Satyros elegancija senojoje Palangos spaudoje

„Plekšnės“ juokai: aristokratiškos Palangos kronikos

Grafų Tiškevičių iniciatyva kurorte 1886 m. birželį pradėtą leisti prancūzų kalba humoristinį periodinį leidinį „La Limande“ („Plekšnė“) su paantrašte „Journal hebdomadaire pour la saison de bains a Poląga“ (Savaitinis Palangos maudymosi sezono laikraštis) laikome seniausiu žinomu periodiniu leidiniu Palangoje. Jis įtrauktas ir į įvairius žinynus, 1920 m. aprašytas dar prof. M. Biržiškos, kantriai ir sistemingai tyrusio Lietuvos spaudos raidą. Nuo „La Limande“ skaičiuojame spaudos istoriją Palangoje. Tuo tarpu Lietuvoje seniausias žinomas laikraštis datuojamas 1760 m., tiesa, lenkų kalba. Prancūzų, kaip ir kurorte leistasis „La Limande“ kalba – 1802 m. Taigi bendrame Lietuvos spaudos kontekste mūsų „Plekšnė“ nėra nei seniausia, nei vienintelė, tuo labiau ankstyviausia  prancūziška, bet palangiškiams – neabejotinai svarbi, todėl bendruomenėje susilaukia ypatingo dėmesio. 

Palangos viešojoje bibliotekoje saugomos 1886 m. pirmųjų keturių numerių kopijos, tvarkingai knygrišykloje įrištos į raudoną aplanką, ne kartą yra eksponuotos įvairiose miesto kultūros įstaigose. Juos Palangai iš Vilniaus parvežė ir bibliotekai perdavė žymi mūsų krašto lituanistė, kraštotyrininkė, ilgametė Kraštotyros draugijos pirmininkė Emilija Adiklienė. Ji pasirūpino ir dviejų numerių vertimu iš prancūzų kalbos. Šiandien šie vertimai saugomi jos archyve kurorto bibliotekos kraštotyros fonde. Likusių numerių vertimu pasirūpino Palangos viešoji biblioteka.

„La Limande“ senokai yra tyrinėjimo šaltinis ne tik Palangos kraštotyrininkams, istorikams. Jis patenka ir į istorijos, kultūrologijos studentų darbus, mokslininkų akiratį. Vieni leidinį tyrinėja prancūzų kalba, kiti naudojasi Palangos viešojoje bibliotekoje saugomais vertimais. Šiandien suskaitmenintas „La Limande“ yra pasiekiamas Lietuvos mokslo akademijos Vrublevskių bibliotekos registruotiems vartotojams bibliotekos elektroninėje svetainėje.

Netikėtas radinys Vrublevskių bibliotekoje

Praėjusiais metais 160-osioms grafo Vladislovo Tiškevičiaus gimimo sukaktuvėms atminti rengiau apie jį straipsnį. Jaunasis grafas Palangos kurorte buvo nepranokstamas kultūrinių renginių, vaidinimų organizatorius ir „La Limande“ redaktorius, pasirašęs prancūzišku slapyvardžiu p. Monstre (Pabaisa, Baidyklė), todėl atidžiau pažvelgiau į jo veiklą spaudos draudimo laikotarpiu, konkrečiau – satyros apraiškas Lietuvos periodikoje. 

Vilniuje esančios Vrublevskių bibliotekos periodikos fonde, rinkdama medžiagą straipsniui apie grafą, atradau ne tik keturis 1886 m. originalius laikraščio numerius, bet ir „La Nouvelle Limande“ („Naujoji Plekšnė“). Jis apgaulingai panašus į proginį „La Limande“ numerį, nes ir pavadinimas tik kiek skiriasi, bet laikraščio sporto skiltyje aiškiai parašyta, kad leidinys ėjo ir praėjusią vasarą. Tai 21 „La Nouvelle Limande“ periodinio leidinio numeris. Tiesa, abu leidinius vienija satyriškas žvilgsnis į problemas, dėmesys madai.

Šis atradimas – simboliškai gražus sutapimas. Tai ne tik reikšmingas Palangos spaudos istorijos ištakų papildymas, bet ir proga prisiminti 140 metų sukaktį – „La Limande“ leidybos pradžią, satyros eleganciją senojoje Palangos spaudoje.

Kurorto satyra ir Palangos kasdienybė

Humoristinis leidinys „La Limande“ įdomus daugeliu aspektų, kalbos požiūriu – taip pat. Pabrėžtinai išryškintas stilistinis kodas – ironija signalizuoja bent du teksto vertybinius planus. Kalbos galia įveikia socialinį slenkstį – pirmojo asmens pozicija traktuotina tarsi besismaginančio rašančiojo kaukė, leidžianti netiesiogiai įsitraukti į linksmą Palangos „tuštybės mugę“, ją režisuoti. Satyros žanras čia – kaip naujų savivokos pavidalų atsiradimo, savito dialogiško atsako į procesus galimybė. Perdėta vaizdavimo elegancija neretai padvelkia marionečių teatro komizmu. 

Laikraščio tekstai ryškiai susieti su Palangos kurorto erdve. Jokio kito to meto žanro, net ir publicistinės prozos tekstai nebuvo taip panirę į kasdienes vietos realijas, topografiją, gyvenseną, kaip tie nedideli satyriniai „La Limande“ straipsneliai. Pasivaikščiojimas, atsitiktinis susitikimas gatvėje, nugirstas pokalbis – šie kurortiniai neoficialaus bendravimo, keitimosi išgirsta informacija įpročiai tampa pagrindinėmis satyrinio teksto siužetą atskleidžiančiomis formomis. Jos itin palankios šiam žanrui būtent dėl kurorto erdvės heterogeniškumo: kaip tik čia natūraliai susitinka skirtingi žmonės, sklando įvairios vertybės. Iš tikrovės tirštumo, vertybinio susimaišymo įspūdžio ir gimsta satyra.

Mada, flirtas ir aristokratiškas skonis

Madingoji Palanga, stilingosios ponios ir pokylių kultūra, įvairios kurortinės poilsiautojų skonio apraiškos: visa tai – ne tik žurnalisto subtiliai užfiksuota mados biuletenio satyros išraiška, šie aspektai verti atskiros analizės. Turbūt tai galima vertinti kaip mados žurnalistikos užuomazgas: autorinis žvilgsnis, pastabos, lyginimas, kritiškumas. Bet galima įžvelgti ir kur kas daugiau: autoriaus požiūris į madą, rengimosi stilių, dekoratyvumą svarbus visuose keturiuose 1886 m. vasarą ėjusiuose „La Limande“ numeriuose. Ir nieko nuostabaus žinant, kas buvo redaktorius. Viskas dėl grožio, skoningai.

 Vyrų stygius, jojikių rūpesčiai ir kitos pramogos

1892 m. „La Nouvelle Limande“ jautriai šaipomasi iš moterų emancipacijos. Jos priežastimi nurodomas vyrų trūkumas ir tuo metu siautusi cholera. Taip pat išspausdintas vietinės čiauškutės laiškas atliepia vyrų trūkumo kurorte temą hiperbolizuojant tai iki dramos, vertos redaktoriaus išmintingo patarimo. Juokų skiltyje blusos įkandimas ironiškai lyginamas su „socialine lygybe“, taip įvardijant vabzdžio misiją. Tai užuomina į tuo metu Europoje plintančias socialistines idėjas, pateikiama per kurortinio flirto ir juokų prizmę. 

Ir, žinoma, kaip be mados skilties, kuri buvo ir „La Limande“? „La Nouvelle Limande“ mados funkcija įvardijama meilė. Grožis yra laiptelis link meilės. Skonis ar figūros trūkumai nėra problema, nes Palangoje yra adatų meistrių. Viena jų prilyginama garsiausiai to meto Paryžiaus aukštosios mados pradininkei Charles Frederick Worth. Tai didžiausias įmanomas komplimentas vietinei siuvėjai. Visas tekstas parašytas emocingai, naudojant daug epitetų, kas buvo būdinga to meto mados žurnalams. Tačiau įdomiausias yra ketvirtasis – paskutinis – puslapis, kuriame yra sporto skiltis. Čia apgailestaujama, kad praėjusią vasarą jis buvo praleistas, tad šįkart rašoma apie jojikes, teniso aikštelės įrengimą, nes, kroketas esą senokai užmirštas, jau ir siūloma išmėginti plaukimą. Šis puslapis vertingas Lietuvos sporto istorijos kontekste. Autorius žavisi žemaitukų charakteriu, tai rodo, kad lietuviška žirgų veislė buvo pastebėta ir vertinama tarptautinės aristokratijos. Tekstas patvirtina, kad 1892 m. Palangoje atsirado lauko teniso aikštelės, kurios tuomet buvo didelė naujovė ir prabangos ženklas.

Šis leidinys – „La Nouvelle Limande“ yra unikalus XIX a. pabaigos Palangos kurortinio gyvenimo artefaktas. Žvelgiant į jo kalbą, stilistiką, galima išskirti kelis esminius bruožus, kurie atspindi aristokratišką kultūrą ir leidinio tipą. Faktas, kad laikraštis parašytas prancūziškai, o ne lenkiškai ar rusiškai, yra aiški nuoroda į tikslinę auditoriją. Prancūzų kalba tuo metu buvo Europos aristokratijos, diplomatijos kalba, taigi, leidinio turinys prieinamas tik tiems, kurie priklauso tam tikram socialiniam sluoksniui. Leidinio stilius yra pabrėžtinai lengvas, žaismingas ir persmelktas tuometinės prancūziškos rašto kultūros įtakos – aštrumo, sąmojingumo. Rimti dalykai (cholera, emigracija, socialinės reformos) pateikiami per buitinių nepatogumų ar kurorto apkalbų prizmę. Tekstams būdinga XIX a. pabaigos romantizuota ir kiek teatrališka retorika. Kasdienės kurorto bėdos (vyrų trūkumas, teniso aikštelės įrengimas) aprašomos išpūstai stipriai: šventa baimė apima dėl katastrofos. Beveik būtų galima teigti, kad tokia dramaturgija yra geltonosios spaudos ištakos. Stilistika keičiasi priklausomai nuo rubrikos. Oficialioji dalis sausesnė, informatyvesnė, tačiau vis tiek įpinama subjektyvi nuomonė, o štai mados ir sporto skiltyse dominuoja aukštasis stilius – naudojamos sudėtingos metaforos. Kalbos žaismas ypatingai įtaigus anekdotuose.

Grafas, kūręs mažąją Palangą

„La Nouvelle Limande“ leidyba veikiausiai sustojo, kai Vladislovas, įsimylėjęs draugo seserį kunigaikštytę Kristiną Mariją Aleksandrą, laimingai 1893 m. ją vedė ir šeimos dvarvietę kūrė Lentvaryje, ten bandydamas atkurti mažąją Palangą. Lentvario rūmų parką, kaip ir brolio Felikso Palangoje statytų rūmų, kūrė žymiausias to meto Europoje landšaftų kūrėjas, prancūzų parkų architektas Édouard’as François André su sūnumi René.

Kad V. Tiškevičius turėjo estetinę pajautą – sunku suabejoti: vien ko verta jo sukaupta vertinga meno kolekcija, tapusi Lietuvos dailės muziejaus rinkinio dalimi. Tačiau jo jaunystės išdaiga ir satyros žiupsniai laikraštyje „La Limande“ – mano galva, ne tik reiškinys Lietuvos periodikoje, bet ir svarbi detalė Lietuvos kultūros istorijoje. Šmaikštūs, ironiški intarpai, pastebėjimai atskleidžia grafo požiūrį į estetiką, kurortinę kultūrą, to meto dorovės sampratą.       

Dainora Kaniavienė

Palangos viešoji biblioteka