Rima Balsienė, grimo ir kūno tapybos mokytoja Palangoje: „Mano profesijoje būtina mylėti žmones ir nuolat mokytis“

Rima Balsienė – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro grimuotoja savo kūrybiškumą derina su Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centru Palangoje, kur moko studentus grimo ir kūno tapybos meno vizažisto programoje.

Rima aktyviai dalyvauja nacionaliniuose ir tarptautiniuose grimo bei makiažo čempionatuose, kur ne kartą pelnė aukštus įvertinimus už kūrybiškumą, preciziškumą ir meninį požiūrį. „Savo darbų parodą jau surengiau. Dabar mano svajonė – laimėti pirmąją vietą pasaulinio lygio konkurse „IBI Awards“,“ – Rima Balsienė sakė „Palangos tiltui.“

Jos kūrybinė kelionė glaudžiai susijusi su teatru, kinu, reklamos projektais ir kultūros institucijomis. Dirbdama įvairiuose kino ir šokio projektuose, ji sukaupė vertingos patirties, kuria dosniai dalijasi su mokiniais Palangoje.

Plačiau apie jos kūrybinę kelionę, pedagoginę patirtį ir požiūrį į meną – šiame „Palangos tilto“ interviu.

–Kaip prasidėjo Jūsų kelias grimo ir kūno tapybos mene?

–Mano kelias grimo ir kūno tapybos mene prasidėjo natūraliai – per teatrą. Dirbdama scenos ir kino aplinkoje supratau, kad grimas nėra vien tik technika; tai – pasakojimo forma. Per veidą, kūną, faktūras ir spalvas galima kurti personažą, formuoti nuotaiką, net perteikti visą istoriją. Kūno tapyba atsirado šiek tiek vėliau, kaip savita kūrybinė laisvė, kurioje nelieka jokių ribų. Ji suteikia galimybę jungti meną, emociją ir žmogaus kūną – tarsi gyvą drobę, ant kurios gimsta unikalūs kūriniai.

–Kuo, Jūsų nuomone, grimerio profesija yra svarbi šiandienos visuomenėje, kultūros ir meno kontekste?

–Grimerio profesija šiandien yra itin reikšminga, nors dažnai lieka „už kadro“. Be grimo sunkiai įsivaizduojamas teatras, kinas, reklama, fotografija ar net šiuolaikiniai socialiniai projektai. Grimeris ne tik „pagražina“, bet ir kuria tapatybę, charakterį, sustiprina meninę idėją.

Ši profesija unikali tuo, kad jungia amatą, meną ir psichologiją. Reikia jausti žmogų, suprasti kontekstą, o kartu išlaikyti profesionalumą ir atsakomybę.

–Ar manote, kad grimo menas turi ateitį, ir kaip jis keičiasi su laiku?

Be abejo – grimo menas turi ryškią ateitį. Jis nuolat evoliucionuoja, kartu su technologijomis, naujomis medžiagomis ir visuomenės požiūriu. Vis daugiau dėmesio skiriama saugioms, profesionalioms priemonėms, tvarumui ir individualumui. Kūrybinis, konceptualus grimas ir kūno tapyba vis dažniau tampa savarankišku menu, ne tik papildomu scenos ar fotografinio darbo elementu.

–Kuo skiriasi grimerio darbas teatre, kine ir reklamos projektuose, ir ką kiekviena patirtis Jums duoda?

Teatre grimas dažniausiai išraiškingesnis, pritaikytas scenos šviesoms ir atstumui. Čia svarbus ilgaamžiškumas ir aiški vizualinė kalba, kuri matoma net iš tolo.

Kine grimas subtilus ir preciziškas – kamera fiksuoja kiekvieną detalę, tad reikia maksimalios tikslumo ir kruopštumo.

Reklamos projektuose dažnai tenka derinti estetiką su komerciniais tikslais, todėl kūrybiškumas turi susilieti su strategija.

Visos šios patirtys mane išmokė lankstumo, greito prisitaikymo, gebėjimo dirbti komandoje ir suprasti skirtingus kontekstus.

–Papasakokite apie darbą Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre – kaip ten atsidūrėte ir ką šis darbas Jums reiškia?

–Į Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centrą atėjau visiškai natūraliai, per teatrą. Viena mokyklos darbuotojų ieškojo grimo ar kūno tapybos specialisto. Per orkestro muzikantą susisiekė su mano kolege, o ji rekomendavo mane. Taip prasidėjo mūsų bendradarbiavimas.

Šis darbas man yra ypatingai svarbus. Nuo pirmos dienos jaučiau stiprų palaikymą – tiek iš vadovo, tiek iš kolektyvo. Čia labai gera dirbti: jaučiamas pasitikėjimas, pagarba mokytojui ir nuoširdus noras kurti kokybišką ugdymą. Tai vieta, kurioje galiu būti savimi ir kartu augti su mokiniais.

–Kokie mokiniai dažniausiai mokosi šiame centre – ar jie imlūs naujovėms ir kūrybai?

–Mokiniai labai įvairūs, tačiau juos vienija smalsumas ir noras mokytis praktiškai. Dauguma jų atviri naujovėms, noriai eksperimentuoja, klausia, tyrinėja. Man ypač patinka, kad čia mokiniai nebijo klysti – jie drąsiai mokosi per patirtį, o tai kūrybinėse profesijose yra nepaprastai svarbu.

–Kaip reaguoja studentai, kai pirmą kartą susiduria su kūrybiniu ar sceniniu grimu, ir kaip įkvepiate juos eksperimentuoti?

–Dažniausiai reakcija būna nuostaba – daugeliui atrodo, kad grimas gali būti toks įvairiapusis ir meninis. Visada skatinų mokinius nebijoti, primindama, kad grimas nėra „teisingas“ ar „neteisingas“. Svarbiausia sukurti saugią aplinką, kurioje galima bandyti, klysti ir atrasti savo unikalų braižą. Kai mokiniai pamato, kad jais pasitiki, jie labai greitai atsiskleidžia.

Įdomu, kad net 80  procentų merginų skeptiškai žiūri į grimą, manydamos, jog jo joms nereikia, nes taps vizažistėmis, tačiau kai tik gali atskleisti savo kūrybiškumą, grimas joms patinka, o gaila tik, kad mokslai tuo metu jau baigiasi.

–Kokių svarbiausių įgūdžių ir vertybių stengiatės perduoti savo mokiniams?

–Pirmiausia – atsakomybę, pagarbą klientui ir darbui, higienos bei profesionalumo svarbą. Taip pat mokau stebėti, mąstyti kūrybiškai ir nebijoti savęs. Techniką galima išmokti, bet požiūris į darbą ir žmogų – tai vertybės, kurios formuoja tikrą specialistą.

–Ką Jums reiškia dalyvavimas nacionaliniuose ir tarptautiniuose grimo čempionatuose, ir kaip ši patirtis prisideda prie mokymo proceso?

–Čempionatai man yra augimo ir disciplinos mokykla. Jie leidžia pažvelgti į tarptautines tendencijas, pasitikrinti savo lygį ir grįžti su naujomis idėjomis. Šią patirtį perduodu mokiniams – ne tik technikomis, bet ir požiūriu: nuolatinis tobulėjimas yra šios profesijos dalis.

–Ką patartumėte jaunam žmogui, svarstančiam rinktis vizažisto ar grimerio profesiją?

–Patarčiau būti smalsiam, kantriam ir atkakliam. Tai profesija, kurioje reikia daug praktikos, meilės žmonėms ir nuolatinio mokymosi. Svarbiausia – mylėti kūrybos procesą, gerbti savo amatą ir drąsiai siekti tobulėjimo. Jei viduje jaučiate aistrą kurti, tai – labai geras ženklas.