, etnografijos, senųjų lietuviškų raštų tyrinėtojas, kovotojas prieš lietuvių spaudos draudimą, vienas iš Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas) steigimo iniciatorių, filologijos mokslus baigęs Leipcige. Tarp žymiausių prof. E. Volterio mokinių ne tik kalbininkas Juozas Balčikonis, bibliografas Izidorius Kisinas, lietuvių meninio vertimo klasikas Dominykas Urbas, bet  ir I. Končius – fizikas su humanitaro siela, rengęs ir mokslo vadovėlius, užrašęs ir pasakojamąją tautosaką, registravęs nykstantį lietuvių kultūros paveldą – medinius kryžius ir koplytėles. Apie 1933 m. pasirodė dar viena dangiška I. Končiaus knyga pavadinimu: „Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika: 1912–1932 m.“. Akivaizdu, mokslininkas ne tik ėjo, žvalgėsi, žiūrėjo, bet ir matė lietuviško dangaus atspindį žemėje – dievdirbių drožinius – kryžius ir koplytėles. Ši knyga apima gyvenimo tarpsnį nuo studentiškų vasarų iki tapimo profesoriumi. Fotografuodamas kryžius ir smūtkelius, I.Končius vien Žemaitija sukorė 2 424 kilometrus ir suregistravo 3 234 skulptūras, padarė 1 111 fotografijų. Rūpėjo jam ne tik padangė, bet ir sielą kuteno smalsumas ją įspėti. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute saugomas I. Končiaus rankraštis apie orus, viešai prieinamas elektroninėje paveldo svetainėje www.epaveldas.lt. Jame užrašyti 866 orų spėjimo būdai. Rašytinis I. Končiaus palikimas vertas atskiro žvilgsnio. Jis gausus ir įvairiapusis. Dalis palikimo priklauso mokslo istorijai, dalis – lietuvių dvasinei kultūrai pažinti. Taip Končių jaunėlis, Ignas iš Purvaičių kaimo Žarėnų valsčiuje, vaikystėje tėvo įskiepytą meilę gamtai, mamos – kalbos gaivalingumui, suaugęs įprasmino savo darbuose.

Meilės gija tęsėsi vaikuose. Prof. I. Končius labai mylėjo žmoną Mariją, keturis judviejų sūnus, didžiavosi jais. Jo vyriausias sūnus Algirdas prisimena, kad kai visa šeima gyveno Kaune, tėvas dažnai mėgdavo išeiti su jais, visu ketvertu, į miestą pasivaikščioti. Eidavo visada iškėlęs galvą. Kaune visi pažįstami pavydėdavo tokio būrio sūnų. Su vaikais I. Končius, kol jie buvo maži, atitrūkęs nuo savo akademinių darbų, noriai žaisdavo, išsivesdavo juos pasivaikščioti. O kai šie paaugo, eidavo kartu į teatrą, koncertus. Tėvas, pasak Algirdo, buvo iškalbus, todėl ir jie anksti žinojo daug lietuviško folkloro: dainų, pasakų, talaluškų, patarlių ir priežodžių... Nuo mažens sūnums pasakodavo ir apie dailę. Kartu su juo vaikai lankydavo dailės parodas. Sūnus pirmąsyk atvedė ir prie M. K. Čiurlionio paveikslų. Pamokymų nežarstė, būrelių, pomėgių nesiūlė, tik pabrėždavo, jog reikia rūpintis, kad Končių pavardė neišnyktų! Sūnūs išgirdo svarbiausiąjį pamokymą. Tad Končių dialogas su Palanga tebesitęsia iki šiol.

„Įmetė kaip į degančią ugnį“, vėliau rašė savo atsiminimuose administracinio darbo nemėgęs I. Končius apie tai, kaip jam teko 1939 m., Lietuvai atgavus Vilniaus universitetą, kelis mėnesius dirbti šio universiteto valdytoju. Iš šio etapo, mažai kas žino, bet liko jo sodintas beržas, šiandien remiantis dangų, po kuriuo Sarbievijaus kiemelyje pasimatymus Vilniaus universiteto studentai skiria iki šiol. I. Končius perdavęs universiteto valdytojo pareigas prof. M. Biržiškai, 1940 m. grįžo į Kauną ir vadovavo fizikos katedrai. 1941 m. gegužę Lietuvą okupavę bolševikai suėmė profesorių už keturiolikmečio sūnaus Liudo antitarybinę veiklą – raštelį su keliais žodžiais bei Gedimino stulpų piešiniu – ir uždarė į kalėjimą. Prasidėjus karui, 1941 m. birželio 22 d. naktį I. Končius kartu su 117 kitų politinių kalinių buvo išvežtas į kalėjimą Minske. Artėjant Vermachtui, kalėjimą bombardavo. NKVD karininkai 1941 m. birželio 26 d. naktį visus Minsko kalėjimo kalinius išvarė link Červenės. Šis karo nusikaltimas istorijoje įgavo Červenės mirties kelio pavadinimą. Iš kalėjimo basus prievarta į mišką link Červenės varomus suimtuosius, enkavėdistai šaudė, nesirinkdami ar tai vyrai, ar moterys su vaikais. Kelioms dešimtims suimtųjų pavyko išsprūsti mirčiai iš nagų. Miškais, pelkėmis, jie basi, pėsti parėjo į Lietuvą. Tarp jų buvo ir I. Končius. Ilgainiui ši istorija nugulė į pasakojimą, kuris išspausdintas knygoje „Mano eitasis kelias“. Grįžęs Lietuvon į Kauną, I. Končius vadovavo fizikos katedrai iki pat Vytauto Didžiojo universiteto uždarymo 1943 m. 1942–1943 m. tapo Savitarpio pagalbos Vykdomojo komiteto pirmininku.

1944 m. Končių gyvenimas perskilo pusiau. Jo vyriausias sūnus Algirdas prisimena: „Tėvas, supratęs, jog jam į Lietuvą sugrįžę sovietai nedovanos už tai, kad jis karo metais vadovavo Savitarpinei pagalbos tarybai ir už mano brolio Liudo antitarybinę veiklą 1941 m., nutarė trauktis į Vakarus. Mūsų mama tuo metu buvo Žemaitijoje, Palangoje. Tad taip jau susiklostė gyvenimas, jog mano Tėvas su dviem sūnumis (Liudu ir Vytautu) atsidūrė Amerikoje, o Mama su kitais dviem sūnumis (Algirdu ir Jurgiu) liko Lietuvoje.“.  I. Končiui reikėjo palikti ne tik  gimtą kraštą, bet ir išsiskirti su šeima. Gražiai tarpusavyje sutariančiai šeimai išsiskyrimas tapo tragedija. I. Končius pradžioje pasitraukė į Vokietiją, vėliau išvyko į JAV. Iki 1961 m. dirbo Tuftso universiteto Fizikos eksperimentinėje katedroje, tapo aktyviu Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos nariu, Akademinių skautų sąjungos valdybos pirmininku ir nariu. 1960 m. jį apdovanojo Geležinio vilko ordinu – aukščiausiu Skautų sąjungos apdovanojimu. Amerikoje I. Končius parašė brandžius veikalus apie lietuvių dvasinę kultūrą, drožinėjo koplytėles, kryželius, suvenyrus. Iš ilgesio visa tai... Iš meilės savo kraštui. 1944 m. I. Končius neteko savo dangaus: žmonos, vaikų, tėviškės.

Profesorius mirė 1975 m. Putname, palaidotas lietuvių kapinėse Čikagoje. 1996 m. I. Končius perlaidotas šeimos kape Vilniuje, Rasų kapinėse.

Kaip ir daugelis Lietuvos šviesuolių, I. Končius Lietuvos savitumo ieškojo tautinėje kultūroje, kalboje. XX a. pirmojoje pusėje šviesuoliams rūpėjo stiprinti valstybingumo pamatus, kurti modernią Lietuvą, nepamirštant jos ištakų. Profesoriaus I. Končiaus mokslinis preciziškumas, gebėjimas matyti struktūrą, padėjo jam susisteminti lietuvišką paveldą. Aistringo fotografo archyvas tapo vizualiniu paminklu tarpukario Lietuvai.

Palangai pasisekė, kad ją pamilo žemaitis, fizikos profesorius I. Končius. Jo žinios, įdėmus žvilgsnis į kraštą, kuris tapo ir svarbia jo paties biografijos dalimi, padovanojo Palangos miestui neįkainojamą dovaną. 1925 m. Kaune Valstybės spaustuvėje išleistas Žemės ūkio departamento leidinys „Palangos kraštas. Palangos kraštui pažinti medžiaga: su paveikslais, diagramomis, žemėlapiais, profiliais“ – apie čia gyvenančius stiprius ir darbščius žmones, jų būdą, papročius ir tikybą, atradimus ir praradimas, gamtą, augmeniją, jūrą, vėjus ir galop patį klimatą, kuriame tarpsta visa, kas gyva po šiuo dangumi. 

Palanga – ir prof. I. Končiaus dangus, kurį jis stebėjo, tyrinėjo, bandė įspėti. Plungėje ir jo tėviškėje Purvaičiuose prof. I. Končiaus vardas įrašytas į miesto toponimiką – tapo gatvės vardu. Ilgamečio Palangos vyriausiojo architekto Edmundo Benečio siūlymu, apie tai verta pagalvoti ir palangiškiams. Takas, gatvė ar alėja – nesvarbu, I. Končiaus vardas liktų po Palangos dangumi, skatintų palangiškius ir kurorto svečius prisiminti kasdienybėje šį iškilų žemaitį, fizikos profesorių, pirmąjį lietuvį mokytoją gimnazijoje, kurią baigė net keturi Vasario 16 akto signatarai ir daug kitų iškilių Lietuvoje žmonių.

Dainora Kaniavienė,

Palangos viešoji biblioteka