Renkuosi aitvarus – ranką ir širdį, arba kodėl aš Palangoje jaučiuosi svetima?

Palangos tiltas, 2020-12-13
Peržiūrėta
1599
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Renkuosi aitvarus – ranką  ir širdį, arba kodėl aš Palangoje jaučiuosi svetima?

Adventas ateina tada, kada atveri Jam savo sielos duris. Esame ne kartą apie tai girdėję. Simbolinę durų prasmę galime interpretuoti įvairiai. Pro duris galima įeiti, išeiti, užrakinti ar laikyti jas atviras. Elgiamės kaip norime, jos yra mūsų. O ką daryti, kai prieš tavo nosį duris uždaro valdžia, artimas draugas ar šeimos narys? Tu pasimeti, pasaulis, kuriuo tikėjai, subyra į tūkstančius neatsakytų klausimų, abejonių, galų gale, viltis nusidažo pilka spalva. Kaip žinia, pilkoje spalvoje šviesių atspalvių labai mažai. Todėl Advento metu, belaukiant didžiosios metų šventės, Šv.Kalėdų, svarbu kiekvienam iš mūsų būti atviru su savimi ir aplinka, kurioje tu gyveni.

Senos garažo durys
Prieš keletą metų mano kurso draugė išmokė mane piešti fraktalus. Fraktai – tai sielos piešimo būdas norint pabūti su savo mintimis ir save pačia. Piešiant, ranka vedžioja tai, ką ji nori baltame popieriaus lape išrašyti, ir spalvas ji pasirenka pati. Fraktalų piešimas populiarus visame pasaulyje.
Juos piešia seni ir jauni .Tai yra labai geras būdas atsipalaiduoti sukoncentruojant savo mintis esamu momentu. Užbaigtame piešinyje neretai pamatai įvairiausių figūrų (tai priklauso nuo to apie ką galvojai piešdamas).Deja, ne kiekvienam yra duota galimybė piešinį išanalizuoti. Tai geriausiai gali atlikti fraktalų piešimo mokytojai.
Štai ir aš vieną dieną susiruošiau senas garažo duris panaudoti fraktalui, norėdama pasikalbėti su savo A.A. anyta, kuri mano gyvenime buvo pavyzdžiu ir neretai Angelu Sargu sprendžiant įvairias gyvenimiškas problemas.
Žmogaus namai, erdvė, kurioje jis praleido didžiąją gyvenimo dalį turi iš ties magišką galią. Nėra abejonių, kokią aurą apie save sukūrei, tokią paliksi išeidamas. Duris, kurias pabudusi kas rytą matau pro savo langą, pasirinkau neatsitiktinai. Jos lig šio kiemo šviesaforas. Pašalinusi kelis apšerpetojusių dažų sluoksnius nuo seniai bedažytų durų,  pradėjau piešti savo sielos piešinį tarsi ant švaraus popieriaus lapo.

Pažadą ištesėjau
Mano Adelės namas trylika metų buvo vienas. Taip, vienas – apleistas ir be gyvybės ženklų. Tik po eilės metų nesibaigiančio teismų maratono, namas šiandien sugrįžta gyveniman. Palangiškė Adelė buvo šventa moteris, gyveno taip, kaip liepė jos protas ir sąžinė, o išeidama iš šio pasaulio šypsodamasi laimino visus, susitaikydama su mirtimi, kaip nesibaigiančia sielos kelione susitikti su Aukščiausiu pasaulio kūrėju, Dievu.
Po jos išėjimo, gyvendama svetur pažadėjau, jog vieną dieną būtinai sugrįšiu ir nepaliksiu likimo valiai jos namų ir sutaikysiu jos vaikus (kaip žinia, turtas išskiria ir brolius ir seseris). Atsiradus galimybei, pažadą ištesėjau.
Tai padaryti buvo nelengva. Kai esi susikūręs savo namus, kai dar papildomai turi savo gyvenamąją vietą šalyje, kurią tu įsimylėjai – mano atveju, tai – Didžioji Britanijos karalystė, mėgstamą darbą, visas socialines garantijas, vaikus ir draugus, laužti savo gyvenimą per pus nėra lengva. Šiandien galvoju, jog gyvenimas svečioje šalyje žmogų užgrūdina. Juk ir prieš šešiolika metų reikėjo taip pat drąsos ir pasiryžimo gyvenimą pradėti iš naujo. Lyg patvirtindama šiuos žodžius skaitau ką tik gautą iš savo draugės Lindos Maine žinutę ir fotonuotrauką, kurioje ant eglutės Exeterio katedroje kabo jos palinkėjimas. Jis skirtas man ir mano vyrui už tai, kad mudu nepabūgome atlikti tokį sudėtingą savo gyvenime projektą – tėvų namą prikelti naujam gyvenimui.

Mama, kodėl?
Vedžiodama ranka teptuko kotą ant senų medinių garažo lentų mintimis nuklydau ne tik į dabartį. Sugrįžusi praeitin, atsiprašiau mamos už tai, kad nebuvau šalia, kai turėjau būti, pasiguodžiau kas man skauda ir neramina, o taip pat papasakojau apie tai, kuo džiaugiuosi ar dar džiaugsiuos ateityje. Pabaigus piešti fraktalo kontūrus, į mano kiemą atėjo mano vaikai, apie kuriuos piešdama galvojau. Matyt, ne veltui, turėjome vienas kitam taip pat daug ką išsakyti.
Šiame sumaterialėjusiame pasaulyje, kur žmonės yra įsimylėję daiktus, o ne žmogų, pandemija yra tarsi stabdis mums visiems. Paradoksas, esame izoliacijoje, vieni kitų lankyti negalime, o ar pastebėjote kiek skambučių susilaukiame iš savo draugų ir pažįstamų? Nedaug, paklaustas ištartų ne vienas.
Palanga išsipuošusi Naujųjų metų šventėms, Bažnyčioje galime įsigyti kalėdaičių, Kūčių vakarą juos laušime vieni, ar su pačiais artimaisiais užmiršę apie niokojamą gamtą, iškirstus pušynus, pajūrio zonoje statomas vilas ,nesibaigiančias rietenas valdžios labirintuose, užmiršime apie dingusį Lietuvos vaiką, Deimantę Kedytę – kam, juk ji užaugo, arba jos nebėra. Kam sukti galvą, geriau ir toliau pavydėkime vienas kitam, liežuvaukime, lipkime į svetimas lovas, regzkime intrigas ,meluokime, o kai atsiras toks kvailelis, kuris norės būti atviras – sutrypkime. Bus paprasčiau gyventi. Apie tai, ir daugelį dalykų, kurie mane žeidžia sugrįžus į gimtinę, piešdama ant senųjų garažo durų, kartojau ne kartą .

Gyvenk taip, kaip tu nori gyventi
Esu ne kartą girdėjusi (yotube –pandemijos draugas) vieno garsaus rusŲ psichologo žodžius, jog visos bėdos tame, kad žmogus negyvena taip, kaip jam norisi. Atvirai prisipažinsiu, Palangoje jaučiuosi svetima. Šaltas oras ir tuščios miesto gatvės nedžiugina. Bet taip, manau, šiuo metu jaučiasi ne vienas žmogus, didelio pasirinkimo nėra, tačiau ir šiame mažyčiame „lange“ gali įsižiebti Betliejaus žvaigždė. Reikia tik tuo šventai tikėti. Štai ir aš, pagaliau sugrįžusi į savo gimtinę Palangą tikiu, jog mano naujai atkurtuose namuose bus linksma gyventi ne tik man, mano vaikams, anūkams, bet ir ateinančioms kartoms. Namas – gyvas organizmas. Jis turi atmintį.
Visai neseniai gavau dovaną, dar jaunystėje pamėgtą Omaro Chajamo persų ir tadžikų filosofo, matematiko, fiziko, astronomo, gydytojo ir poeto eilių rinktinę „Rubajatai “. XII a. gyvenęs poetas rašo: Ką žemėj šioj turi, suaižės ir sukris,
O rankose paliks tik vėjo sūkurys.
Tu rūpinkis įgyt kitų, ne žemės turtų,
Nes žemiškus tiktai vaizduojiesi turįs.

Kai baigiau ant durų piešti savo sielos piešinį, jį nusiunčiau savo mokytojai. Ji nustebo, kad aš užsiėmiau tokiu grandioziniu darbu ir trumpai atsakė: „Piešinyje matau ranką, širdį ir aitvarus“.
Tad renkuosi aš juos.


Irena Valužė

Jūsų komentaras:

vietine 2020-12-14 07:54 (IP: 172.69.190.64)
net bloga pasidare.......

vietine 2020-12-14 07:53 (IP: 172.69.190.64)
net bloa pasidare

Taip pat skaitykite

„Labai gera vasara. Niekuo nesiskundžiu. Ir orai geri, ir poilsiautojų yra daug. Nors viskas brangsta – pradedant elektra, baigiant aliejumi bulvytėms gruzdinti, manau, kad šiemetine vasara visi džiaugsis“, – kalbėjo vienos Palangos paplūdimyje įsikūrusios kavinės savininkas.


Jei paklaustume, kas labiau mėgsta apsipirkti, moterys ar vyrai, tai, atsakymo tikrai nereikėtų ilgai ieškoti – daugelis sakytų kad ši veikla labiau patinka moterims ir taip atsakiusieji neabejotinai būtų teisūs. Dar daugiau, kai kalbame apie apsipirkimą internetu, čia taip pat lyderiauja dailiosios lyties atstovės. Taigi, belieka tik sužinoti, kokius pirkinius jos įsigyja...


Adventas ateina tada, kada atveri Jam savo sielos duris. Esame ne kartą apie tai girdėję. Simbolinę durų prasmę galime interpretuoti įvairiai. Pro duris galima įeiti, išeiti, užrakinti ar laikyti jas atviras. Elgiamės kaip norime ,jos yra mūsų. O ką daryti, kai prieš tavo nosį duris uždaro valdžia, artimas draugas ar šeimos narys? Tu pasimeti, pasaulis, kuriuo tikėjai...


Populiari miesto interneto svetainė www.palangoje.info ieško pirkėjo - parduodama už 2 500 eurų.


Seimo narys Antanas Vinkus, atstovaujantis Seime Palangai ir daliai Kretingos, šiandien „Palangos tiltui“, patvirtino, jog ketina dalyvauti rudenį vyksiančiuose naujojo Seimo rinkimuose.


Prieš didžiąsias metų šventes Palangos senojoje gimnazijoje šurmuliavo tradicinė kalėdinė labdaros mugė „Ištiesk gerumo ranką“, kurios metu gimnazijos bendruomenės – mokinių, tėvų ir mokytojų – surinktos lėšos bus skiriamos kilniam tikslui.


Daugelis tipinių, stereotipais besivadovaujančių lietuvių nusistebi, kad aš visas vasaras leidžiu Palangoje. Jų nuomone, Palanga yra tik J. Basanavičiaus gatvė, jūros tiltas ir nuomojama gyvenamoji vieta. Tokią nuomonę turintiems žmonėms kyla klausimas, ką taip ilgai galima veikti Palangoje? Vieną dieną nueini į paplūdimį, kitą ant tilto, trečią į parką ir muziejų, ketvirtą nuvažiuoji...


1991-1992 metais, redaguojant laikraštį „Palanga“, redakcijos duris Dzūkų, po to Ganyklų gatvėse dažnai praverdavo neeilinės asmenybės. Tarp jų ir šiandien šiltai prisimenu labai spalvingos biografijos intelektualą, gydytoją, populiarių romanų autorių Vytautą Sirijos Girą.


Dainininkė Evelina Sašenko - šešis kartus „Dainų dainelės“ laureatė, šiuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantūroje studijuojanti džiazo vokalą. Ji dalyvavo tokiuose projektuose kaip „Triumfo arka 2“, LNK muzikiniame projekte „Žvaigždžių duetai 5“, taipogi du kartus jau žengė į nacionalinės atrankos „Eurovizija“ sceną,  antrasis kartas, žinia, buvo sėkmingas – mergina...


73-ejų metų Eduardas Kaniava su gastrolėmis išnaršė visą pasaulį, kalbant tiksliau, koncertavo arti šimto šalių, bet operos maestro ramybę kartu su savo žmona rado Palangoje, kur jis gyvena tėvų namuose. Iškilus baritonas prieš kelis metus viešai paskelbė apie savo pasitraukimą nuo didžiosios scenos, bet E. Kaniava purto galvą: „Netiesa! Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius